Verslo grupės teigė, kad tokie pasiūlymai esą pakenktų Šveicarijos konkurencingumui.
Balsavimo rezultatai paaiškėjo praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai ES patvirtino priemones apriboti bankininkams premijas. Galutiniai rezultatai parodė, kad visi 26 Šveicarijos kantonai sutiko su tokiu sprendimu. Iš viso 1,6 mln. rinkėjų pasakė „taip“, o 762 tūkst. atmetė pasiūlymą.
Tokį sprendimą sukėlė pyktis dėl didelių atlyginimų ir premijų vadovams, kai Šveicarijos bankininkystės milžinas UBS patyrė milijardus dolerių nuostolių, o tūkstančiai žmonių buvo atleisti iš darbo, tačiau bankininkai ir toliau sau mokėjosi didžiules premijas.
- Europoje ryškėja tendencija riboti stambiųjų bankininkų atlyginimus ir premijas, nes jų pajamos akivaizdžiai neadekvačios jų veiklos rezultatams. Gal ir pas mus pribrendo reikalas imtis panašių veiksmų? - „Respublika“ klausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, politikos apžvalgininko Audriaus BUTKEVIČIAUS.
- Iš pradžių reikia suvokti, kas šiais laikais yra patys bankai. Iš esmės tai yra didžiąją dalį pasaulio ekonominių problemų ne sprendžiančios, o tas problemas sukuriančios institucijos. Pažiūrėkime į situaciją nuo aukso standarto panaikinimo laikų. Būtent tada bankai tapo pagrindinėmis infliaciją arba defliaciją sukeliančiomis institucijomis. Jie tada tapo ne ekonomiką aptarnaujančiomis struktūromis, o pagrindines kryptis ekonomikoje formuojančiomis struktūromis. Visos iki šiol vykusios garsiosios krizės, kaip viešai pripažinta, ir buvo sukurtos bankų. Todėl kalbėti tik apie bankininkų atlyginimų ar premijų ribojimą yra tik vaikų žaidimas arba eilinė viešųjų ryšių akcija. Reikia kalbėti apie labai rimtą visų bankų kontrolės mechanizmo įvedimą. Ta kontrolė reikalinga tam, kad šie privatūs asmenys bankininkai netektų galimybės daryti įtaką ekonominiams ir politiniams procesams. Atlyginimų ir premijų ribojimas tėra vienas iš pradinių žingsnių, bet tai pradėjus, reikia matyti kur kas toliau. Tai tik pradžia, dorojantis su labai galingomis struktūromis, kurios daro įtaką net ne ekonomikai, o visai politinei valdžiai. Klasikinis pavyzdys ir yra JAV federalinio rezervo valdybos atsiradimas JAV ekonomikos komiteto pirmininkui susimokius su asmenimis, sukėlusiais 1908 m. bankų krizę Jungtinėse Valstijose.
- Grįžkime į Lietuvą. Pastaruoju metu mes esame bene ryškiausi lyderiai pasaulyje pagal bankrutuojančių bankų ar kredito unijų skaičių. O štai paskui už bankrutuojančių finansinių įstaigų administravimą mokame įvairiems veikėjams šimtatūkstantines sumas. Galbūt esame turtingiausia pasaulyje valstybė?
- Pagrindinė problema ta, kad mes turime kontroliuoti ne tik privačius bankininkus, bet ir centrinio banko darbuotojus. Nes, kaip aiškėja, už visų mūsų bankų bankrotų bei jų priežiūros netikslumų stovi viename bendrabučio kambaryje gyvenę asmenys... Labai toli nereikia ieškoti tokios situacijos priežasties. Reikia labai tiksliai įvertinti, ką daro užsienio institucijos, investuojančios į bankų sektorių Lietuvoje, ką daro atskiri asmenys, toms institucijoms čia talkininkaujantys, kokius žaidimus jie žaidžia, ir mes suvaldysime procesą.
- Iš tų pačių šveicarų arba netgi Europos Parlamento reakcijos matome, kad iki šiol niekas jokių bankininkų pajamų negalėjo kontroliuoti. O pas mus - viskas skaidru?
- Manau, kad lygiai tas pats vyksta ir pas mus. Per visus šituos bankinio sektoriaus skandalus paaiškėja labai keista situacija: centrinis bankas teigia, kad jis pastaruosius dvejus metus vykdė Ūkio banko priežiūrą ir tuos pačius dvejus metus jie aiškinosi, kas ten vyksta. Todėl belieka paklausti: kodėl jūs leidote atsitikti dabartinei krizei? Kodėl leidote tai? Niekas atsakymo neturi. Nežinau, ką jie ten kontroliavo, tačiau iškyla esminis klausimas - ar nebuvo tikslo sukurti krizinę situaciją? Ar nebuvo tam tikro susimokymo? Kitas aspektas: bankininkai moka sau neribotus atlyginimus ne iš banko uždirbtų pinigų, o vien todėl, kad bankinė sistema dirba pagal ydingą įstatymų praktiką ir leidžia šiandien bankams skolinti beprotiškas sumas.
- Kaip atsitiko, kad bankai primetė sau palankią sistemą nacionalinėms vyriausybėms?
- Visos vadinamosios nacionalinės vyriausybės planuoja savo veiklą 4 metų, t.y. rinkimų, laikotarpiui. Visos jos buvo ir yra absoliučiai priklausomos nuo finansuotojo. Jeigu pažvelgsime į Lietuvos istorijos atkarpą nuo 1990 metų iki kokių 2004-2005, matysime, kad partijų finansavimas iš bankinio sektoriaus buvo labai žymus, bankininkai turėdavo teisę pateikti savo paklausimus ar prašymus tiesiogiai politikams. Ir tai buvo ne tik lobistiniai klausimėliai - taip tiesiog buvo vykdoma korupcinė politika bankų naudai. Čia viskas labai paprasta: bankai politikus finansuoja ir sprendžia tiek jų partinius, tiek netgi asmeninius klausimus. O politikai tuo pagrindu labai greitai išduodavo ne tik savo rinkėjų, bet ir nacionalinius interesus. Todėl leido bankams daryti tai, ką jie nori.
Rašyti komentarą