Religijos ir mokslo dvikova baigiasi psichologinėmis traumomis

Psichologų nuomone, vaikus reikia skatinti mąstyti, diskutuoti, ginčytis, o ne reikalauti atsakinėti į klausimus taip, kaip kažkam atrodo.

Daug klausimų

Per gamtos pamoką vienos uostamiesčio mokyklos mokytoja su septintokais aptarė žmogaus atsiradimo teorijas - ir Čarlzo Darvino evoliuciją, ir religinį požiūrį. Vėliau vaikai rašė kontrolinį darbą, kurio vienas iš klausimų buvo "Kaip atsirado žmogus?"

Dvylikametis Martynas, tėvų paklaustas, kaip jis atsakė į tokį klausimą, pareiškė: "Aš žinau, kad žmogų sukūrė Dievas, bet parašiau apie evoliuciją, nes manau, kad tokio atsakymo norėjo mokytoja. Keli vaikai parašė apie Dievą ir jiems neįskaitė atsakymo."

Martyno mama nusiminė, kad sūnus neparašė taip, kaip pats galvoja, kad jau bando prisitaikyti. Tada jau Martynas nusiminė nuvylęs mamą, bandė teisintis, jog kažkur, galbūt net Biblijoje, skaitęs, esą jeigu Dievą išduodi ne savo lūpomis, tai nėra nuodėmė. "Jis gi žino, ką aš iš tikrųjų manau", - teisinosi septintokas.

Aprašyta situacija kelia daugybę klausimų. Pirmiausia, ar nebuvo galima jos išvengti? Gal dėl jos kalčiausi yra Martyno tėvai, neparuošę vaiko tokiam klausimui? O gal kalta mokytoja, jį uždavusi ir nepagalvojusi, kad beveik pusei mokinių klasėje kils tokia dilema? O gal tikybos mokytojai persistengė nukrypdami į vieną pusę? O gal kaltas pats Martynas, neišmokęs kokios nors pamokos ir kažko nesupratęs?

Pusė renkasi tikybą

Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė sakė, jog iš tėvų skundų panašiais klausimais nėra gauta. Matyt, tėvai ir mokytojai tokias problemas išsprendžia patys.

Tikyba vaikams pradedama dėstyti nuo pirmos klasės, bet ji nėra privaloma. Laisva tėvų ir vaikų valia galima pasirinkti arba ją, arba etiką. Šių metų statistikos duomenų dar neturima, tačiau, pasak L. Prižgintienės, remiantis ankstesnių metų rezultatais, galima sakyti, kad maždaug pusė mokinių renkasi etiką, o kita pusė - tikybą.

Klaipėdos universiteto Katechetikos katedros lektoriaus, klebono teologijos mokslų daktaro Dariaus Trijonio teigimu, iš pradžių mokyklose tikybą dėstė tie žmonės, kurie galbūt labiau išmanė religinius dalykus, bet jiems trūko pedagoginių žinių. Dabar tikybos mokytojai yra atestuojami, jie mokomi pagal specialias sudarytas tikybos programas. Juos ruošia ir Klaipėdos, ir Vytauto Didžiojo universitetai, ir Vilniaus pedagoginis universitetas. Anot pokalbininko, šiuo metu tikybos mokytojų, kurie nebūtų baigę aukštosios mokyklos, nebėra. Daugelis jų esą turi ir magistro laipsnius. Be to, tam, kad mokytojas galėtų dėstyti tikybą, jis turi gauti vyskupo siuntimą ir klebono rekomendaciją.

