"Tu ką, nematai?!"

Kai suirzęs autobuso vairuotojas pasako tradicinę frazę: "Tu ką, nematai?!", ji žeidžia bet kurį iš mūsų. Neretai tradiciškai mūsų visuomenėje ji adresuojama ir neregiams. Negi toks žmogus turi šaukti visam autobusui: "Taip, aš nematau, aš esu aklas, aš esu silpnaregis!"?

"Kartais parduotuvėje paklausiu kainos ir gaunu antausį: "Tu ką, nematai?!" Mūsų visuomenėje trūksta supratimo, kad yra ir nematančių žmonių. Užsienyje labiau juntamas žmonių noras padėti neregiui, o čia pasigendame žmonių jautrumo, supratingumo", - sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Klaipėdos miesto filialo pirmininkas Darius Vaitkevičius.

"Klaipėdoje norinčiųjų padėti mažai. Vilniuje vos sustoja toks žmogus, tuojau sulaukia dėmesio. Nežinau, kodėl, bet Vilniuje žmonės supratingesni. Esu iš Rietavo miesto, ten, manau, galėtum visą dieną stovėti prie perėjos, niekas nepasidomėtų.

Gyvenu "rybporte". Tenka grįžti namo ir naktimis. Niekas nėra manęs užpuolęs. Prie parduotuvės "Grūstė" renkasi tam tikri žmonės, bet jie dažniausiai ir siūlosi man padėti. Kartais mūsų visuomenė būna kuo labiau išsilavinusi, tuo blogesnė", - sakė 36 metų Kazimieras Kuneika, beveik visiškai aklas, per ištiestą ranką matantis tik šešėlius, uostamiestyje gyvenantis jau apie penkerius metus.

"Klaipėdoje viskas normaliai. Klaipėdiečiai yra apsipratę su tokiais neįgaliaisiais, kai reikia, padeda, paklausia, ar nereikia padėti pereiti per gatvę. Skuode buvo kitaip. Visame rajone buvau vienas aklas, vaikščiojantis savarankiškai, visi mane pažinojo", - sakė neregys Kęstutis Pocius.

"Automatiškai tampi kamikadze"

Vienais metais buvo atliekamas eksperimentas, raginantis žmones pabandyti pereiti gatvę su baltąja lazdele.

"Ne kiekvienas ima lazdelę ir mėgina eiti. Ką tik apakęs žmogus irgi baiminasi lazdelės, nežino, kaip atrodys su ja, bijo eiti per gatvę. Bet pakanka tik padėti lazdelę ant gatvės, ir vairuotojas privalo sustoti. Neregys gali eiti bet kur, nebūtinai per perėją. Baltoji lazdelė kitiems žmonėms rodo, kad eina neregys. Pamačius, kad jis yra panikos būsenos, reikia padėti, o šiaip, jeigu jis gerai orientuojasi aplinkoje, pagalba nebūtina, bet paklausti, ar jam viskas gerai, galima", - aiškino D. Vaitkevičius.

Patirtis vaikščiojant su lazdele ateina pati.

"Lazdelė man nepasako, sukti į kairę ar į dešinę, ji man reikalinga sužinoti, kas yra priekyje manęs. Į prie perėjos esantį stulpą du kartus susidaužiau kaktą. Žioplas, dukart į tą patį stulpą. Daug ką galiu, bet klaidų darau dar irgi labai daug. Kartais pasiklystu mieste, tenka prašyti žmonių pagalbos. Kaltas ir mano skubėjimas", - pasakojo K. Kuneika.

O kaip vaikščioti vienam sekasi K. Pociui?

"Banke sunku susiorientuoti, koks mano numerėlis, prie kurios kasos prieiti, o gatvėse puikiausiai vaikštau. Atvažiavau į tokį didelį miestą kaip Klaipėda, iš pradžių buvo baisu, o paskui automatiškai tampi kamikadze", - sakė vyras.

