Šiluma iš kalvose prabėgusios vaikystės

Ignalinos r. Ceikinių apylinkės dar gražesnės nei Aukštaitijos nacionalinio parko aukštumos... dar įspūdingesnės savo istoriniu palikimu, nes tai XI a. buvusios lietuvių genties paribių žemės, dovanojusios valstybei pavadinimą... Ir žmonės ten gražūs gimsta. Nedideliame Ignalinos r. Neveršių kaime, visai ant Sirvėtos regioninio parko ribos, gimė ir sertifikuota Ignalinos rajono amatininkė Marijona Lukoševičienė. Rajone ji labiau garsi kaip rajono tarybos narė, Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininkė, Šiūlėnų kaimo bendruomenės pirmininkė, Ignalinos kredito unijos valdybos narė, Vietos veiklos grupės aktyvistė, o Respublikoje - kaip LŪSA vicepirmininkė. Kaip tiesiog energija trykštanti moteris, dirbanti Šiūlėnų kultūros namuose. Jos neužmiršta, kai reikia reprezentuoti rajoną vietinėse, respublikinėse šventėse ir užsienyje, ramiai užsimerkdami į faktą, kad kultūrines paslaugas ji teikia dviejų seniūnaitijų teritorijos gyventojams, kuriose apie 30 kaimų, kad pėsčiomis šios teritorijos neapeisi, o telefono ryšio ir transporto nėra...

Moteris užaugo šeimoje, auginusioje keturis vaikus. Tėvai ūkininkavo kalvotoje vietovėje, dirbo smėlingą žemę. Tradiciškai nederliose žemėse buvo auginamos nereikliosios avys. Jiems - vaikams - reikėdavo jas vedžioti. Kiekvienas turėjo savo „numylėtąją“, jai nešdavo sutaupytą saldainį. Tuomet avys buvo ne dėl mados ir ne dėl ekologinės žemdirbystės plėtojimo vajaus auginamas gyvulys - tik šiam gyvulėliui tiko skurdžių, kalvotų žemių augalija. Jų mėsa padėdavo gausiai šeimai išgyventi žiemą, vilnos apaudavo ir sušildydavo. Oi, kaip merginai nesinorėdavo tų veltinių... kaip norėjosi „vengerkų“, kad turtingiau, ištaigingiau atrodytų... Niekas per daug nekreipė dėmesio į mergelių „raudas“: aplinka lėmė tai, kokie gyvuliai buvo auginami, iš jų gaunama „produkcija“ - ką valgė, kuo rengėsi. Tik dabar jau smagu pasigirti, kad tokią karštą dieną vilkimas elegantiško drobinio kostiumėlio audinys dar senelės rankomis austas...

Mokslus baigusi M.Lukoševičienė turėjo galimybę likti Vilniuje, bet sakė norėjusi tik į kaimą. Jos aukšti postai labai iškalbingi: karjerą galima padaryti ir gyvenant ten, kur norisi, kur įprasta, nors ir tradiciškai miestiečių pašiepiamame kaime. Žmogaus gyvenimo ironija turbūt ta, kad visa, ko jis išmoksta vaikystėje, visiškai nepriklausomai nuo jo valios, sugrįžta į gyvenimą brandoje. Metai nutrina smegenų kamputyje saugomos informacijos negatyvumą ir pažinimas išsiskleidžia naujomis formomis ir prasmėmis. Šiandien ji garsėja ne tik savo visuomeniškumu, bet ir vilnos vėlimo amato mokymais, gaminių pristatymais. Kaip buhalterijos mokslus baigusi moteris atsidūrė kultūroje? Kas atgaivino vaikystės potyrius?

