Sirams gyvenimas Lietuvoje – tarsi sapne

„Jie sako: mes dar esame kaip sapne. Mes neįsivaizduojame, kad galime ryte ramiai pakilti arba ramiai miegoti, paprastai, be jokios įtampos valgyti, – „Žinių radijo“ laidoje „Žmogus žmogui“ kalbėjo M. Sabutis. – Tie, kurie dar nepasitraukė iš Sirijos, kelia klausimą „kada nužudys?“. Nėra klausimas „ar išgyvensime?“, yra „kada gyvenimas baigsis?“

40 šeimų iš Sirijos lietuviai priėmė į šeimas, klebonijas, socialinių įstaigų patalpas. Žmonės atrinkti buvo atsitiktinai. „Norėtųsi jų daugiau ištraukti, bet mums, mažai bendruomenei, tokia riba yra įmanoma. (...) Daugiau žiūrėjome, kad būtų krikščionys – yra ortodoksai ir katalikai.“

Žmogiškumo pavyzdys

Sirai buvo atskraidinti specialiu Lietuvos krašto apsaugos ministerijos lėktuvu, išlaidas dalinosi ši ir Užsienio reikalų ministerija. „Jeigu tiek žmogiškumo būtų sprendžiant visus kitus Lietuvos reikalus... Tikrai tai buvo pavyzdys, kaip galima kažką gero padaryti ir gana paprastai“, – sakė vyskupas.

Kaip pasakoja M. Sabutis, parapijiečiai padeda maistu ir rūbais. Anot jo, siekiama sirus įvairiais būdais integruoti: galbūt jie imsis darbo, kur trūksta darbuotojų, gali būti verslo kūrimas. „Tarp jų ir onkochirurgas (yra - red.), 2 stomatologai su 20 metų patirtimi ir panašiai. Daugelis iš jų, beveik visi, arba studijavo arba turėjo stabilias darbo vietas. Tai žmonės iš vidutinio sluoksnio – tai ne migruojantys pašalpų prašytojai.“

Parapija įsipareigojusi metus išlaikyti svečius finansiškai – tai daro iš žmonių aukų pinigais, maistu ar rūbais. „Žinoma, yra neatsakytų klausimų, kuriuos reikia spręsti nedelsiant. Tai vaikų likimas. Mes turėsime organizuoti jų švietimą, nes yra apie 10 mokyklinio amžiaus vaikų“, - sako M. Sabutis.

Pasak jo, sirai norėtų Lietuvoje pabūti tik laikinai, nes jų svajonėse – Sirija. „Visi yra nusiteikę grįžti, nes žmonės yra palikę gana tvarkingą gyvenimą. Kiti turėjo ne vienus namus, savo medicinos kabinetus, savo įmones. Jie paliko viską ir gyvena mintimi, kada viskas baigsis ir jie galėtų į savo namus grįžti.“

Sielos žaizdos

Vyskupo nuomone, su buitimi Lietuvoje sirai greitai susitvarkys, tačiau su nuoskaudomis, gautomis tėvynėje – nežinia. „Sielos žaizdos yra labai didelės. Čia reikės ir mūsų dvasininkų, ir kitų specialistų pagalbos. Kad ir toks pavyzdys šeimos: dukros su tėveliu čia, mama likusi Sirijoje, 19 metų brolis kažkokiais neteisėtais būdais pasiekė Švediją ir dabar laukia deportacijos – į Siriją ar Libaną, kur jį priims. Tai yra išdraskyti gyvenimai. Kaip tos netekčių, nutrūkusių ryšių žaizdos gydysis – čia klausimai.“

„Dabar jie laimingi yra, saugūs, mokosi nusiraminti. Aišku, jų temperamentas yra šiek tiek kitoks nei mūsų, jiems ramybėje, vietoj nustygti... Jie nori veiklos. Labai šilti žmonės yra“, - kalbėjo M. Sabutis.

Sirijoje iki karo gyveno apie 2,4 mln. krikščionių, sudarydami 10 proc. visų gyventojų.