Neregio bute

Kazimieras pakvietė užeiti į savo viengungio butą išgerti arbatos. "Pamatysite, kokiame baisiame, nešvariame bute gyvena neregys. Beje, gražias moteris ir stambias pinigų kupiūras aš labai gerai matau, o gyvenime daugiau nieko ir nereikia", - juokavo jis.

Tądien K. Kuneikai nepavyko surinkti durų kodo, nors orientavosi į taškelį ant skaičiaus 5. Juokavo, kad jaudinasi, jog jį stebi žurnalistai, todėl sutrikęs. Tada išsitraukė elektroninį raktą.

Jis gana vikriai lipo laiptais į savo aukštą laikydamasis laiptų turėklų. "Uždegsiu šviesą, man jos nereikia, bet jums reikia. Draugai dažnai išeidami palieka šviesą, netaupo mano pinigų", - kalbėjo jis.

Bute įjungtas televizorius, nes jam smagu žiūrėti į judančius šešėlius. "Neskiriu, ką rodo, bet ant širdies smagiau. Ateina draugai, galiu pasididžiuoti, kad sugebu įsigyti gerą televizorių", - prisipažino neregys.

Kabindamas koridoriuje savo draugo D. Vaitkevičiaus striukę pasakė:"Dariau, dar ne žiema, o tu eini jau su žiemine striuke."

Bendraujant su Kazimieru netgi užmiršdavome, kad jis turi negalią. Virė mums arbatą. Buvome keturi, be problemų parinko kiekvienam po puodelį. Kad vanduo užvirė arbatinuke, sprendė iš garso. Pylė vandenį į puodelius. Nesinaudojo įdedamu į puodelį žymekliu, kuris, pripylus reikiamą kiekį vandens, pradeda pypsėti. Naudoja, pasak jo paties, regos likučius. Virdulį ir puodelį prisitraukė prie pat nosies, pylė ir klausėsi. Juokavo, kad jeigu nebūtų svečių, įkištų pirštą. Kartais pripila per viršų, kartais sudaužo puodelį, bet jam tai ne problema.

"Mums labai daug reiškia pirštai. Kartais reikia daiktą tiesiog paliesti, kad suprastum, ką turi rankose", - aiškino buto šeimininkas.

Beje, jis rūšiuoja šiukšles - plastiką, stiklą ir popierių. Pats nusiskuta bulves. "Kai mokėmės universitete ergoterapeuto specialybės, mano bendramokslės buvo devynios mergaitės. Buvau vienas vyras tarp jų ir rengdavau joms cepelinų balius", - prisiminė Kazimieras.

Kai apakęs pirmą kartą kepė kiaušinienę, kiaušiniai atsidūrė šalia keptuvės. Paskui išmoko. Anot jo, labai išsivysto jutiminiai pojūčiai.

"Manęs dažnai klausia, kaip aš orientuojuosi vaikščioti po Klaipėdą. Tiesiog mano vidus jaučia, kur pasukti. Tam tikrus maršrutus žinau mintinai. Kaip Vilniuje nueinu, kur man reikia, negaliu irgi paaiškinti, tam reikalingi pojūčiai", - pasakojo vyras.

Apėmė depresija

K. Kuneika optimistas, nes kiti neregiai būna akli nuo gimimo, o jis nemato tik 12 metų. Tokio likimo smūgio sulaukė dėl diabeto komplikacijos.

"Neprižiūrėjau, nemylėjau to diabeto, tai prisidirbau", - kalbėjo vyras. Be to, jau 7 metai, kai jam atlikta inksto transplantacija. Sako, kad po jos gyvenimas tiesiog sužydėjo.

"Kai apakau, tris mėnesius buvo ypač juoda depresija. Nieko nenorėjau nei girdėti, nei matyti, nei žinoti. Gulėjau užsidaręs kambaryje, užsitraukęs užuolaidas. Paskui suvokiau, kad toks niekam nebūsiu reikalingas. Sesuo nelydės manęs visą gyvenimą, mama nevertins neturinčio tikslo gyvenime. Supratau, kad turiu mokytis gyventi iš naujo.

