Suaugusių alkoholikų vaikų istorijos

Siekdami informuoti visuomenę apie savigalbos grupes, padrąsinti suaugusius alkoholikų vaikus kreiptis pagalbos, pateikti sėkmingos įveikos pavyzdžius bei mažinti stigmatizavimą, paprašėme suaugusių alkoholikų vaikų aprašyti ir anonimiškai pasidalinti savo istorijomis. Siunčiamose istorijose suaugę alkoholikų vaikai, lankantys SAV savigalbos grupes, dalinasi skaudžiomis vaikystės patirtimis, pasakoja kaip jos atsiliepė suaugusiojo gyvenimui, kaip jas įveikė, kas padėjo.

Lauros istorija

Sveiki, mano vardas Laura, esu suaugęs alkoholikų vaikas. Prieš beveik tris metus pasakyti šią frazę per pirmąjį susirinkimą buvo sunku ir aš vos valdžiau savo ašaras, nes dar buvo sunku suvokti ir pripažinti realybę. Dabar tai mano kasdienybė ir net džiaugsmas, nes pripažindama tai, jog esu suaugęs alkoholikų vaikas, galiu padėti sau užaugti ir padėti augti kitiems. Noriu pasakoti savo istoriją, nes man tai buvo didžiausia Dievo dovana ir tikiu, kad SAV (suaugusių alkoholikų vaikų grupės) gali padėti ir kitiems.

2017 metais vasario 14d. man tapo naujas gimtadienis. Tą dieną man prasidėjo panikos priepuolis, po kurio pradėjau jausti apatiją ir supratau, jog reikia kažką daryti. Tėtis iš ryto išskrido darbo reikalais į kitą šalį, o man tai sukėlė labai didelę baimę ir nerimą, nes prisigalvojau visokių baisių dalykų. Kai jis paskambino ir pasakė, kad jau nuskrido, aš apsidžiaugiau ir vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, kad viskas gerai, bet tuo metu mane pasikvietė direktorė ir apibarė už visai nereikšmingus dalykus, pasijaučiau pažeminta, išjuokta. Išėjus iš kabineto nuėjau tiesiai į tualetą ir tiesiog pradėjau staugti atsitūpusi, o galvoje kilo mintys: kas su manim vyksta? Ar aš išprotėjau? Man galva tuoj sprogs! Širdis iššoks iš krūtinės! Aš mirsiu!

Man pavyko nurimti, bet nuo to laiko pastebėjau, kad apėmė apatija, norėjau tik verkti. Užsiregistravau pas psichologę, bet reikėjo laukti 3 savaites. Supratus, kad tiek laukti negaliu užsiregistravau pas šeimos gydytoją su mintimi, kad gal greičiau pateksiu pas psichiatrę ir man padės. Per tą savaitę kol laukiau patekimo pas specialistus man buvo dar du panikos priepuoliai. Paskutinis vėl darbe tiesiog prie darbo stalo. Kolegės iškvietė greitąją ir medikas man paaiškino, kad tai panikos priepuolis ir jei nieko nedarysiu, o jie stiprės, tai gali mane privesti prie rimtų psichinių ligų, jei kreipsiuosi pagalbos, tai maždaug per pusmetį gali viskas sklandžiai praeiti.

Bijojau tos būsenos ir buvau pasiryžusi padaryti viską, kad gyvenčiau. Kitą dieną pakliuvau pas psichiatrę ir ji išklausiusi mano istoriją pasakė du dalykus už kuriuos esu labai dėkinga: „Nustok vartoti alkoholį, pamiršk, kad jis egzistuoja, jokių „tik per šventes ar retkarčiais“. Tavo mama buvo priklausoma nuo alkoholio ir tu gali nepastebėti, kai vieną dieną atsikelsi ir suprasi, kad jau esi dugne, o tada bus jau sunku pasveikti.“ Antras dalykas, tai pasiūlė nueiti į SAV „paieškok internete, kur renkasi suaugusių alkoholikų vaikų grupės, pabandyk nueiti, pažiūrėsi ar tau ten patiks ar ne, tiesiog pabandyk“. Baisiausias sakinys, kuris dar labiau paskatino mane eiti į sveikimą „pagerk tris savaites šituos raminamuosius, jei nepagerės po mėnesio išrašysiu antidepresantus“.

