Sirija Amerikai tėra ledkalnio viršūnė

Šian­dien skau­džią Jung­ti­nėms Ame­ri­kos Vals­ti­joms at­mi­ni­mo da­tą – Rug­sė­jo 11-ąją, paaiš­kės Si­ri­jos puo­li­mo mas­tai. Bū­tent šian­dien apie tai skelbs JAV. „Va­ka­ro ži­nios“ pa­klau­sė Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ro Ro­lan­do PAU­LAUS­KO, ko­dėl ne­pa­si­mo­kę ne­san­tai­kos pa­sek­mių, vėl ne­su­ta­ri­mų ve­di­ni ame­ri­kie­čiai ža­da įženg­ti Si­ri­jos že­mėn.

- Ar po krau­ju ap­lais­ty­to iš­puo­lio ame­ri­kie­čiai neiš­mo­ko skau­džios pa­mo­kos?

- Dau­giau nei pu­sė ame­ri­kie­čių ne­ti­ki ofi­cia­lia Rug­sė­jo 11-osios ver­si­ja. Yra su­da­ry­ta dau­gy­bė vi­suo­me­ni­nių ko­mi­si­jų, ku­rios rei­ka­lau­ja pa­kar­to­ti­nio ty­ri­mo. Tai pir­miau­sia rei­kė­tų iš­kel­ti klau­si­mą, ar mes ga­li­me ti­kė­ti to­kia ver­si­ja. Ar ga­lė­jo bū­ti ki­taip, ne­gu JAV val­džia sa­ko.

Bet da­lis žmo­nių, ne tik Lie­tu­vos, pra­de­dant Vla­di­vos­to­ku ir bai­giant Ry­tų Vo­kie­ti­ja, iš prin­ci­po ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad Ame­ri­kos val­džia ga­lė­jo pa­me­luo­ti. Čia yra pa­grin­di­nė pro­ble­mos ašis ir ta pro­ble­ma ma­to­ma ir Si­ri­jos konf­lik­to ver­ti­ni­me, ir Li­bi­jos, ir vi­suo­se rei­ka­luo­se.

Mes esa­me su­si­kū­rę įsi­vaiz­duo­ja­mą Va­ka­rų įvaiz­dį. Jis yra vi­siš­kai ne toks. Tai bu­vo ku­ria­ma de­šimt­me­čiais, ką ten de­šimt­me­čiais – šimt­me­čiais ir sė­di mū­sų kau­lų sme­ge­ny­se. Šis mū­sų su­si­kur­tas mi­tas ne­lei­džia rea­liai žiū­rė­ti į dau­ge­lį da­ly­kų. Tarp jų ir į Rug­sė­jo 11-ąją.

- Dvy­li­ka me­tų Ame­ri­ka me­luo­ja ir nie­kas nie­ko ne­da­ro?

- Kal­bant apie Rug­sė­jo 11-ąją, vi­sa­da sa­kau pa­pras­tą da­ly­ką. In­ter­ne­te yra ke­lias­de­šimt nuo­trau­kų, pa­da­ry­tų po smū­gio ne­va į Pen­ta­go­ną. Pa­si­da­ry­kit pa­tį di­džiau­sią mas­te­lį, ku­rį lei­džia kom­piu­te­ris, ir pa­ro­dy­kit man to ne­va įsi­rė­žu­sio lėk­tu­vo nuo­lau­žas. Kai man kas nors pa­ro­dys to lėk­tu­vo nuo­lau­žas, tik ta­da bus ga­li­ma kal­bė­ti to­liau. Nie­kas tų nuo­lau­žų iki šiol ne­ma­tė.

Rei­kia pri­si­min­ti, kad Pen­ta­go­nas yra fil­muo­ja­mas įvai­riau­siais ra­kur­sais. Bet fil­muo­tos me­džia­gos taip pat nė­ra. Ame­ri­ko­nai tu­ri tei­sę vi­są pa­sau­lį įti­ki­nė­ti kuo no­ri, nes jais ele­men­ta­riau­siai vi­si ti­ki. Ti­ki Bin La­de­nu, ku­rį jie Pa­kis­ta­ne pa­ga­vo, čia pat nu­žu­dė ir iš­me­tė į jū­rą.