1992 m., kai buvo uždarytas kaimo vaikų darželis, jauna moteris, ištekėjusi už reikalingiausio kaime žmogaus - inžinieriaus mechaniko - ir pagimdžiusi jam du vaikus, neturėjo kur palikti mažųjų. Darbe vaikai trukdydavo kitiems darbuotojams, o namuose vienus palikti baugu. Vyras dirbdavo paromis... Tuomet jau gyveno Šiūlėnuose, o galintys padėti tėveliai - už 30 km, neprivažinėsi... Kaip tik tuo laiku atsilaisvino vieta kultūros namuose. Kaimuose kultūrininkai dirba po vieną, tad grėsmės, kad vaikai kam trukdys, nebuvo. Šokiai vykdavo savaitgalių vakarais. Buvęs kolūkio vadovas S.Berezinas sakė: „Neik, per prastas darbas.“ Jau tuomet į kultūrininkus, kurie ne tik sukurdavo žmonėms galimybę pasibūti kartu, atviliodavo į kaimą jaunimą, organizuodavo valdžią išaukštinančius renginius, nebūdavo žiūrima rimtai... Žmogus - Lukoševičienė - rimtas reiškinys, bet jos darbas kultūroje - ne. Tik nuo jos galėjo priklausyti, ar į jos atliekamą kultūrinį darbą bus žiūrima taip pat rimtai, kaip ir į ją - buhalterę... Marijona jau anksčiau aktyviai dalyvavo profsąjungos veikloje, jautė, kad tai vieta, kur galės palikti Dievo dovanotą energiją. Taip tapo kultūrininke, viena iš nedaugelio rajone išsikovojusia internetinį ryšį, garsėjančia vilnos vėlimo tradicijos plėtote. Atvykstančią valdžią kurį laiką vis sodinusi ant bebaigiančių lūžti kėdžių, išsikovojo naujus baldus, iš visų pasviečių pradėjus plūsti mokytiniams, bendruomenės draugams nebeliko laiko laipioti ant stogo ir jį nuolat lopyti, tad teikė projektą, remontavo kultūros namus, kad gėda nebūtų... Tik kurso draugų susitikime visus nustebino savo pasirinkimu...

1993 m., padirbus vos metus, Ignalinos r. buvo organizuojama paroda, kurioje reikėjo pristatyti Šiūlėnų apylinkių savitumą, tradicijas, amatus. Savaitėlę palaužiusi galvą, ji prisiminė istorinius šaltinius, kuriuose pasakojama, kad per kaimą ėjo bruko kelias, jungęs Daugpilį ir Braslavą. Aprašai papasakojo, kad Šiūlėnai tuomet garsėjo savo amatininkais. Apvažiavusi kaimyniniuose kaimuose gyvenančias močiutes, sužinojo, kad daugelis prekiaudavo veltiniais - Aukštaitijos žiemos šaltos ir gilios... duona, nes jos visiems reikia... Vaizdiniuose atgijo gimtų namų prisiminimai, darbai, kuriuos reikėdavo padėti nudirbti tėvams. Taip pat ir veltinių vėlimas. Dar pasikonsultavo su kaimynų močiute ir - pirmyn. Žinojo, kad veltinio padas - ne bet koks, bet padaryti taip, kaip reikia pagal senuosius reikalavimus, iš pirmo karto neišėjo... Juokaudama sako, kad, ačiū Dievui, pirmaisiais savarankiškais darbais jau kandys pasmaguriavo, teko sudeginti. Bet niekur nematytas neregėtas vėlimo meno pristatymas ir Almonės Menčinskienės duonos raugas tuometinėje parodoje turėjo begalinį pasisekimą. Veltinių „mados“ tuomet dar nebuvo. Dabar Vilniaus mugėse visokių mandrų veltinių prisižiūri, kartais net pasidžiaugia, kad jaunimas taip originaliai juos sau suvelia, bet pastebi, kad senybinio tikslumo jau nėra.

Gerai nuo kandžių saugomi veltiniai avimi 10-15 metų. Pati jau gal trejas poras sunešiojo. Kuo gi tas senasis vėlimo menas ypatingas? M.Lukoševičienė sako, kad pirmiausia - vilnos natūralumas. Kaimuose būdavo veliama iš senųjų, šiurkščiavilnių juodagalvių avių vilnos. Vilna jokiu būdu nebūdavo plaunama, siekdavo, kad kuo daugiau „riebalo“ išsilaikytų ant nukirptos vilnos, todėl stengdavosi, kad avys būtų švariai užlaikomos tvartuose (didieji ūkiai to nebepajėgia). Dabar vilnas „susirenka“ iš pačių švariausių kaimo avių augintojų. Nedažydavo - veltiniai būdavo pilki arba rusvi (atskirų spalvų vilnas karšdavo atskirai), nenaudodavo jokios chemijos - tik vanduo, muilas ir rankų stiprumas. Iš merinosų vilnos veltiniai būna balti. Vieniems 1 cm storio normaliems (suprask, moteriškiems veltiniams) reikia 1-1,1 kg vilnos. Medžiotojams - be 1,5 kg neišsiversi... Veliant, jei ir pasitaiko koks purvinumas, išsiplauna.