SAV grupėje klausant kitų pasidalinimų kilo ir man daug prisiminimų. Aš pamenu, kai būdama 4-5 metų buvau linksma ir drąsi mergaitė, ėjau darželyje į sceną deklamuoti eilėraščius, dainavau daineles. Bendravau ne tik su mergaitėmis, bet ir su berniukais. Visą suaugusios gyvenimą jaučiau, kad mano viduje vis dar yra ta maža mergaitė, kuri nori ištrūkti, nori būti tokia, kokia buvo, bet aš jai to neleidau. Per gyvenimą namuose, kuriuose meilės nemačiau, o tik rėkimą, kritiką, žeminimus ir savaitgalius su alkoholiu, užsidėjau daug kaukių, užsitvėriau širdį sienomis ir taip vis labiau save izoliavau nuo pasaulio. Niekada nesutariau su mama, o ji dar labiau tą nesantaiką tarp mūsų pakurstydavo tokiomis frazėmis: „aš nemylėjau tavęs, geriau būtum negimusi. Supratau, kad vis dėlto myliu tik kai vos nenumirei 1,5metų”, „tu nieko nesugebi, net susitvarkyti, kaip čia imi daiktus atbulom rankom”, „pažiūrėk į save, kai buvau tavo metų buvau liekna kaip smilga, o tu… mažiau bandelių valgyk”, „tavo charakteris nepakenčiamas, su tavim joks vyras nesugebės gyventi”, „kas tu per žmogus, kad net vyro nesugebi susirasti”… ir t.t. Tai tik keli pavyzdžiai iš viso gyvenimo kartu su mama. Vaikystėje gaudavau ir diržo, niekada nepamiršiu, kai vieną kartą guliu ant žemės, verkiu, o ji su diržu aplink vaikšto ir rėkia „nerėk, nes dar gausi”, o aš tik pagalvojau, kaip aš galiu nerėkti jei man skauda…

Visą paauglystę jaučiausi nemylima ir nereikalinga, o dar 18-kos prisidėjo pirmasis įsimylėjimas, nepavykę mokslai aukštojoje mokykloje ir aš rimtai pradėjau galvoti apie savižudybę. Norėjau, kad mane kažkas išgelbėtų ir ligoninėje lankytų. Pamenu, kai po bandymo prisigerti senų valerijono tablečių, pati susivokiau, kad taip negerai ir pirmą kartą kreipiausi pas psichologę. Bet ir toliau aš gyvenau tėvų namuose. Nuo 18 iki 28 mano gyvenimo metų buvo baisiausias laikas, nes mamos alkoholizmas progresavo, ji dar labiau žemindavo, kaltindavo. Aš nebesugebėjau pagarbiai su ja bendrauti, kai būdavo išgėrusi. Bijodavau paskambinti eidama po darbo, nes nežinojau, kokios ji būklės. Tokiu būdu atsirado baimė skambinti bet kam. Kuo toliau, tuo labiau izoliavausi, nebekviečiau draugių į namus, giminės vis labiau nustojo lankytis per šventes, o visos šventės su šeima baigdavosi barniais. Kai man buvo 28 metai, mama mirė nuo vėžio. Tada jau pamaniau, kad va dabar prasidės mano šviesesnis gyvenimas.

Bet geriau mano gyvenime nepasidarė. Pyktis vidų draskė, o visiems sakiau, kad aš nepikta. Vienišumo jausmas buvo begalinis, nenorėjau galiausiai nieko daryti, tik jaučiau įtampą dėl senelio sveikatos ir kaip jam padėti. Kai po 3 metų jis mirė mano kontrolė perėjo prie tėčio ir brolio. Bet savo gyvenimo taip ir nesugebėjau susitvarkyti taip kaip norėčiau. Bet baisiausia tai, jog būdama 34 metų aš vis dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, jaučiausi tuščia ir nesupratau savo jausmų.

SAV naujokams siūloma ateiti 6 kartus į susirinkimus ir tada nuspręsti ar nori toliau lankyti ar ne. Pirmame susirinkime išgirdau labai baisią istoriją ir pagalvojau „gal man čia ne vieta? Pas mane nieko panašaus nebuvo“. Bet per trečią susirinkimą mano nuomonė pasikeitė, išgirdau daugiau istorijų, patirčių, o labiausiai nustebino vieno vaikino pasidalinimas, nes jis papasakojo beveik identiškai tai, ką norėjau aš papasakoti. Tada buvo tema apie jausmus ir buvau labai nustebinta, kad vyras jaučia tą patį, ką ir aš būdama moteris!!! Juk mano patirtis rodė, kad vyrai nejaučia, jie dievai. Tada supratau, kad bus įdomu, ir reikia man čia lankytis. Po mėnesio nuėjusi pas psichiatrę buvau laiminga ir dėkojau už grupes. Antidepresantų išvengiau.