Pri­si­min­ki­me Ka­da­fio li­ki­mą, ku­ris tu­rė­da­mas la­bai daug pi­ni­gų iš naf­tos ir du­jų eks­por­to kė­lė idė­ją at­si­plėš­ti nuo eu­ro ir do­le­rio, įstei­giant auk­si­nį di­na­rą. Čia bu­vo jo di­džiau­sia nuo­dė­mė. Tas pa­ts Sa­da­mas Hu­sei­nas Ira­ke, ku­ris pra­dė­jo par­da­vi­nė­ti naf­tą už eu­rus. Ir vėl­gi – ar ne čia bu­vo pa­grin­di­nė prie­žas­tis, dėl ko jis stai­ga pa­si­da­rė toks blo­gas? O pa­sau­ly­je no­rint gau­ti naf­tos ar­ba du­jų pir­miau­sia rei­kia gau­ti do­le­rį. Ir stai­ga at­si­ran­da kaž­koks Sa­da­mas Hu­sei­nas, ku­ris sa­ko: „O aš par­da­vi­nė­siu sa­vo naf­tą už eu­rus.“ Va­di­na­si, rei­kės ma­žiau do­le­rių. Ir jis iš­kart da­ro­si kenks­min­gas JAV. Pa­da­rė taip, kad pa­sta­ra­sis ga­mi­na ato­mi­nes bom­bas, ir jis bu­vo pa­smerk­tas.

Ir žmo­nės ti­ki, jiems ne­rei­kia jo­kių įro­dy­mų.

Ta­čiau pa­tik­lu­mas ga­jus tik ta­da, jei­gu tai sa­ko Va­ka­rai. Jei­gu tai sa­ko ki­tos vals­ty­bės, ta­da žmo­nės pa­si­da­ro la­bai ne­pa­tik­lūs. Ame­ri­kai, Ang­li­jai ar Pran­cū­zi­jai pa­sa­kius, kad du kart du yra 3,5, di­de­lė žmo­nių da­lis pa­ti­kės ar­ba ras įro­dy­mus.

- Kie­no pu­sė­je mū­sų val­džia?

- Įsi­vel­da­mi į Si­ri­jos konf­lik­tą ši­to­kiu bū­du uži­ma­me tam tik­rą po­zi­ci­ją. Pas­kui ko­dėl ste­bi­mės, kad kaž­kas mums gra­si­na? Tai ne­rei­kia ste­bė­tis. Ir ne­rei­kia ma­ny­ti, kad kiek­vie­nas iš Ru­si­jos ei­nan­tis žo­dis yra ne­tei­sin­gas. Šiuo at­ve­ju ru­sai gi­na tarp­tau­ti­nę tei­sę ir rei­ka­lau­ja įro­dy­mų, o ame­ri­kie­čiai ei­na prieš ir be jo­kių įro­dy­mų.

O mū­sų val­džia ką da­ro? At­va­žia­vo JAV sek­re­to­rius Džo­nas Ke­ris, da­vė nu­ro­dy­mus, ir jau Li­nas Lin­ke­vi­čius vis­ką ži­no. Da­bar kaip jam liep­ta, taip jis ir kal­ba.

- Si­rai ka­riau­ja su sa­vais?

- Si­ri­jo­je jau 2,5 me­tų sam­di­nių pa­gal­ba yra ban­do­ma nu­vers­ti tei­sė­tą val­džią. Tuos sam­di­nius fi­nan­suo­ja Va­ka­rų vals­ty­bės, jie yra ren­ka­mi po vi­są pa­sau­lį. Ko­dėl yra leng­va tuos sam­di­nius su­rink­ti? Dėl to, kad ypa­tin­gai ara­bų pa­sau­ly­je yra dau­gy­bė jau­nų žmo­nių, ne­tu­rin­čių dar­bo. Ir jei­gu jiems šiek tiek su­mo­ki, pa­pud­ri­ni sme­ge­nis vi­so­kiom ideo­lo­gi­jom, juos ne­sun­ku pa­kel­ti į to­kią ko­vą.

