Slaugė atskleidė 5 dalykus, dėl kurių gailisi mirties patale gulintys žmonės

Šiame straipsnyje rašoma apie tai, ko gailisi žmonės, gulėdami mirties patale.

Tai įdomus perspektyvos šaltinis daugeliui jaunų žmonių, žengiantiems į naujas suaugusiųjų gyvenimo fazes.

Slauge dirbusi Ware rašo apie fenomenalų minčių skaidrumą, kuris atsiranda priartėjus prie gyvenimo pabaigos, ir nurodo, ko mes galime išmokti iš mirštančių žmonių išminties. „Paklausus apie tai, ko tokie žmonės gailisi ar ką jie darytų kitaip, vėl ir vėl iškyla tos pačios temos“, - sako ji.

Ware daugelį metų dirbo paliatyvios slaugos srityje. Jos pacientais tapdavo tie žmonės, kurie grįždavo namo numirti. Dažniausiai su tokiais ligoniais ji praleisdavo paskutines tris – dvylika savaičių, skelbia svetainė seenox.com.

Žmonės, suvokę, kad miršta, tampa labai išmintingi. Kai kurie pokyčiai būna tiesiog fenomenalūs. Kiekvienas pacientas išgyvena daugybę emocijų: neigimą, baimę, pyktį, sąžinės graužatį, dar didesnį neigimą ir galiausiai susitaikymą. Kiekvienas ligonis prieš mirtį susitaikydavo su savimi, pažymi slaugė.

Ji išskiria penkis dažniausiai pasitaikančius dalykus, dėl kurių dažniausiai gailisi žmonės, žvelgdami mirčiai į akis.

1. Gailiuosi, kad neturėjau drąsos gyventi savo gyvenimą, o ne tą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.

Tai dažniausias dalykas, dėl kurio apgailestaujama. Kai žmonės suvokia, kad jų gyvenimas beveik baigėsi, ir atsigręžia atgal, jie pamato, kiek daug svajonių liko neįgyvendinta. Dauguma žmonių neįgyvendina net pusės savo svajonių ir turi numirti žinodami, kad taip įvyko dėl sprendimų, kuriuos jie padarė ar nepadarė.

Labai svarbu pamėginti įgyvendinti bent kai kurias savo svajones. Nuo to momento, kai prarandate savo sveikatą, tai padaryti būna per vėlu. Sveikata suteikia laisvę, kurią suvokia labai mažai žmonių, ir tai pradeda suprasti tik jos netekę.

2. Gailiuosi, kad taip sunkiai dirbau.

Taip sakydavo kiekvienas vyras, kurį teko slaugyti. Jie gailėdavosi, kad nepasimėgavo savo vaikų vaikyste ar partnerės kompanija. Moterys taip pat šito gailėdavosi. Tačiau dauguma pacienčių priklausė senajai kartai, kurioje moterys neturėdavo uždirbti duonos. Tuo tarpu visi slaugyti vyrai gailėjosi, kad tiek daug laiko skyrė darbui.

Jei supaprastinsite savo gyvenimo būdą ir gyvenime priimsite sąmoningus sprendimus, jums nereikės tiek daug pajamų, kaip iš pradžių atrodo. Palikdami savo gyvenime daugiau erdvės, būsite laimingesni ir atviresni naujoms galimybėms – toms, kurios labiau derės prie naujojo jūsų gyvenimo būdo.

3. Gailiuosi, kad neturėjau drąsos išreikšti savo jausmus.

Daug žmonių užgniaužia savo jausmus, kad taikiai gyventų su aplinkiniais. Taigi jie pasirenka tarpinę egzistenciją ir niekada netampa tuo, kuo iš tikrųjų galėtų tapti. Daug lėtinių ligų būna susijusios su kartėliu ir apmaudu, kuriuos žmonės nešiojosi savo širdyje.

Mes negalime kontroliuoti kitų žmonių reakcijos. Tačiau nors žmonės iš pradžių gali sureaguoti, kai jūs pasikeičiate, kalbėdamas atvirai, laikui bėgant tai pakylėja jūsų santykius į visiškai naują ir sveikesnį lygį. Galiausiai tai padeda pašalinti sveikatai kenkiančius santykius iš jūsų gyvenimo.

Taigi bet kokiu atveju laimite.

4. Gailiuosi, kad nepalaikiau ryšio su draugais.

Žmonės dažnai nesupranta tikrosios bičiulystės su senais draugais naudos, kol neatsigula į mirties patalą. Tuomet neretai jau būna per vėlu susirasti savo draugus. Daug žmonių taip pasineria į savo pačių gyvenimą, kad per tuos metus apleidžia savo geriausius draugus. Daugybė mirštančių žmonių gailisi, kad neskyrė draugams pakankamai laiko ir pastangų, kurių jie nusipelnė. Mirštant kiekvienas ilgisi savo bičiulių.

Įprasta, kad užsiėmę žmonės apleidžia savo draugus. Tačiau gyvenimo pabaigoje fiziniai rūpesčiai nublanksta. Mirštantieji stengiasi sutvarkyti savo finansinius reikalus, jei tai įmanoma. Tačiau šiuo atveju būna svarbiausi ne pinigai ar statusas. Jie stengiasi viską sutvarkyti dėl jiems brangių žmonių gerovės. Paprastai jie būna per silpni, kad atliktų šią užduotį. Galiausiai paskutinėmis savaitėmis jiems lieka tik meilė ir bendravimas.

5. Gailiuosi, kad neleidau sau būti laimingesniam.

Netikėta, bet dėl šito labai dažnai gailimasi. Daugybė žmonių iki pat gyvenimo galo nesuvokia, kad laimė yra pasirinkimas. Jie liko įstrigę tarp senų modelių ir įpročių. Vadinamas familiarumo „patogumas“ persunkė jų emocijas ir fizinį gyvenimą. Pokyčių baimė vertė juos apsimetinėti tiek prieš kitus, tiek prieš save, kad jie yra viskuo patenkinti, nors širdies gilumoje jie ilgėjosi tikrojo juoko ir norėjo, kad jų gyvenime atsirastų šiek tiek kvailumo.

Kai guli mirties patale, kitų žmonių nuomonė apie tave lieka toli nuo tavo minčių. Kaip nuostabu duoti valią emocijoms ir šypsotis dar gerokai prieš tai, kai miršti.