SAV grupės tapo mano kasdienybe. Po keturių mėnesių susiradau globėją ir pradėjome eiti 12-kos žingsnių programą. Šios programos dėka išsinagrinėjau savo gyvenimo gerus ir blogus prisiminimus, giminės medį, supratau, kad alkoholizmas yra liga ir to pasekmės eina iš kartos į kartą ir paliečia aplinkoje esančius žmones. Sužinojau, kokie būna jausmai, kad yra normalu jausti ne tik džiaugsmą, meilę ir kitus gerus jausmus, bet taip pat pyktį, vienišumą, baimę. Mokinuosi tuos jausmus atpažinti gyvenimo situacijose, nes ankščiau juos buvau užslėpusi ir nemokėjau tinkamai ir laiku išreikšti. Gavau įrankius, kaip išmokti pasirūpinti savimi ir leisti gyventi kitiems taip kaip jie nori, kitaip sakant paleisti kontrolę. Išmokau „bendrauti“ su savo vidiniu vaiku. Mano mažoji Laura daug metų buvo didelėje baimėje, ja niekas tinkamai nesirūpino, ji jautėsi nesaugi, todėl teko atsigręžti į save ir pasirūpinti, pagirti, paskatinti, užtikrinti, kad ji saugi. Kad ir dabar, rašydama šį tekstą, jaučiu didelę įtampą, nes vienu metu reikia prisiminti daug skaudžių dalykų, man dreba širdis, sukasi galva. Žinau, jog mano vidinis vaikas jaučiasi nesaugus, bet aš ją raminu „viskas gerai, aš su tavimi, tu saugi, aš pasirūpinsiu tavimi“. Taip aš nurimstu.

Teko susipažinti su savo geromis ir blogomis būdo, elgesio savybėmis, išsiaiškinau savo talentus. Atradau, kad aš mėgstu ne tik šokti, bet ir dainuoti. Naujas gyvenimas mane nuvedė dabar jau į du chorus, kur tobulinu savo balsą ir tuo mėgaujuosi. Tarnystės grupėje išlaisvino mane. Aš po truputį nugaliu savo baimes daryti tam tikrus veiksmus: skambinti telefonu, bendrauti atvirai, išklausyti, organizuoti, kalbėti prieš daug žmonių, bendrauti su vyrais draugiškai, apkabinti, priimti kitus tokius, kokie yra...

Daug metų pykau ant mamos, nemylėjau jos, negerbiau. Po jos mirties praėjo jau 9 metai ir aš jaučiuosi jai atleidusi už praeitį. Laiškuose, kuriuos rašiau mamai, prašiau ir jos atleidimo. Dabar aš jau rami, nes jaučiu, kad ir ji man atleido.

Mokinuosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pripažinti savo klaidas, kurias padarau. Tai sunku, nes buvau įpratusi sugalvoti milijonus pasiteisinimų arba apkaltinti ką nors kitą dėl klaidų. Išmokau nesukti istorijų savo galvoje, kaip viskas blogai, kokia aš nelaiminga, kodėl vyksta dalykai ne taip kaip aš noriu ir t.t. Mintys tapo šviesesnės. O jei vis tik nesusitvarkau su savo mintimis, jausmais, emocijomis, žinau, kad turiu eiti į SAV grupę ir išsikalbėti. Ten mane priima su meile, nekritikuoja, nesišaipo iš mano jausmų, poelgių. Mes mokomės vieni iš kitų.

Daug metų buvau izoliacijoje, turėjau kelias drauges, su kuriomis kaip supratau dabar nebuvau visiškai atvira, o išsikalbėdavome tik išgėrusios vyno ir ryte pusės pokalbio neprisimindavau. Dabar aš turiu daug naujų draugų, turiu tokių, kurioms galiu paskambinti ir pasakoti kaip jaučiuosi, o jos tiesiog klausosi, tada aš jų išklausau. Mokausi kurti sveikesnius santykius su draugais, be kaukių. Dabar galiu būti savimi, kaip ta penkių metų mergaitė: žaisminga, drąsesnė, mokanti pasakyti kaip jaučiuosi, veikli, žinanti ko noriu. Jaučiuosi saugi, mylima, priimta ir reikalinga.

Lauryno istorija

Esu Laurynas  ir save laikau ganėtinai laimingu žmogumi, dėl to, kad mano gyvenimas pasisuko kita linkme. Nuo skausmingos tuštumos į pilnatvę bei gyvybingumą nuvedė vienas lemtingas kolegės pasiūlymas.