Pirmas siekis - nueiti iki tualeto be palydovo. Išmokau. Tada sugalvojau nueiti į parduotuvę. Niekada nepamiršiu to džiaugsmo, kai pirmą kartą pats vienas nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau kažkokį niekalą. Skambinau aklųjų draugijai Plungėje, kad man reikia lazdelės, nes sunku eiti priekyje vis prabraukiant koja.

Tada viską sužinojau ir apie kompiuterines programas, ir apie mokymo kursus, ir kitus dalykus. Net skambinau "Nokia" atstovybei ir klausiau, kodėl kompiuteriai kalba, o telefonai - ne. Sužinojau, kad jau sukurti tokie telefonai. Paskui man Klaipėdos centras padovanojo tokį telefoną. Aklųjų draugijos yra labai reikalingos naujai apakusiems. Apanki ir įkrenti į nežinią, būtina pagalbos ranka", - teigė Kazimieras.

D. Vaitkevičiaus teigimu, žmogui, kuris netikėtai apanka, būtina psichologo pagalba, nes jis patiria didžiulį šoką ir gali pakelti prieš save ranką.

"Reikėtų žinoti, kad taip nutikus gyvenimas nesibaigia, bus dar gražių dalykų. Reikia ne užsidaryti savyje, o ieškoti pagalbos. Padeda bendravimas su kitais likimo draugais, suvokimas, kad toks esi ne vienas", - sako jis.

Artimųjų veidus kuria mintyse

36 metų Kazimiero svajonė dabar turėti gerą mylinčią žmoną. Tačiau jis mano, kad šiuolaikinėms merginoms tokių geriečių kaip jis tiesiog nereikia. "Mes su Dariumi likę du riteriai šioje žemėje. Jis rado savo damą, o aš dar ne", - juokavo neregys.

Be abejo, pasitaiko ir labai skaudžių momentų.

"Kartais vakare nubraukiu ašarą, kad ir vyras būdamas. Negaliu matyti augančios sesers mergaitės, savo krikšto dukros. Paliečiu veiduką, kiek ji man leidžia, ir jos veidą kuriu savo fantazijoje. Negaliu pasirinkti merginos tokios, kokia man būtų graži.

Yra dalykų, dėl kurių tikrai skauda širdį. Moteriai reikia visaverčio vyro, o aš negaliu toks būti. Akloms merginoms sakau, kad joms vyrą surasti lengviau, pakanka būti gražiai. Aklas vyras negali vairuoti mašinos, ir tai kerta per paširdžius. Problemų yra. Bet jeigu aš pasiduočiau, niekas nepasikeistų, tik būtų dar blogiau. Netgi neturėčiau draugų. Zyzlų niekas gyvenime nemėgsta", - atviravo vyras.

Ką gali neregys?

"Kodėl visi aklieji turi būti masažuotojai ar muzikantai? Mes galime ir daugiau. Baigiau universitetą, man buvo pritaikyta programa. Laikiau visus egzaminus, nebuvo jokių nuolaidų. Tiesiog mano draugai turėjo galimybę nusirašinėti, o aš ne, man teko tenkintis tuo, ką atsinešiau galvoje, ir atsakinėti žodžiu. Grupėje pagal pažymius buvau geriausias.

Manau, turime įrodyti visuomenei, kad aklieji gali labai daug. Aš iš savęs labai daug reikalauju, ir iš kitų taip pat. Tarp aklųjų yra daug gabių žmonių. Klaipėdoje gyvena Vaida Butautaitė, visiškai akla nuo gimimo, ji dirba moterų krizių centre, nors jai pačiai nelengva gyventi", - kalbėjo Kazimieras.

Klaipėdos reabilitacijos ir ugdymo centre K. Kuneika mokosi masažo. Šį pavasarį Klaipėdos universitete gavo ergoterapeuto bakalauro diplomą. Žinoma, diplominio darbo tema - aklieji. Dar įstojo ir į magistrantūrą. Be to, mokosi profesinio rengimo ir ugdymo centre, privačiai studijuoja Rytų mediciną.

