Senjorai pavargo būti našta Lietuvai

Klaipėdietė A.M.Gedvilienė prieš kelerius metus nusprendė suvienyti apie orią senatvę svajojančius ne tik pajūrio, bet ir visos šalies gyventojus. Tačiau prieš trejus metus oficialiai įkurtas Lietuvos pensininkų susivienijimas šiuo metu turi tik apie pusšimtį narių. Kaip ir susivienijimo prezidentė, beveik visi jie yra klaipėdiečiai.

Pačios A.M.Gedvilienės tai nė kiek nestebina. Ji nebijo pripažinti, kad ne visi senjorai pritaria jos pačios ir vadovaujamos organizacijos veiklai. Kodėl?

„Mums rūpi ne tik šokiai ir dainos. Negalime abejingai stebėti, kas vyksta Lietuvoje. Matydami ir aiškiai įvardydami problemas, kritikuojame tuos, kurie yra to nusipelnę. Todėl kai kuriems esame net tapę persona non grata“, - pradėdama pokalbį su „Respublika“ sakė A.M.Gedvilienė.

- Dabar dažniausiai girdime tik senjorų dejones, kad mažos pensijos. Su tuo niekas nesiginčija. O iš tiesų, kaip Lietuvoje dabar gyvena senjorai?

- Sakyčiau, dvejopai. Yra kategorija viskuo besiskundžiančių ir nuolat dejuojančių. Tačiau yra ir gyvenančių savo gyvenimą, sąlyginai patenkintų tuo, kaip yra. Na, o apibendrintai galima konstatuoti, jog mūsų senjorų pensijos, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, yra labai mažos. Asmeniškai aš gyvenu aktyvų gyvenimą, kuris reikalingas mano pačios dvasiniam tobulėjimui. Negaliu sėdėti nieko neveikdama, todėl jau penkiolika metų užsiimu aktyvia visuomenine veikla.

- Vadinasi, klaidinga manyti, jog Lietuvos senjorai tik skundžiasi mažomis pensijomis, dėl to keikia valdžią, bara po langais triukšmaujančius vaikus ir patys nieko nedaro?

- Ne tik senjorai, bet ir visi Lietuvos žmonės yra be galo abejingi. Didžiausia tokio abejingumo priežastis - didžiulis, net, sakyčiau, visiškas nusivylimas šalies valdžia ir jos veiksmais. Žmonės tik numoja ranka ir sako: „Ai, vis tiek nieko čia nepakeisime“. O aš esu tvirtai įsitikinusi, jog jei tik ką nors darai, anksčiau ar vėliau didesnis ar mažesnis rezultatas bus. Negalima nieko neveikti, nieko negalvoti ir tik sėdėti, laukiant kažkieno malonės. Jei pats nesistengsi, nejudėsi, niekas kitas už tave nepadarys.

Tačiau Lietuvoje net ir aktyviai veikiant, nedaug ką galima pasiekti. Sunku su mūsų valdžia. Jos atstovai yra labiau užsiėmę savo vidiniais reikaliukais, nei rūpinimusi visos Lietuvos ir jos gyventojų gerove. Tai viena iš priežasčių, kodėl gyvenimas mūsų šalyje nuvilia ir verčia išvažiuoti paliekant Tėvynę. Matydami, kaip su mumis elgiamasi, jauni žmonės supranta, kas jų laukia ateityje ir bėga iš Tėvynės. Skaudžiausia, kad tai jau tęsiasi karta iš kartos. Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo kiekviena valdžia pirmiausia galvojo tik apie save. Apie žmones žadama galvoti tik tol, kol vyksta rinkimai. Galima drąsiai teigti, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo rimto šeimininko, kuriam rūpėtų visų piliečių gerovė.

- Visuomenė sensta ir akivaizdu, jei niekas nesikeis, pasekmės bus labai liūdnos. O kad kas nors keistųsi į gera, nei matosi, nei jaučiasi. Jaunimas emigruoja, vadinasi, liks tik senjorai...

- Sakyti, kad išvažiuoja tik jaunimas, būtų neteisinga. Emigruoja ir senjorai. Į užsienį išvyksta tie, kurie dar turi jėgų ir sveikatos. Padirba ten dar dvejus ar trejus metus ir užsidirba normalią pensiją. Lieka tie, kurie dirbti nepajėgia ar negali išvažiuoti dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, aš emigruoti negaliu, nes turiu prižiūrėti neįgalų sūnų. Negi vieną jį paliksiu. Nors jėgų dirbti man dar užtektų ne tik medicinos srityje, kuriai atidaviau visą savo gyvenimą.

- Beje, o kaip reiktų vadinti garbingo amžiaus žmones - pensininkais ar senjorais? Ar jaučiate skirtumą?

- Skirtumas yra labai didelis. Profesorius Stasys Paulauskas mums išaiškino, kad reikia vadintis senjorais, nes tai yra tam tikro amžiaus žmonės. Pensininkai skamba daugiau kaip niekinantis pavadinimas. Puikiai suprantu, kad pavadinimas - Lietuvos pensininkų susivienijimas - yra neteisingas ir mums net trukdo. Juk mes esame už visų kartų solidarumą. Pradedi bendrauti su jaunimu, pasakai, kad esi iš pensininkų susivienijimo, tai iš karto sulauki atsako, kad jiems iki pensijos dar toli, ir visos kalbos baigiasi.

