Senjorė Irena Rasimavičienė:"Stogas nučiuožtų, jei ne anūkai"

I. Rasimavičienė niekada nestokojo anūkų dėmesio - kad ir kur būtų, kur keliautų, paskambina, atsiunčia nuotraukų. Tuo labiau kad visai neseniai anūkėlis močiutei "užfundijo" planšetę, kurią garbaus amžiaus ponia labai mikliai įvaldė.

Kai "Vakarų ekspresas" ėmėsi atspindėti, kaip žmonės gyvena karantino sąlygomis, kreipėmės į p. Ireną, kad papasakotų, kaip atžalėlės padeda išgyventi.

Štai ką ji papasakojo: "Nepasakyčiau, kad mano istorija kuo nors įstabi ir ypač įsimintina. Manau, kad tokiu režimu kaip aš dabar gyvena labai daug pensininkų.

"Močiute, tik nevaikščiok po parduotuves. Atvažiuosiu, nupirksiu ir maisto, ir vaistų, jei kokių reikės", - kone kasdien mane patikrina anūkas iš Telšių. Kitas, iš Vilniaus, vėlgi susirūpinęs teiraujasi - gal ko reikia? Jam sudėtingiau iš Vilniaus atbildėti. Bet juk yra "Barbora", kuri užsakymus Klaipėdoje priimtų ir iš Vilniaus.

Klausau anūkų - nesivalkioju po tas parduotuves. Tik labai pasigendu kryžiažodžių žurnalų, kuriuos nuolat pirkdavau kioske. Aną dieną galvoju - eisiu nusipirkti, negi su savo įgeidžiu lipsiu ant sprando anūkams? Bet... juk galiu išsiversti ir be tų žurnalų. Apsigalvojau.

Vėl anūkėliai rūpinasi: "Močiute, eik pasivaikščioti parkelyje." Parkelis po langais. Žmonių jame nedaug - išsitektume. Pasvarsčiusi apsirengiau ir išėjau. Ne tiek dėl to parkelio, kiek rūpėjo šiukšles išnešti. Aplink šiukšlių konteinerius sukinėjosi benamiai. Tie jokių virusų nesibaimina. O gal apie pandemiją net nežino...

Kai anūkui patvirtinau pasivaikščiojusi, nenuslėpiau ir nuotykio su "bomželiais". Gavau nuo anūko pylos. Nuraminau, kad atstumas buvęs saugus.

Taigi, sėdžiu namuose, apsiginklavusi planšete, televizorium ir radiju. Labai sielvartauju dėl medikų priešakinėse pandemijos linijose. Kai grįžtančiais iš svetur piktinosi mano sesuo, tramdžiau ją. Bet dabar ant jų pykstu ir aš - šlaistosi po pasaulį, nešiodami užkratą, lengvabūdiški, pandemiją vertinantys tarsi atrakciją.

Žinoma, ne visi. Bet juk pirmiausia tokiu neatsakingu elgesiu jie kėsinasi į pačių artimiausių, mylimiausių žmonių sveikatą. Ir, žinoma, medikų. Pasimeldžiu už juos... Žodžiu, mano gyvenimas karantino sąlygomis nėra kuo nors išskirtinis. Tik pagalvoju: jeigu ne anūkėliai, proanūkiai, kiti artimieji, - stogas nučiuožtų..."