"Dirbu kompiuteriu, t. y. naudojuosi specialia programa, tad galiu skaityti ir rašyti. Buvau jaunas, kvailas, tingėjau mokytis, dabar turiu stipriai vytis. Kai manęs teiraujasi, ką esu baigęs, sakau: "Kurį mokslą jūs turite omenyje?" - šmaikštavo neregys. Beje, jis dirba aklųjų ir silpnaregių sporto klube "Pamarys" projektų vadovu.

Vilniuje gyvenanti Irma Jakštytė būdama visiškai akla vaidina Naujojo teatro spektaklyje "Alter Ego". Kazimieras svajoja jį atvežti į Klaipėdą ir parodyti. Spektaklyje vaidina beveik visi neregiai, tarp jų tik du gerai matantys.

Be to, ketina surengti visiškai aklos merginos, sergančios akių vėžiu, bet labai gražiai dainuojančios, advento koncertą.

O vakar Pasvalyje buvo minimas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos 90-metis. Kazimieras vedė respublikinį renginį.

"Renginių vedimas ir maisto gaminimas yra mano hobis. Mėgstu vesti renginius, gal todėl, kad, kol dar mačiau, teko dirbti Šventojoje didžėjumi", - aiškino vyras.

Kęstučio filosofija

Iš Skuodo atvykęs 31 metų K. Pocius Klaipėdoje gyvena pusantrų metų. Visiškai aklas jis jau 13 metų. Tai lėmė gripo komplikacija. Viskas prasidėjo, kai buvo 10 metų, tada dar matė visiškai gerai abiem akimis, ir per kurį laiką akys nusilpo iki aklumo. Beje, nors daktarai prognozavo tik vienos apakimą, tačiau liga persimetė ir į kitą.

Kęstutis buvo vedęs, turi dukrą, kuriai per Kalėdas sukaks 7 metai. Džiaugiasi, kad jai viskas gerai su regėjimu, nes jo liga ne paveldėta, o įgyta. Su dukra iki šiol bendrauja. Išsiskyrė su žmona dėl asmeninių priežasčių, aklumas tam neturėjo jokios įtakos, nes su ja susipažino jau būdamas aklas.

Jis gyvena prie vadinamosios "Akropolio" sankryžos, dirba neįgaliųjų įmonėje "Regseda", vaikšto ir važinėja į darbą vienas.

"Visuomenė padarytų paslaugą sau, jeigu mažiau gailėtų tų neįgaliųjų. Nieko nepakeisi, yra kaip yra. Jeigu savo aklumą vertinčiau kaip didelę bėdą, nuo to vis tiek nepraregėčiau. Jei manęs gailės, kad visiškai nematau nei saulės, nei lemputės šviesos, akių neatgausiu. Jeigu būčiau pesimistas, prisidėčiau sau dar vieną problemą, įsivaryčiau bereikalingą galvos skausmą ir nervus susigadinčiau. Manau, kur kas geriau būti optimistu, kartu ir realistu, ir į viską žiūrėti su humoru. Taip ir pačiam, ir aplinkiniams geriau", - aiškino Kęstutis.

"Niekada, dar kai su žmona buvau, nesėdėjau ir negyvenau tik iš invalidumo. Nors nepasakyčiau, jog invalidumo pensija yra skurdi, kad negalėtum išgyventi", - sakė jis.

Neregiai autobusuose

D. Vaitkevičius pageidautų didesnių skaičių ant autobusų, kad juos galėtų matyti ir silpnaregiai.

"Mano reginti žmona irgi kartais neįžiūri maršruto numerio, nemato ir senukai. Tai, kad kai autobusas privažiuoja ir garsiai pasakomas maršruto numeris, labai puikus dalykas. Tačiau kartais jis sakomas, o dažniausiai ne. Kartais vairuotojai būna nekultūringi, pradeda bartis, kad lėtai lipu", - pasakojo D. Vaitkevičius.