O daž­niau­siai jie ne­la­bai su­si­gau­do, dėl ko jie at­vy­ko, su kuo jie ka­riau­ja. To­kius žmo­nes ga­li­ma nu­kreip­ti prieš bet ko­kią vals­ty­bę. Tas bu­vo pa­da­ry­ta Tu­ni­se, Egip­te, Li­bi­jo­je, da­bar Si­ri­jo­je, dar anks­čiau tas pa­ts vy­ko Ju­gos­la­vi­jo­je, Ira­ke, Af­ga­nis­ta­ne, Dramb­lio Kau­lo Kran­te, Su­da­ne, So­ma­ly­je.

- Ko­dėl Va­ka­rams rei­ka­lin­gi to­kie veiks­mai?

- Tas va­di­na­ma­sis auk­si­nis mi­li­jar­das, Va­ka­rų pa­sau­lis, jau ke­le­tą de­šimt­me­čių gy­ve­na ne pa­gal ki­še­nę, gy­ve­na iš sko­lin­tų pi­ni­gų, emi­tuo­ja nie­kuo ne­pa­deng­tus eu­rus ir do­le­rius ir jais ban­do už­ge­sin­ti sa­vo pro­ble­mas. Ga­my­bos jie ne­be­tu­ri. Vi­sa ga­my­ba yra iš­kel­ta į Azi­ją. Iš čia at­si­ra­do ga­ly­bė be­dar­bių, išau­go nau­ja kar­ta žmo­nių, ku­rie jau ir ne­be­no­ri dirb­ti. No­ri gy­ven­ti leng­vą, gla­mū­ri­nį gy­ve­ni­mą. O tam re­sur­sų jau ne­bė­ra – sko­los pa­sie­kė be­pro­tiš­kus mas­tus. Ir jie pui­kiai su­pran­ta, kad bai­gė­si ga­li­my­bių lai­kas to­kiam gy­ve­ni­mui.

- Ko­dėl jis bai­gė­si?

- To­dėl, kad vi­sas li­kęs pa­sau­lis ne­be­no­ri mai­tin­ti jų. Da­bar, kai bu­vo dvi­de­šim­tu­ko su­si­bė­gi­mas Sankt Pe­ter­bur­ge, vi­sos Brik­so ša­lys (ša­lys, ku­rių gy­ven­to­jų skai­čius su­da­ro di­džią­ją pa­sau­lio da­lį, tai In­di­ja, Ki­ni­ja, Bra­zi­li­ja, Pie­tų Af­ri­ka ir Ru­si­ja) priė­mė spren­di­mą įkur­ti sa­vi­tar­pio pa­gal­bos fon­dą, ban­ką. Ki­taip sa­kant, jie pa­reiš­kė pre­ten­zi­jas į sa­vo al­ter­na­ty­vi­nį emi­si­jos cent­rą.

Pi­ni­gų! O tai reiš­kia, kad tiek JAV, tiek ES ne­be­ga­lės emi­tuo­ti pi­ni­gų taip, kaip da­rė iki šiol. JAV eg­zis­tuo­ti ga­li tik dėl to, kad pa­sau­lis vis dar ima do­le­rį. Be­je, jau la­bai ne­no­riai. Dau­ge­lis jau su­pran­ta, kad tai yra nie­kuo ne­pa­deng­ti po­pie­riai. Bet vis dar ima, nes nė­ra al­ter­na­ty­vos. Nė­ra kur lai­ky­ti sa­vo san­tau­pų. JAV ver­ty­bi­niai po­pie­riai vis dar yra pa­kan­ka­mai sau­gūs.

Bet tas lau­kas ga­li­my­bių JAV bai­gė­si ir ši­tas Brik­so ša­lių žings­nis yra pra­ktiš­kai ka­ro pa­skel­bi­mas do­le­riui ir JAV tuo pa­čiu. Ir čia ne Si­ri­ja do­mi­na Ame­ri­ką. Si­ri­ja yra led­kal­nio vir­šū­nė. Taip, yra ten lo­ka­lių, ša­lu­ti­nių tiks­lų. Bet pa­grin­di­nė prie­žas­tis yra pi­ni­gai, kaip ir vis­kas pa­sau­ly­je su­ka­si ap­link pi­ni­gus. O čia šne­ka­ma apie tei­sę spaus­din­ti pi­ni­gus. Emi­tuo­ti juos.

