Tobula moteris per Kalėdas – keturias rankas turinti Šiva

Jei netobula moteris kada nors ir turi progą pasitaisyti, tai tik artėjant žiemos švenčių karštligei. Ji netgi turi progą virsti Tikra Moterimi. Kad sveikai įraudusi nuo ruošos galėtų nusifotografuoti prie ne bet kaip papuoštos eglutės kartu su vaikais ir vyru (visi aprengti baltais marškiniais arba megztiniais su šuoliuojančiais briedžiais). Kad nerūpestingai mestelėtų darbe ką nors apie pačios keptą kalakutą. Kad pagaliau išbrauktų paskutinį, 21-ą, asmenį iš sąrašėlio „ką kam dovanoti“.

Kas laukia sausio antrosios?

„Aš. Ai, negražu taip sakyti, bet būsiu atvira. Na, nesu mis tobulybė. Turiu tris pametinukus, tad su siaubu laukiu tėvų susirinkimų darželiuose ir mokykloje, kuriuose paaiškėja, kad vienas per karnavalą bus Šuniukas, kitas – Pingvinas, o trečia – Lapė. Ačiū Dievui, ne Musė, kaip pernai. Nes kažkas juk turėjo iliustruoti eilėraščio eilutę: „Musė maišė, musė maišė...“ Uodas, kuris „vandens nešė“, buvo mano pirmokės suolo draugas Pijus. Jam nutrūko sparnelis, kurį lygiai tokia pati siuvimui negabi mamytė kaip aš turbūt irgi siuvo pusę nakties. Juodu ir atrodė graudžiausiai.

Nebeatsimenu, ką reiškia „džiugus virpulys“ perkant dovanas artimiesiems. Šventės man asocijuojasi su karštligišku blaškymusi parduotuvėse po darbo (problemų jame, aišku, prieš šventes taip pat padaugėja) bei zvimbiančia iš įtampos galva, kad šįkart nepamirščiau ko nors nupirkti ir vienišam bobutės draugui, kuris irgi kviečiamas kūčių.

Vakare kuris nors iš vaikų klausia: „O Kalėdų Senelis atneš didelį arklį?“ – „Ne, – sakau, – nepaneš, jei visi vaikai didelių dovanų prašys. Maži irgi gražūs.“ – „Bet jo maišas juk stebuklingas. Lengvas“, – nepasiduoda jaunasis derybininkas. Vyras primena, kad turėčiau su juo eiti į privalomą šventinį darbo vakarėlį (siaube, reikės suknelės). Bet topteli, kad pažadėjau sesei būtent tądien pažiūrėti jos vaikus, nes ji linksminsis savajame. Taigi niekur neisiu. Gal reikės imtis generalinio namų tvarkymo? Nesąmonė. Vaikų gauja mikliai viską suvers“, – garsiai barbendama pieštuku į stalą mąsto prekybininkė A.

„Net nežinau, kaip sau įkvėpti švenčių laukimo dvasios, – sunkiai atsidūsta interjero dizainerė L. – Jaučiuosi tokia pavargusi, kad tai, kas teoriškai turėtų teikti džiaugsmą, man yra atgrasu! Suprantu, kad skriaudžiu savo vaiką, nerodydama jokio susidomėjimo mažais pasiruošimo darbeliais, kurie turėtų mus suartinti. Grįžtu vakare, vos vilkdama kojas ir svajodama bent kelioms valandoms tapti Šiva su keturiomis rankomis: kad greitai greitai nudirbčiau būtinus buities darbus ir pagaliau prisėsčiau siūti savo mažajai išsvajotosios Fėjos suknelės. Vis sakau: rytoj, rytoj, rytoj... Prisimenu seną seną rusų filmą su nuostabiąja Natalija Gundareva, kurios herojė, auginanti pulką vaikų, sukarpė savo vestuvinę suknelę ir per naktį pasiuvo dukrai nuostabų karnavalo drabužį.