"Dideli autobuso numeriai man neaktualu. Jeigu jis būtų ir per visą langą, vis tiek jo neįžiūrėčiau. Autobusui sustojus turi būti pasakomas numeris. Bet neretai tai daroma tik jam nuvažiuojant. Gudrauju. Jeigu yra daugiau žmonių, laukiu, kol jie sulips. Įlipu paskutinis, bet jau žinau, į kokį autobusą. Kartais kišu lazdelę į vidų ir šaukiu ant viso autobuso: "Kuris?" Kartais vairuotojas pasako, kartais ne.

Gal reikėtų daryti kaip Vilniuje - paspaudžiu pultelį ir man pasako, kuris autobusas. Nesuprantu, kodėl Kaune ir Vilniuje autobusai kalba tvarkingai, o Klaipėdoje net nepraneša stotelės, ypač vėlai vakare. Matyt, vairuotojas išjungia "kalbėtoją". Važiuoji ir galvoji - čia mano ar ne mano stotelė", - pasakojo Kazimieras.

Pasak D. Vaitkevičiaus, VšĮ "Klaipėdos keleivinis transportas" vadovų buvo prašoma padaryti geltoną talonėlių komposterį, mat silpnaregiai geriausiai skiria geltoną ir baltą spalvas.

Visi kalbintieji tvirtino, kad Klaipėdoje trūksta garsinių šviesoforų. Vienas yra prie Sveikatos priežiūros centro, kitas - prie "Akropolio". Pasak D. Vaitkevičiaus, tie šviesoforai genda, tai veikia, tai ne. Būtų gerai, jeigu toks atsirastų prie Senojo turgaus. "Jie mums labai padeda. Kai pasigirsta pypsėjimas, žmogus žino, kad gali eiti", - sakė pirmininkas.

Beje, tiek neregiai, tiek silpnaregiai džiaugiasi, kad prie kai kurių perėjų ir autobusų stotelių jau atsirado "spuoguotos" plytelės, ir mano, kad jų galėtų būti ir daugiau.

"Galime daug ko norėti, bet reikia galvoti realistiškai, juk ne milijardierių kraštas esame. Visko juk nepritaikys ir neįgaliesiems, ir akliesiems. Kas tinka neįgaliųjų vežimėliams, netinka akliesiems, pavyzdžiui, nužeminimas tiesiai į gatvę - jiems liuks, o aš galiu nejusdamas išpulti į gatvę, nes nėra orientyro, nebežinau, kur esu. Tas plytelių grublėtas paviršius gerai, bet juk prie kiekvienos perėjos nepadarysi to per vieną dieną", - pripažįsta K. Pocius.

Visuomeniniais pagrindais

LASS Klaipėdos filialo pirmininkas D. Vaitkevičius šias pareigas eina trečius metus. Beje, visuomeniniais pagrindais. Buvo keliamas klausimas, kad filialų pirmininkams reikėtų mokėti atlyginimą, tačiau to nenorima daryti - esą įstatai reikalauja, kad pirmininkas dirbtų visuomeniniais pagrindais, ir viskas.

"Aukoju savo laiką matydamas prasmę - juk reikia ne tik imti, bet ir duoti. Tarnauti žmogui didžiulė privilegija ir pareiga", - teigia Darius.

Pragyvenimui D. Vaitkevičius užsidirba dirbdamas naktimis ir dar mokytojauja Gargžduose.

Pirmininkas šiai organizacijai priklauso jau seniai. Gimė su regėjimo negalia - trumparegyste, nistagmu, lankė specialų darželį. Dar sovietmečiu vasaromis ateidavo užsidirbti pinigėlių į aklųjų kombinatą, dėdavo gumeles į stiklainių dangtelius, vienu metu jame buvo gaminami spąstai. Dabar tai socialinė neįgaliųjų įmonė "Regseda".

DIENA

Šiandien minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Aklieji mokomi vaikščioti, naudojantis baltomis lazdelėmis, todėl jiems skirta diena pavadinta šiuo vardu. Lietuvoje ji pradėta minėti nuo 1992 metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, šiuo metu vienijanti beveik 7 000 narių, tapo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių sąjungos nare.

