Sumokėję mokesčius susimokame juos darsyk

Žvilgtelėkite į šį kasos aparato čekį. Apskritime PVM - išgalvotas netiesioginis (paprastam žmogui nepastebimas) mokestis, kurį nepastebimai ir net nesusimąstydamas kasdien moka kiekvienas iš mūsų. Šio mokesčio nėra JAV, o Didžiojoje Britanijoje jums nereikėtų jo mokėti už duoną ir kitus maisto produktus. Iš kiekvieno jūsų, pensininko ar studento, sumokėto lito išskaičiuojamas 17 centų mokestis. O iš dešimties litų - 1,74 lito. O iš šimto - 17,36 lito. Ir taip toliau... Dar daugiau, faktiškai jūs mokate jį du kartus, nes uždarbį gaunate be PVM.

Jums sakoma, kad pasaulyje ir krizių šalyje reikia būti solidariems. Reikia padidinti šį mokestį ir panaikinti, atimti paskutines lengvatas - už vaistus, už šildymą (kurios šiaip jau seniai panaikintos). Jums bandoma įteigti, kad tai Europos Sąjungos reikalavimas. Bet ar žinote, kas gauna daugiausiai naudos dėl šio mokesčio didinimo?

Kai koks nors valdininkas vėl pareiškia, kad reikia naikinti PVM lengvatas, gali pasirodyti, kad Lietuva vėl atsilieka nuo viso civilizuoto pasaulio. Bandoma įteigti, kad panaikinus lengvatas, kuriomis naudojasi piktybiški verslininkai, pradėsime karališkai gyventi - kaip JAV ar Didžiosios Britanijos piliečiai.

Melas peržengia visas ribas, bet daugelis juo tiki.

„Viduriniosios klasės žmogžudys“

Iš pradžių patartina žinoti, kad JAV tokio mokesčio nėra ir visi bandymai jį įvesti žlugo. Pagal leidinio „Fortune“ teiginius, akivaizdu, kad PVM visiškai sunaikins JAV viduriniąją klasę ir smulkųjį verslą, kurio pagrindu sukuriama bet kurios ekonomiškai išsivysčiusios šalies gerovė. PVM - antisocialus. Jį lygiomis dalimis moka kiekvienas nepriklausomai nuo savo uždarbio: milijonierius (mažiau nuo savo uždarbio) ir pensininkas (daugiau nuo savo pensijos), todėl PVM įvedimas galutinai uždusins amerikiečių viduriniąją klasę. (Jei vertintume pagal mūsų patirtį, tai arti tiesos.) Jie įsitikinę, PVM stabdo progresą ir ekonomikos vystymąsi.

Amerikoje, Australijoje ir Kanadoje vietoj PVM naudojamas pardavimo mokestis. JAV kiekvienoje valstijoje jis svyruoja nuo 2 iki 11 proc. Skiriasi jo surinkimo taisyklės bei lengvatos. Ten laikoma, kad mokesčiai turi būti lankstūs, pagal žmonių poreikius, ir stimuliuoti gamybą bei ekonomiką.

Tarp kitko, JAV Mičigano valstijoje po 14 metų trukusio eksperimento taikyti PVM buvo įsitikinta, kad jis padarė ekonomikai daugiau žalos nei naudos. Todėl jo buvo atsisakyta.

Japonijoje taikomas panašus į PVM vartojimo mokestis, jo dydis - 5 proc.

Jauniausias mokestis

Pardavimo mokestis, kurį naudoja JAV, turi ilgą istoriją. Vaizdus, kaip jis buvo renkamas prieš 2000 metų iki mūsų dienų, galima pamatyti ant Egipto kapaviečių sienų. Galima sakyti, visa šiuolaikinė civilizacija išaugo mokėdama šį tiesioginį mokestį.

Pirmasis apie PVM po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo kalbėti Vilhelmas fon Zymensas (Wilhelm von Siemens), vienas iš transnacionalinės kompanijos „Siemens“ vadovų. Jis pasiūlė reformuoti Vokietijos mokesčių sistemą, įvedant šį netiesioginį mokestį, kuris juntamai papildytų šalies biudžetą. Naujasis mokestis turėjo pakeisti įmonėms galiojantį pardavimo mokestį, tokiu būdu visa jo našta buvo perkelta ant galutinio vartotojo (pirkėjo) pečių. Bandymus įvesti šį mokestį nutraukė V.fon Zymenso mirtis. Tai buvo užmiršta beveik pusę amžiaus.