Kaip tau sekasi?

Paklaustas tokio klausimo teatsakydavau  - gerai. Paklaustas kaip jautiesi teatsakydavau – gerai. Šiandien galiu suprasti ir įvardinti didesnį spektrą jausmų ir nuotaikų ir paklaustas šio klausimo žmogui perteikiu tai kaip iš tiesų yra mano vidiniame pasaulyje. Nebevargina praeitis ir šeimos paslaptys. Yra kaip yra.

Kas įvyko namuose?

Kadangi buvau vienturtis ir giminėje buvo daug neigimo, su niekuo nesišnekėdavau apie tai, kas vyksta mano namuose. Augau su tėčiu alkoholiku ir kopriklausoma mama. Nuo pat vaikystės jaučiau, kad kažkas namuose ne taip. Kaip vaikas nesuprasdavau, kodėl vyksta vienokie ar kitokie dalykai, prireikė suaugusiojo sąmonės, kad pavyktų išfiltruoti vaikystės skaudulius ir leisti sau gyventi, gyventi ne beatodairiškai, bet grindžiant gyvenimą vertybėmis, spontaniškumu, naujais išgyvenimais, draugystėmis.

Niekada netapsiu alkoholiku!

Kadangi užaugau tokioje šeimoje buvau sau prisiekęs, kad niekad netapsiu alkoholiku ir gyvensiu gyvenimą kitaip. Tačiau prasidėjo studijų metas ir mane ištiko depresija. Niekas, regis, nepadėdavo, nesupratau, kodėl mane kamuoja savižudiškos mintys, apatija,  kodėl nemiegu dvi naktis iš eilės. Alkoholis man buvo išsigelbėjimas, jis padėjo pamiršti, pamiršti visus skaudulius iš praeities, rasti šiokį tokį atsipalaidavimą. Galiausiai einant metams tai tapo priklausomybe ir aš tapau savo tėčiu. Alkoholį vartojau beveik kiekvieną dieną keturis metus.

Lemtingas posūkis

Dirbdamas mokykloje kartą mokytojų kambaryje išgirdau savo kolegę besidalinančia siaubinga savo vaikystės patirtimi. Mane tai labai nustebino, bet ir papiktino – kam visa tai prisiminti? Juk kas buvo, tas buvo. Tvirtai laikiausi pozicijos, kad ir mano šeimos praeitis manęs nepaveikė. Su šia kolege mes kartą ėjome iš mokyklos ir jai leptelėjau, kad ir aš panašų tėtį turėjau... Daugiau nieko nesakiau. Vėliau ji man nurodė grupę „Suaugę alkoholikų vaikai“. Nenorėjau ten eiti, tačiau „googlinau“ viską, kas įmanoma sužinoti apie tokį reiškinį. Po metų išdrįsau ten pasirodyti ir sutikau žmones, kurie buvo tokie kaip aš. Aš daugiau nebebuvau vienas. Grupių lankymas ir galiausiai žingsniavimas padėjo suvokti, kad praeitis veikia dabartį ir su ja juokauti nevalia. Lengva nebuvo, tačiau grupės nariai padėjo įsisąmoninti daug dalykų, kurie man iki tol atrodė neegzistuojantys.

Ar kelias lengvas?

Laikau, kad mano kelionė dar nesibaigė ties tuo, kad mano gyvenimas pagerėjo. Yra vietų kur tobulėti, ypač santykių srityje. Šiandien žiūriu į viską viltingiau, o iššūkius priimu drąsiau. Kiekviena diena yra tarytum naujas lapas, į kurį rašau aš, o ne mano praeitis.

Antano istorija

Esu suaugęs vaikas, gimęs geriančio tėvo šeimoje, kurioje išoriškai viskas turėjo būti „gerai“. Visą gyvenimą neigti, jog esame alkoholikų šeima, ir „iš tikrųjų tai viskas yra gerai“ reiškė nuolatinę emocinę įtampą, ir nors galėčiau sakyti, kad augau su broliu ir sese, bet iš tikrųjų jaučiausi, kad augu vienas – brolis ir sesuo buvo gerokai vyresni, ir kiekvienas savaip labiau stengėmės  ne gyventi, bet išgyventi ir pabėgti iš namų, tad kiekvienas tai darėme savo būdu – brolis ir sesuo dirbdavo arba mokydavosi daug mokykloje, o aš buvau išmokęs tai, ką su šypsena ir meile sau dabar  vadinu „profesionaliu valkatavimu“ – grįžti namo vėlai, kartais pusę dvylikos nakties, atidėlioti darbus iki paskutinio, taip nesąmoningai atkartojant tą emocinę įtampą kurią išgyvenau namuose.  Atrodytų, kokia ten dar emocinė įtampa jei yra stogas virš galvos bei esam pavalgę ir apsirengę? Toks klausimas ir kaltinimas nuolat skambėjo kaip tiesiogiai ir netiesiogiai išsakomas priekaištas.