Ru­si­ja ir Ki­ni­ja ką tik pa­si­ra­šė il­ga­lai­kę du­jų tie­ki­mo su­tar­tį, ir kai­na šio­je su­tar­ty­je yra pir­mą kar­tą at­plė­šia­ma nuo do­le­rio. Jie sta­tys kai­ną pa­gal sa­vo prin­ci­pus. Rub­lis, jua­nis. Do­le­rio ne­bė­ra.

- Kas lau­kia ne pa­gal ga­li­my­bes gy­ve­nan­čios JAV?

-Ir Ame­ri­ka no­ri ne­no­ri tu­ri gal­vo­ti, kaip išei­ti iš šių pro­ble­mų. Ir Rug­sė­jo 11-oji bu­vo il­go ir di­de­lio pro­ce­so pra­džia, ka­da JAV su­kū­rė pla­ną, kaip rei­kia pa­sau­liui pri­mes­ti vi­siš­kai klai­din­gus tiks­lus, ir kad pa­sau­lis ei­da­mas tais tiks­lais, priim­tų jų žai­di­mo tai­syk­les. Ir pa­gal tas tai­syk­les jie no­ri iš­spręs­ti sa­vo pro­ble­mas, per­mes­da­mi jas mums. Kaip ir da­ro tai šimt­me­čiais.

Jie šimt­me­čiais gy­ve­no ki­tų ša­lių są­skai­ta. Di­de­lė da­lis jų ge­ro­vės yra su­kur­ta eksp­loa­tuo­jant vi­są li­ku­sį pa­sau­lį. Jie ne­si­ruo­šia sa­vo gy­ve­ni­mo mo­de­lio, o li­kęs pa­sau­lis ne­lin­kęs tai­ky­tis su tuo mo­de­liu. Ir ši­tos dvi kryp­tys ve­da į su­si­dū­ri­mą. Ir Si­ri­ja tė­ra vie­na iš su­si­dū­ri­mo taš­kų. Ne da­bar bom­bar­duos, bom­bar­duos vė­liau. Pro­ce­sas yra ne­sus­tab­do­mas. Taip is­to­ri­jo­je bu­vo šim­tus kar­tų.

- Ame­ri­ka Rug­sė­jo 11-ąją mi­nės puo­li­mo dva­sia?

- Mi­nės dve­jo­pai – ofi­cia­li val­džia, kaip ir vi­sa­da, skai­tys žu­vu­sių­jų pa­var­des, skam­bins var­pe­liais, vi­są ce­re­mo­ni­ją trans­liuos pa­grin­di­niai te­le­vi­zi­jos ka­na­lai, bet di­džio­ji ame­ri­kie­čių da­lis spjau­dy­sis.

- Skam­ba so­vie­tiš­kai, bet tai tu­rė­tų ne­beeg­zis­tuo­ti?

- Taip bu­vo vi­sa­da. Kaip So­vie­tų są­jun­go­je vi­si su­si­tai­kė su me­lu, taip ir ame­ri­kie­čiai. Jei­gu tu no­ri gau­ti val­gy­ti, tai tu tu­ri ma­ty­ti tas lėk­tu­vo nuo­lau­žas Pen­ta­go­ne.

Jei­gu tu jų ne­ma­tai, tai tau ne­duo­da val­gy­ti. Ir kiek taip pra­ken­tė­si. Die­ną ne­ma­ty­si, ant­rą ne, po sa­vai­tės jūs jau pa­ma­ty­si­te ir tas nuo­lau­žas.

- Ko da­bar ti­kė­tis iš JAV?

- At­sit­rauk­ti ne­bė­ra kur. Jų sko­la yra 17 tri­li­jo­nų do­le­rių. Ir čia tik vals­ty­bės sko­la.

Įsi­vaiz­duo­ki­te: jūs gy­ve­na­te su kai­my­nu ir jam pra­si­sko­li­no­te tiek, kad ne­be­tu­ri­te jo­kių šan­sų tą sko­lą ati­duo­ti. Vie­nin­te­lė išei­tis yra, kad to kai­my­no ne­lik­tų. Ki­tos nė­ra. Nes jei­gu tas kai­my­nas iš­lie­ka, jis vi­są lai­ką rei­ka­laus dirb­ti jam.

Pa­reng­ta pa­gal dien­raš­tį „Va­ka­ro ži­nios“