Neskubėdama, nesinervindama, negailėdama savęs... Tada imu ir pagalvoju: nei aš tiek vaikų turiu, nei tiek buities rūpesčių, o laiko kaip trūksta, taip trūksta. Per šventes ypač skaudžiai pajuntu, kad turbūt nemoku gyventi nebėgdama ratu kaip voverė.“ Jos kolegė E. pernai pagaliau praleido nuostabią švenčių savaitę Labanoro girioje.

Keturmetį pyplį auginanti studentė R. prisimena, kaip nykiai per sūnaus šventę darželyje jautėsi pernai, nes skubėdama tiesiog išnuomojo vaikui puošnų klouno apdarą: „Maniškis išsiskyrė iš visų vaikų. Bet prastai jautėsi ir jis, ir aš.“

„Visiems pasakiau, kad keliausiu į Tailandą. Išjungiau telefoną, pasiėmiau sūnų, kurį auginu viena, ir abu išvažiavome į tuščią senelių man paliktą namą. Pasijutau išsivadavusi iš pirkimo manijos: dovanų, blizgučių namams, naujų drabužių visiškai man nereikalingiems vakarėliams, į kuriuos eidavau iš inercijos. Išsinuomojome krūvą vaizdajuosčių, pasiėmėme stalo žaidimų, knygų. Na, sniego nebuvo, bet važinėjomės dviračiais, susidraugavome su viena senukų šeima. Pasijutau taip, tarsi po ilgos kelionės būčiau grįžusi namo.“ „Na, taip. Kur nors kitur klausytis kalėdinių varpų – visai nebloga mintis. Dovanėles Kalėdų Senelis sėkmingai įmeta pro bet kokį kaminą... Toks jis tik paslaptingesnis – nes nematomas. Ne su tėčio batais, ne pastorintu kaimyno balsu, niekada per daug neįkaušęs, nesiūlantis tėtukams bei mamytėms kartu su vaikais pulti į ratelį ir atsitūpus, sunkiai pūkščiant, krypuoti pagal vis tas pačias daineles“, – sutinka administratorė N., vengianti ilgų kaip šimtmečiai apsirijimo užstalių ir pabrėžtinai optimistinių vakaronių.

Keptas krokodilas

Na, yra ir gražių pavyzdžių. Bet jei nelaikote savęs Marja Auksaranke, neimkite viso to, ką perskaitysite, giliai į širdį ir nepradėkite savęs lyginti su Tikromis Moterimis, nes įsivarysite nevisavertiškumo kompleksą. Mane asmeniškai tiesiog nokautavo reklamos vadybininkės D. keptas krokodilas. Pokalbis vyko taip: „Labas, ką kepsi šventėms? Pasidalyk su manimi, profane.“ – „Na, anksčiau labai mėgome krokodilą. Vaikai taip smagiai žirklutėmis karpydavo.“ – „Ką?!“ Tešlą, pasirodo. Su įdaru, karpytais krašteliais, supinta į protu nesuvokiamą ornamentą, ilgainiui ji įgauna romaus roplio pavidalą... Pradedančiosioms per sunku. Lengviau susidoroti su kalakutu, kurį viena mano apskritai nelabai ką kepanti bičiulė pernai pateikė giminaičiams įvertinti.

Gal prie to prisidėjo per trejus metus, praleistus Amerikoje, įvairiomis progomis jos sudoroti kalakutai, bet vėl pabuvusi tėvynėje keletą metelių ji tarė: „Svarbiausia – geras receptas.“ Gavo jį iš kažko per kažką. Mėsą marinavo kibire, pilname kefyro ir dar kažko, tris dienas. Kibiras į šaldytuvą, aišku, netilpo, teko laikyti jį balkone. Ten kalakutas į tą kefyrą vis piktybiškai įšaldavo, reikėdavo laužti ledus, jį vartyti, trinti ir masažuoti, užtat rezultatas pranoko lūkesčius!