Išties, kai tėvas grįždavo girtas, barniai bei muštynės vyko visuomet – kartais jos baigdavosi gana tragiškai – tėvas motiną yra ne kartą fiziškai ženkliai traumavęs. Motina visada grasindavo skirtis bei slėpdavo buto arba darbo raktus, kad tėvas išsigąstų, jog taip smarkiai prisigėrė, jog pamėtė raktus, tačiau kitą dieną skyrybų ar išėjimo iš namų nebūdavo, nors raginome juos skirtis. Raktai taip pat netrukus atsirasdavo ir užburtas ratas tęsdavosi. Motina sakydavo, jog nesiskiria tam, jog „mes turėtume tėvą“, nors aš pats niekada nejaučiau nė vienos situacijos, kad jį turėčiau juolab, kad jis siekė mane abortuoti prieš gimstant. Jaučiausi atvirkščiai: turėjau greit suaugti ir stengtis nesėkmingai apginti motiną nuo tėvo smurto, dėl to būdavęs jo pajuokos objektu. Toks gelbėtojo ir herojaus vaidmuo skatino ir augti „gero mamos berniuko“ rolėje tik daug vėliau atrandant savo tikrąjį vyriškumą ir tapatybę, Didelę savo gyvenimo dalį praleidau bandydamas netiesiogiai įrodyti tėvams, jog esu vertingas ir pelnyti jų meilę ir reikėjo nemažai laiko paleisti šį siekį įrodyti, pyktį  ir pradėti gyventi savo gyvenimą.

Būtent atradus SAVus – Suaugusius Alkoholikų Vaikus – pirmąkart gyvenime pasijaučiau kaip namuose, kuriuos tarsi turėjau tik teoriškai kaip vietą pamiegoti, pavalgyti ir susikrauti svarbiems daiktams. Po truputį atskleidus didžiausią šeimos paslaptį ir gėdą bei po truputį patyrus tikros besąlygiškos meilės ir  poilsio nuo bėgimo ir emocinio skausmo,  augo suvokimas, jog gyvenimas nėra skirtas, jog jį kažkaip prakentėčiau ir išspręsčiau vienas. Anksčiau man atrodė, jog taip jau susiklostė likimas, jog kiti gyvenime yra kažkaip tai laimingi, o man tiesiog nenuskilo. 

Gyvenimas yra skirtas ir mano džiaugsmui bei ramybei, o ne chaosui ir skausmui – ši neįtikėtina mintis kuriai mano sveikimo pradžioje priimti man užtruko laiko. Iki šiol turiu sau priminti ne izoliuotis ir užsidaryti stengiantis išgyventi kai sunku, bet išmokti surizikuoti pasitikėti. Ieškoti pagalbos ir Gyventi iš didžiosios raidės. Turiu sau priminti, jog savo gijimo saugodamasis kitų neišmąstysiu tiesiog savo galvoje, nors ir dirbu iš pažiūros „saugų“ analitinį darbą, o ir mąstyti bei kurti planus, ką daryčiau vienu ar kitu blogiausiu atveju, man vis dar įprasta. Vis dėlto galiu sustoti, pasidalinti, pailsėti ir žengti pirmyn. Kviečiu ir Tave.

Pagalbos galima kreiptis į savigalbos grupes, kurios buria suaugusius alkoholikų vaikus (SAV) ar priklausomybe sergančių žmonių artimuosius (Al-Anon). Savigalbos grupių susirinkimams tapus saugia vieta, tampa lengviau išreikšti visas nuoskaudas ir baimes, kurias asmuo laikė savyje ir išlaisvinti save iš gėdos ir kaltės jausmo, kuriuos atsinešė iš praeities. Savigalbos grupės padeda sukurti asmeninį palaikymo tinklą bei planuoti veiksmus, padėsiančius pakeisti savo gyvenimą ir sveikti.

Informacijos apie savigalbos grupes ieškokite:

•Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) (www.suaugevaikai.com)

•Priklausomybe sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija (Al-Anon) (al-anon.lt) 

•Anoniminiai Alkoholikai (AA) – priklausomybe nuo alkoholio sergančių asmenų draugija (aalietuvoje.org)