Naujos mados, naujos avių veislės... Romanovų veislės avių vilna veliama pučiasi - veltiniai išeina prasti, bet papuošalai puikūs. Ji tinka šalikams, pirties ir kitokioms kepurėms. Įvelta vilna puošia sijonus, kitokius rūbus. Visiems prašantiems pagamina suvenyrų, priima užsakymus. Sakė, kad paltą nuveltų, bet labai jau laiko gaila. Kai veda užsiėmimus jaunimui, bando „žaisti“ ir įvairesnėmis spalvomis, kuria paveikslų ciklus, išdėlioja ant žolės, lygina, aptaria, žavisi, spėja vienas kito mintis.

Kalbai pasisukus apie jaunimą, gimė ir kita diskusija: jaunas žmogus ir gyvulio mirtis. Kur humaniškumo riba? Marijona prisiminė savo vaikystę, palygino anūkės pasakojimus apie matytas naminių gyvulių mirtis. Kaimo žmogus realiau suvokia visa ko paskirtį. Vaikams nekildavo jokių egzistencinių kančių: visi suvokdavo, kad gyvulys yra auginamas maistui, kad jo tokia paskirtis. Emocingai galima papasakoti viską, o tokiais pasakojimais - ir iškreipti jauno žmogaus pasaulėžiūrą. Gyventi reikia ant žemės. Jai, dar vaikui, tekdavo laikyti skerdžiamus gyvulius. Graudžiausia būdavo, kai skersdavo veršiuką, - jis neužsimerkia, bet tai būdavo realybė, kurią reikėjo priimti kaip duotybę. Kai ištekėjo, tėveliai kraičio davė karvę, pasiligojusi teta atidavė vištas. Ūkis vis didėjo, ūkininkauti sekėsi. Žmonės matė, kad ji gyvulius myli, tad vis ką nors atiduodavo, pirko patys. Jos anūkei - ketveri, ji - miestietė, bet nukirsdinto gaidžio plunksnas peša ramiai, mėsos sultinį valgo noriai, nes jai niekas nekiša į galvą perdėtai emocingos informacijos. Jei yra nevalgančių mėsos, tai turi teisę būti ir tie, kurie ją valgo... Dažniausiai pasipiktinimą gyvūnų mirtimis reiškia „devintame aukšte“ gyvenantys miestiečiai, mėgstantys kepsnius... Kita vertus, tie patys miestiečiai atveža ir kaimuose palieka jiems nusibodusius savo gyvūnus. Vargšeliai alkdami vargina save ir nuolatinius kaimo gyventojus. Paprastai su silpnaisiais gamta susitvarko pati, bet kai ji nebepajėgia, turi įsikišti žmogus. Ujamas gyvas padaras vargsta, kankinasi, ir padėti jam išeiti - tai padaryti jam gera. O tokios sterilios, perdėm civilizuotos aplinkos atstovai susireikšmina, kaltina, komplikuoja situaciją. Kita kalba apie tuos, kurie kankina pririštus ar nuo jų priklausomus gyvūnus (tokie dažniausiai yra miestiečiai). Šiais laikais, kai niekas negali garantuoti, kad būtent valkataujantis šuo nepernešė kiaulių maro, o gal ateity ir koks egzotinis driežas „nepadovanos“ Ebolos viruso... reikia formuoti adekvatų požiūrį. Tai tikrai nesumenkins jaunimo dvasingumo ar kultūros poreikio.

Ir vėl vėlimas. M.Lukoševičienė viena pirmųjų Lietuvoje gavo amatų meistrės sertifikatą. Jo numeris - 00005 (K.Navickas - pirmas). Marijonai keista, kad Kultūros ministerija jiems skiria tiek mažai dėmesio. Ir sertifikuoti savo gaminius, ir demonstruoti juos skatina Žemės ūkio ministerija.

Marijona - visuomenine veikla užimta moteris. Tuomet, kai pavargsta nuo neteisybės, velia, nes vilnos minkštumas veikia raminančiai. Kai iš beformės masės gimsta daiktas, kai iš nieko padaro formą, padėkoja Dievui, kad suteikė jai tokią galimybę, tėveliams - kad išmokė. Vėlimas jai padėjo ir tuomet, kai buvo stipriai susižalojusi delną. Keista, kad medikai dar nepatentavo fizioterapijos vilna. Tai ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai paveiki priemonė: vilnos šiluma, vilną dengiantys avies taukai - lanolinas - ir ritmiški, mažumėlę jėgos reikalaujantys rankų judesiai ramina, šildo, masažuoja, maitina odą. Visus norinčius išmokti tradicinio vėlimo meno ji kviečia į Šiūlėnuose gimstantį amatų centrą. Ne tik išmokti, bet ir susitikti su kitais, keistis patirtimi ir idėjomis, pereiti terapijos vilna kursą, tapti ramesniems, atidesniems, geresniems sau ir pasauliui.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“