Ši idėja atgimė Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo. 1954 metais prancūzų ekonomistas, Ekonomikos, finansų ir pramonės ministerijos mokesčių ir rinkliavų direkcijos vadovas Morisas Lorė (Maurice Lauré ) parengė detalią PVM įvedimo schemą ir pasiūlė šalies Vyriausybei tai, kas iš esmės veikia ir šiandien.

Platų PVM naudojimą nuo 1957 metų lėmė Prancūzijos ir Vokietijos pastangos. Turint daug bendrų įmonių šis mokestis suteikė galimybę tiksliau apmokestinti įmones, sukuriančias bendrą produktą. Tai patogu, kai ratai gaminami vienoje šalyje, važiuoklė kitoje, automobilio surinkimas vyksta trečioje, o galutinis produktas parduodamas ketvirtoje. Iš pradžių PVM buvo skirtas stambiajam verslui. Vėliau jis imtas taikyti ir smulkesniems ūkio subjektams.

Populiarus jis tapo dėl labai paprasto jo surinkimo būdo, nes jį moka kiekvienas pirkėjas. Nuo to laiko visose Europos valstybėse atsižvelgiant į valdžios norus buvo leista įvesti šį mokestį. Kas galėjo pamanyti, kad taip paprastai surenkamas PVM nemokšiškos valdžios rankose taps masiniu ekonomikos naikinimo ginklu. Kad PVM kaskart bus didinamas, kai vyriausybė kaskart vėl bandys pridengti savo nekompetenciją ir biudžeto lėšų švaistymą. Lietuvoje šis mokestis imtas taikyti 1994 metais ir nuo to laiko tik auga.

Taip išgalvotas mokestis tapo realybe.

Amoraliausias mokestis už sniegą

Kaip taikliai pasakė vienas ekonomistas: „PVM - tai pats amoraliausias mokestis“. Jei Vyriausybė savo veiksmais ir toliau žlugdys, pavyzdžiui, sveikatos sistemą, tai kuo daugiau žmonės sirgs, tuo daugiau pirks vaistų ir bus surenkama daugiau PVM į biudžetą. Skirtingai nei kiti mokesčiai, PVM neatspindi efektyvumo, veiklos kokybės (nei valdžios, nei verslo) ir neskatina ekonomikos augimo. Netgi atvirkščiai - atima didelę dalį lėšų, dėl kurių padidėtų gyventojų perkamoji galia ir išaugtų investicijos.

Pardavimo mokestis reikalauja didelių valdžios pastangų ir rimto požiūrio į ekonomikos augimą savo šalyje (nėra gamybos - nėra uždarbio - nėra pirkėjų - nėra ir mokesčių). Pajamų mokestis taip pat priklauso nuo gyventojų pajamų dydžio. O dėl PVM jokių problemų - apmokestink gyventojų būsto šildymą ir didink iki begalybės, aiškindamas, esą tai kova prieš lengvatas. Jei pinigų biudžete trūksta, vėl gali didinti teigdamas, kad tai „kova prieš nesąžiningą verslą“. Tai gimdo valdžios savivalę ir nenorą matyti žmonių interesus. Mums aiškina, kad visi didinimai nustatomi Europos Sąjungos ir privalomi visoms šalims. Tai, švelniai tariant, melas.

PVM dydžiai ES šalyse nustatomi savarankiškai, vadovaujantis tik minimaliu pagrindinio mokesčio tarifo apribojimu - jis neturi būti mažesnis nei 15 proc. Lietuvoje šis mokestis yra 21 proc. (tai ir matėme čekyje). Daugeliui prekių ir paslaugų Europos Sąjungoje leidžiamas lengvatinis tarifas, kuris negali būti mažesnis nei 5 proc. Be to, prekėms ir paslaugoms, kurios teikiamos mažiausiai apsaugotiems socialiniams gyventojų sluoksniams, leidžiama naudoti nulinį tarifą.

Lietuviai turtingesni už britus?

Kai į rankas gaunate, sumokėję visus mokesčius, savo uždarbį, tarkime, šimtą litų, neskubėkite džiaugtis. Visose mūsų šalies parduotuvėse jūsų laukia dar vienas mokestis - PVM. Net patiems būtiniausiems pragyvenimo produktams. Beveik penktadalis jūsų išleidžiamų pinigų skiriama šiam mokesčiui sumokėti. Jei šis mokestis sumokamas už reikalingą produktą kokios nors įmonės veiklai užtikrinti, valstybė jį sugražina. O jei išleidžiate pinigus nuosavo organizmo gyvasčiai palaikyti, niekas šio mokesčio jums nė nemano grąžinti. Visai nesvarbu, kad jums reikalingi elementariausi maisto produktai ar vitaminai - PVM sumokėsite visą.