Socialinė darbuotoja J. įsitikinusi, kad niūriausiu metų laiku su depresiją keliančia tamsa būtina kovoti jaukumu. „Pagalvojau, kad jei dar ir zysime, kaip viskas nyku, smagiau nebus. Gelbėjimasis – mūsų pačių reikalas! Nutariau, kad dovanėlių paieškos turi teikti malonumą. Bet taip yra tuomet, jei jas perki TIK patiems mylimiausiems, o ne tiems, kam REIKIA… Pirmiausia apkarpiau ilgą apdovanojamųjų sąrašą. Paskui nusprendžiau, kad dovanėlės bus mažos ir mielos. Jas supirkau prieš mėnesį, be vargo ir skubos. Be to, nutariau pasekti skandinavų pavyzdžiu ir švęsti Šv. Liucijos dieną – gruodžio 13-ąją. Tai labai graži šviesos šventė. Pasikvietėme draugų su vaikais, visi kartu darėme popierinius žibintus, karpėme angelus – įdomiausia, kad į tokią veiklą labiau įsitraukė suaugusieji…

Paskui nešini šviečiančiais žibintais ėjome pasivaikščioti į mišką. Atrodo, smulkmena, bet tą jaukumo jausmą prisimename iki šiol. Naktį su drauge, kuri liko pas mane nakvoti, kūrėme staigmeną vaikams: iš imbierinės tešlos kepėme meduoliukus ir glajumi lipdėme iš jų namelį. Azartiškai plušėjome iki paryčių. Viena namelio siena iširo, bet reikėjo matyti nubudusių vaikų akis…“

Renginių organizatorė S. rengdama dideles šventes klientams nepamiršta ir savo šeimos. „Man tai didžiulis malonumas! O kaip kitaip? Vaikai žiemos švenčių pradeda laukti jau nuo rugpjūčio. Visi tiksliai žino, kas ką veiks ir kada. Kaukes gaminame kartu: aš ir mano trys vyrai. Tėčio, meniškos natūros, žodis – svariausias ir paskutinis: jis tiksliausiai nupasakoja, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą personažą. Bet smagiausia – kepti saldumynus. Turiu nuostabių kulinarijos knygų, iš jų maniškiai jau išsirinko, ką keps, ir susirašė, kokių produktų reikės. Šįmet ant stalo stovės meduolių namelis ir žagarėlių eglutė. Patys iš eglišakių pinsime ir ant durų kabinsime kalėdinį vainiką. Pernai buvo apėmęs toks įkvėpimas, kad jų nupynėme net tris – vieną kaimynams padovanojome. Kaip ir kasmet, prieš Kūčias su šventinta žvake apeisime visus namus, kad iš jų išvarytume blogą energiją, o švenčių vakarais kieme paleisime į dangų ir kiniškų žibintų.

Draugės stebisi, kodėl taip stengiuosi. Atsakau, kad tiesiog noriu pagražinti savo gyvenimą: matyti tik šviesiąją jo pusę ir nepastebėti kitos, kuri taip pat yra. Patikėk, gyvenimas po vienu stogu su anyta kartais įkvepia ne tik mažiems, bet ir dideliems darbams...“

Keturmetį pyplį auginanti studentė R. prisimena, kaip nykiai per sūnaus šventę darželyje jautėsi pernai, nes skubėdama tiesiog išnuomojo vaikui puošnų klouno apdarą: „Maniškis išsiskyrė iš visų vaikų. Bet prastai jautėsi ir jis, ir aš. O dar auklėtoja mestelėjo: „Koks gražus Pauliaus kostiumas. Tikrai ne mamytės kurtas...“ Pasižadėjau rasti laiko savo vaikui. Turiu gyventi ir jo – ne vien asmeninį gyvenimą. Juk kai mažylis suserga, kiekviena mama nervinasi, regis, bet ką dėl jo padarytų, o kai viskas gerai, kai dienos teka įprasta vaga, atrodo, kad taip ir turi būti, kad jis štai puikiai auga, netrukdo, yra toks mielas, patogus vaikas. Tik ar laimingas? Nejaugi sunku vieną kartą per metus padėti jam laukti stebuklų ir jais tikėti?“