Paklaustas, ar ne tikybos mokytojai turėtų paruošti vaikus, kaip elgtis susidūrus su kita nuomone, D. Trijonis atsakė: "Tikybos programos ir vadovėliai yra derinami su už tai atsakingomis institucijomis, Švietimo ir mokslo ministerija. Vadovėlio parengimas trunka metus, jeigu ne daugiau, nes juos vertina komisijos, ekspertai. Tikybos vadovėliai yra parengti tuo pačiu principu kaip ir kitų dalykų, kurių mokoma mokyklose. O tikybos pamokos yra orientuotos į bendrą religijų pažinimą - susipažįstama ne tik su katalikiška, bet ir su įvairiomis pasaulio religijomis. Daugiau dėmesio būtent katalikiškajam tikėjimui ir supratimui skiriama tik paruošimo Pirmajai Komunijai arba sakramentui metu.

Per tikybos pamokas keliami kontroversiški klausimai, diskutuojama. Pasakomi krikščioniškosios, katalikiškosios pozicijos argumentai, bet pateikiamos ir kitos nuomonės. Diskusijos vyksta vyresnėse klasėse. O žmonių yra visokių, tad ir mokytojas gali labiau sureikšminti vieną ar kitą dalyką. Nuo mokytojo charizmos priklauso, ar jis sugeba vesti diskusiją."

Pateikiamos hipotezės

Simono Dacho progimnazijos mokytoja Auksė Dapkevičienė dėsto gamtą ir žmogaus pažinimą panašaus amžiaus vaikams, kaip minėtasis Martynas. Kadangi kursą reikia išdėstyti per dvejus metus ir galima savo nuožiūra išskirstyti temas, ji su septintokais daugiau kalba apie medicininius su žmogumi susijusius dalykus, o filosofavimą apie jo atsiradimą palieka aštuntai klasei. Mokytojos teigimu, ši tema mokymo programoje nėra labai plati ir labai daug dėmesio skirti jai ir pafilosofavimui nėra laiko, pati programa labiau orientuota į evoliucijos dėsnių pagrindimą.

POZICIJA. Kai kuriems uostamiesčio gamtos mokytojams mokinių atsakymas, jog pirmieji žmonės buvo Adomas ir Ieva, sukurti Dievo, yra kategoriškai nepriimtini. FOTOLIA nuotr.

Klausimo, iš kur atsirado žmogus, šios mokytojos parengtoje mokinių apklausoje nėra. Jos manymu, jo ir neturėtų būti, nes tokiu atveju neišvengiama dėstomų dalykų priešpriešos. Anot pedagogės, norint patikrinti mokinių žinias, be jo tikrai galima apsieiti.

A. Dapkevičienė sako per pamokas kalbanti su vaikais apie hipotezes ir tai pabrėžianti. Ir aptariamos pačios įvairiausios, netgi žmogaus atsiradimo iš kosmoso hipotezės.

"Manau, kad kalbant apie žmogaus atsiradimą su moksleiviais reikia akcentuoti, kad svarstomos tik hipotezės. Tai labai slidūs dalykai, o ir literatūra šia tema be galo įvairi", - kalbėjo mokytoja.

D. Trijonio manymu, tokie klausimai varžo žmogaus kaip asmens pasirinkimo laisvę ir negali būti vertinami vienareikšmiškai.

"Juolab kad kalbame apie paauglius, kuriems reikia padėti susivokti, o ne vienareikšmiškai viską nukirsti. Jeigu kontroliniame darbe yra toks klausimas, į jį neturi būti reikalaujama vienareikšmiško atsakymo. Kad vaikui nebūtų traumos, geriausia leisti jam pasirinkti. Net jeigu jis parašė atsakymą tokį, kokio norėjo mokytoja, tai nebuvo laisva jo valia. Gerai, kad jis pasikalba su tėvais. Nemanau, kad toks dalykas mokyklose yra visuotinis reiškinys. Greičiausiai pasireiškė siauras tik tos mokytojos požiūris", - savo nuomonę išdėstė D. Trijonis.

"Mokykla pralaimi"

Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos Psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Rūta Gaubienė sako, kad kai kurie dvylikamečiai iš tikrųjų stengiasi prisitaikyti, o kai kurie kaip ir suaugusieji žino savo tiesą ir ją išsako.