INFORMACIJA

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos miesto filiale šiuo metu yra 373 nariai, daugiausia - vyresni žmonės. 105 nariams nustatytas nuo nulio iki 25 proc. darbingumo lygis (pirma invalidumo grupė), tarp jų daugiausia visiškai aklų, 72 nariams - 30-40 proc. (antroji grupė), o 18 narių darbingumo lygis yra 45-55 proc.(trečia grupė). 100 narių turi specialiųjų poreikių, daugiausia tai senukai, negalintys patys apsitarnauti.

"Neveikia šviesoforas? Padarysime, kad veiktų"

Liudvikas DŪDA, Savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius
Į žmonių, turinčių regėjimo negalią, prašymus kreipiame didelį dėmesį. Jeigu garsinis šviesoforas prie "Akropolio" neveikia, išsiaiškinsiu priežastis ir padarysime, kad jis veiktų. Kad jiems reikia daugiau garsinių šviesoforų, pirmą kartą girdžiu. Būtų gerai, kad jie praneštų apie tą poreikį raštu. Mes jų minčių skaityti negalime. Stengiamės padėti atsižvelgdami į tai, ko jie prašo.
Šiemet daug kur stotelėse, pavyzdžiui, Kretingos gatvėje, netoli vadinamojo aklųjų kombinato, Minijos gatvėje ir kitose, įrengėme iškiliuosius vedimo takelius su pažymėtomis sustojimo vietomis - kad neregiams būtų patogu įlipti. Kitais metais planuojame toliau tęsti iškiliųjų takelių rengimo darbus Klaipėdos gatvėse, ypač tose, kuriose toks poreikis yra didžiausias.

"Apie 90 proc. jų problemų esame išsprendę"

Gintaras NENIŠKIS, VšĮ "Klaipėdos keleivinis transporta" direktorius
Apie 90 proc. neregių ir silpnaregių problemų esame išsprendę. Paprastai jie turi mėnesinius bilietus. Didžiajai jų daliai taikoma 80 proc. nuolaida. Džiugu, kad jie kasdien važinėjasi mūsų transportu ir gana neblogai orientuojasi.
Taip, popierinių lentelių su autobusų numeriais nebėra. Visuose mūsų autobusuose yra standartinio dydžio informacinės švieslentės, tad numeris gali būti tokio dydžio, kokį ji leidžia. Ir Vakarų šalyse, jeigu autobusuose yra švieslentės, popierinių lentelių nėra. Spalvinis švieslenčių derinys parinktas ne visais atvejais optimalus, nes vežėjams nebuvo nurodyta, kokios spalvos turi būti jos. Silpnaregiams būtų geriausia gelsvai žalios, o turime ir raudonos spalvos. Dabar, kai dedamos naujos švieslentės, esame nurodę, kokio atspalvio jos turi būti. Priversti vežėjus keisti švieslentes, kai patį autobusą gal jau greitai reikės keisti, gal ir nėra didelio pagrindo.
Autobusuose numeris pasakomas ir garsu, tačiau problema ta, kad stotelės nustatomos pagal GPS koordinačių signalą. Jo veikimo paklaida yra 50 metrų - jeigu autobusas truputį greičiau ar lėčiau pravažiuoja, kartais tas garsinis signalas pasakomas per anksti, foninis triukšmas didelis, ir žmonės neišgirsta. Stotelėse, kurias žmonės, turintys regėjimo negalią, įvardino kaip problemines, bandėme tikrinti koordinates. Prie buvusio aklųjų kombinato stotelėje tik iš 8 kartų nustatėme vietą, kuri kelia mažiausiai problemų, taip pat Atgimimo, Turgaus stotelėse, kurias jie nurodė, irgi padirbėjome, nes reikia labai tiksliai uždėti tą koordinatę. Manau, kad situacija šioje srityje gerėja.

Beje, mūsų klientų aptarnavimo centre yra vedančios geltonos pėdos, grublėto paviršiaus kasa, kad žinotų, ką reikia pasispausti ir išsikviesti. Turime neįgaliesiems pritaikytą kasą.