Jei netikite, paimkite prekių čekį, kurį gavote parduotuvėje, ir pasižiūrėkite apačioje. Prieš mane guli 23 litų ir 96 centų čekis. Paprasti maisto produktai: duona, dešra, faršas, kiaušiniai ir laikraštis. Už visa tai sumokėta 19,96 lito, plius 4 litai PVM (ačiū Dievui, laikraščiui kol kas taikomas lengvatinis 9 proc. tarifas, o ne 21 proc. -

kaip duonai).

„Kas čia ypatingo? - paklausite. - Juk taip ar panašiai moka visoje Europos Sąjungoje. Mums apie tokį europinį standartų „solidarumą“ žiniasklaida ir įvairūs politikai kala į galvą vos ne kasdien“.

Klystate. Didžiojoje Britanijoje už šiuos produktus gyventojai PVM nemoka!

Neabejotina, Didžioji Britanija ekonominės sėkmės pasiekė todėl, kad nuosekliai gynė savo piliečių, savo gyventojų interesus. Valdžia, jausdama atsakomybę žmonėms, naudoja apmokestinimą ne dėl direktyvų išpildymo ar trumpalaikės naudos siekių, o dėl šalies klestėjimo ir ekonomikos augimo. Būtent tai panaikina šio mokesčio amoralumo ir antisocialumo požymius. Dar daugiau - bet kuris apsilankęs šioje šalyje galėjo nustebti, kad gyventojai už maisto produktus ir už šildymą moka gerokai mažiau nei Lietuvos žmonės. Viena iš priežasčių - ilgas sąrašas produktų, kuriems nustatytas nulinis tarifas arba lengvatinis 5 proc. PVM. Šalia to yra dar vienas sąrašas produktų ir paslaugų, kurios iš viso neapmokestinamos.

Nulinis (0 proc.) PVM Didžiojoje Britanijoje taikomas šioms prekėms ir paslaugoms:

Duona, bandelės, lavašas, pyrago ir duonos gaminiai (be šokolado); grūdai; mėsa ir paukštiena; žuvis; pienas, sviestas, sūris; kiaušiniai; pusfabrikačiai; vaisiai ir daržovės; arbata, kava ir kakava; druska; sušaldyti sumuštiniai; mėsa kepsniams; visi konservuoti ir užšaldyti produktai (išskyrus ledus); laikraščiai, žurnalai, brošiūros, lankstinukai, knygos, žemėlapiai, spausdinti ant popieriaus; vanduo, naudojamas buitiniams gyventojų poreikiams; kanalizacija (buitinė ir pramoninė); visos komunalinės paslaugos, teikiamos neįgaliesiems; visa įranga neįgaliųjų poreikiams; apsauginiai šalmai dviratininkams ir motociklininkams; apsauginiai batai ir šalmai darbuotojams; Medicininiai vaistai; apranga ir avalynė vaikams iki 14 metų; labdarai paaukotos prekės, parduodamos labdaros parduotuvėse; mokestis už visuomeninį transportą (autobusai, metro) ir t.t.

Lengvatinis 5 proc. PVM Didžiojoje Britanijoje taikomas šioms prekėms ir paslaugoms:

Už elektrą, dujas, šildymą ir kietąjį kurą buitiniams gyventojų poreikiams; už medžiagas, taupančias energiją gyvenamosiose patalpose; vaikams skirtos automobilinės kėdutės ir t.t.

Didžiojoje Britanijoje visiškai atleisti nuo PVM mokesčio:

Medicininis aptarnavimas (gydytojai, odontologai, optikai, farmacininkai ir kiti medicinos personalo darbuotojai); medicininis gydymas ir slauga; draudimas; laidojimo paslaugos; švietimas, profesinis mokymas, tyrimai; sporto renginiai ir fizinė kultūra; prekyba žeme ir pastatais (pardavimas ir nuoma); kultūriniai renginiai, kuriuos rengia valstybinės organizacijos (muziejai, meno parodos, zoologijos sodai); finansinės paslaugos (piniginės operacijos, kreditai, paskolos, santaupos) ir t.t.

Net nepradėsiu vardyti sąrašo tų prekių, kurioms taikomas standartinis PVM (20 proc.), nes ir taip darosi aišku, kad tai prekės ir paslaugos, be kurių gali apsieiti žmogus kasdieniame gyvenime.

Kaip jie, vargšeliai, išgyvena?

Vidutiniškai tik apie 15 proc. mokesčių į Didžiosios Britanijos biudžetą ateina kaip PVM. Visa kita - tiesioginiai mokesčiai, priklausantys nuo verslo aktyvumo.