Norėtume pavadinimą pakeisti, bet tam reikia pinigų, kurių mes neturime. Stabdo ir tai, kad žmonės mus ir taip jau gerai žino, nes aktyviai veikiame jau ne vienerius metus. Pakeisime pavadinimą ir vėl iš naujo teks įrodinėti, kas esame, kur einame ir ko norime.

- Lietuvoje vos išgyvena ne tik senjorai. Ne ką lengviau ir vaikus auginančioms jaunoms šeimoms. Juk pats gali likti alkanas, bet vaikui nepasakysi, kad šaldytuvas tuščias.

- Mūsų organizacija pasisako už kartų solidarumą, todėl į ją mes mielai kviečiame visus nuo 18 metų. Labai palaikome jaunas šeimas ir suprantame, kaip joms yra sunku. Joms nepadėdami dabar, ateityje turėsime dar didesnių problemų. Visi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinės padėties, yra verti pagarbos, meilės, dėmesio ir normalių gyvenimo sąlygų. Apie tai ir turėtų galvoti šalies valdžia.

- Jūsų nuomone, ką reikia daryti, kad Lietuvoje visiems būtų gera gyventi?

- Pirmiausia turi pasikeisti mūsų visuomenės moralė. Tik tada gali pasikeisti ir žmonių gyvenimas. O mūsų moralė yra labai žema. Žmonės turi suprasti, kad be moralės negali būti ateities. Kol jos normos netaps aukštesnėmis, nieko tikėtis negalime. Juk iš labai žemos moralės ar net jos visiško nebuvimo ir kyla visos mūsų negerovės. Dabartiniai įvykiai rodo, kad ne visi valdžioje esantys politikai ar įtakingi asmenys išlaikė moralės egzaminą. Išlaikančių yra labai mažai.

Ir ypač didžiulis dėmesys turi būti skiriamas jaunimo švietimui. Jo padėtis dabar yra siaubinga. O juk jaunimas yra ne tik mūsų visų, bet ir mūsų valstybės, visos Lietuvos ateitis.

- Daugelyje pasaulio šalių senatvė yra labai gerbiama ir tapatinama su išmintimi. Ar neskaudu matyti, kad Lietuvoje garbingo amžiaus žmogus yra nurašomas, jau nekalbant apie įsiklausymą į jo patarimus?

- Skaudu. Ir labai. Juk ne tik dabartinė valdžia stengiasi ignoruoti senjorus. Taip darė kone visos šalies valdžios. Tiek jų nuomonę gyvenimiškais klausimais, tiek per nugyventus ilgus metus sukauptą patirtį. Aš džiaugiuosi tik tuo, kad, nepaisant tokio ignoravimo, mes turime galimybę viską atvirai ir viešai išsakyti. Lietuvos pensininkų susivienijimas leidžia mūsų pozicijas atspindintį internetinį laikraštėlį „Auksinis ruduo“. Jau išėjo jo 77 numeris. Atidžiai stebime, kas vyksta mūsų šalyje ir pasisakome dėl visų mums svarbių klausimų bei kylančių problemų.

Nors ypatingo dėmesio nesulaukiame, kartais pajuntame, kad reakcija vis dėlto būna. Ypač jei negailime kritikos. Jei tiesioginio atsakymo iš karto ir nesulaukiame, po kiek laiko matome rezultatus, kurie atsiranda, atsižvelgus į mūsų pasiūlymus ar pageidavimus.

- Vadinasi, tikrai negalite skųstis, kad neturite ką veikti...

- Veiklos yra labai daug ir įvairios. Kiekvienas senjoras gali rasti sau tinkamą ir patinkančią. Tik pasiekiami rezultatai nėra vienodi. Yra tokios senjorų organizacijos, kurios užsiima tik šokiais ir dainomis. Jos net smerkia mus, kad domimės Lietuvos problemomis ir rūpinamės jos ateitimi, nesame abejingi viskam, kas vyksta mūsų valstybėje. Tokios organizacijos mums net nepritaria, nes jų tikslai apsiriboja tik siekiu įtikinti šalies ar miesto valdžią skirti joms finansavimą, kad ir koks jis būtų menkas.

- Ko labiausiai šiuo metu trūksta Lietuvos senjorams?

- Nepasakysiu nieko naujo ar stebuklingo - kad mūsų valdžia tartųsi su žmonėmis ir neignoruotų senjorų. Jie labai gerai mato, kas vyksta šalyje, turi sukaupę patirties ir gali duoti gerų bei teisingų patarimų. Tik gaila, kad valdžia yra per daug išdidi ir nenori to pripažinti. Tikiuosi, jog kada nors sulauksime tokios, kuri tai supras. Todėl nenorime tik senti, būti pasyvūs ir galvoti apie tai, ką pavalgyti.

Mes esame pilnaverčiai žmonės ir tikime, kad galime būti naudingi savo Tėvynei. Kodėl valdžia negalėtų su mumis nors retkarčiais susitikti ir nuoširdžiai pabendrauti? Antra vertus, o ko norėti, kai valdžiai šauna kokia mintis, tą ir daro. Net Tautos neklausia. O juk tik veikdami visi kartu - jauni, suaugę ir seni - galime padaryti, kad Lietuvoje visi gyventume geriau.