"Manau, kad dvylikametis jau gali turėti savo nuomonę, jam tai tikrai nėra per anksti. Žinoma, tai priklauso nuo to, kaip jis auklėjamas šeimoje, kaip buvo prieita prie religijos. Minėta situacija gamtos pamokoje negatyvi - vaikai buvo traumuojami psichologiniu požiūriu: jie nusivylė, nes žinojo vieną tiesą ir už ją buvo nubausti. Šiuo atveju mokykla pralaimi", - savo nuomonę išsakė R. Gaubienė.

Jos manymu, mokytojai turėtų būti lankstesni, nes jie juk žino, kad vaikai yra mokomi tikybos. Jie turėtų bandyti ieškoti kompromiso ir stengtis suprasti vaiką. Jam reikia paišaiškinti, kad gamtos mokslai, Č. Darvino evoliucijos teorija žmogaus atsiradimą aiškina vienaip, o įvairios religijos - kitaip.

"Manau, kad lankstesnis ir platesnės pasaulėžiūros gamtos mokslų mokytojas gali rasti bendrą kalbą su vaikais, kuriems būtų įdomu išgirsti įvairias nuomones. Juk pasaulyje yra įvairių požiūrių ir teorijų. Kontroliniame darbe neužskaityti tų vaikų, kurie įsitikinę, kad žmogų sukūrė Dievas, atsakymo, manau, yra labai vienpusiškas požiūris. Arba tokio klausimo apskritai neturėtų būti, arba prieš tai reikia su vaikais pasikalbėti. Patį klausimą galima formuluoti truputį kitaip, pavyzdžiui, kokių yra nuomonių, iš kur atsirado žmogus, arba ką apie tai teigia mokslas, o ką religijos. Tada vaikas galėtų ramiai pasakyti tai, ką jis išgirdo gamtos ir ką - tikybos pamokose. Mes turime skatinti vaikus mąstyti, diskutuoti, ginčytis, o ne reikalauti atsakinėti į klausimus taip, kaip kažkam atrodo", - kalbėjo psichologė.

"Nereikėtų supriešinti teorijų"

Vilius VIKTORAVIČIUS, Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas
Šia tema su suaugusiais kalbėčiau vienaip, o su vaikais - kitaip. Ta pati Darvino teorija Dievo sukūrimo neneigia. Ir Dievo sukurtoji teorija nesako, kad niekas nesivystė. Darvinas sakė, kad viskas vystosi, ir mes sakome, kad viskas vystosi. Tai vienas kitam neprieštaraujantys dalykai, bet žmonės linkę juos supriešinti. Daugelis taip primityviai nebemąsto, kad bumt, ir per sekundę viskas atsirado. Tiesa, Bažnyčia turi ir radikalesnių teorijų, bet nėra pagrindo taip galvoti.
Mokymo sistemos neturėtų supriešinti tų teorijų. Jeigu mes įpareigosime tikybos mokytoją sakyti vienaip, geografijos - kitaip, o biologijos - dar kitaip, tai apskritai sujauksime vaiko mintis. Mokyklos turėtų pristatyti visas teorijas, o vėliau žmogus pats pasirinks, kuria nori vadovautis savo gyvenime. Mokytojai neturėtų siekti, kad mokinys vadovautųsi kažkam patinkančia viena kuria nors teorija. Žinoma, visuose svarbiuose dalykuose šeima yra pagrindas. Tėvai gali daryti įtaką, turi kalbėtis su savo vaikais ir nepalikti visko mokykloms. O jos neturėtų nupjauti tokių dalykų, teigdamos, kad yra tik taip ir ne kitaip, ir grįžti į sovietmetį. Juolab kad tiek vienas, tiek kitas aiškinimas yra tik teorijos, įrodymų nėra.
Dvylikametis gali atkartoti kieno nors mokymą, o ne pasakyti, kaip jis iš tikrųjų galvoja. Jo galvosena dar keisis mažiausiai penkis, kartus, kol ateis iki 12 klasės.