Pasauliui labiausiai trūksta švelnumo

Kiek daug žmonių nemoka išreikšti, parodyti savo meilės, net artimiausioje aplinkoje. Jie mano, jog kur kas vertingesnis yra santūrumas, reiklumas, griežti pamokymai. Užsidėję santūrumo kaukę, jie tarsi nuo kažko ginasi, nuo kažko laikosi atokiai.

Nuo ko mes taip saugomės išlaikydami distanciją?

"Nemoku švelnumo"

"Aš myliu savo vaikus, bet negaliu tiesiog prieiti ir juos apkabinti, - sako 37 metų Sofija. - Aš prie to nepratusi. Nors pykstu ant savęs už savo šiurkštumą, tačiau negaliu, nemoku būti švelni."

Prieš pusšimtį metų buvome tikinami, jog netgi verkiančio kūdikio nevalia imti ant rankų - kad neišlepintume. Ką tik gimę jie būdavo atskiriami nuo motinų ir laikomi atskirose palatose. Dabar prieraišumas nedraudžiamas, netgi atvirkščiai - psichologų yra skatinamas, kaip ir laisva jausmų raiška, tačiau sunku nusikratyti to, ką gavai su krauju, su genais, nelengva keisti įpročius ir elgesio modelius, kurie atkeliavo iš kartos į kartą.

Mes atkuriame įprastus elgesio modelius ir perduodame juos kitai kartai. Kai kuriose šeimose (ką jau kalbėti apie vaikų darželius, mokyklas) emocijos ir švelnumas nėra skatinami. Laikoma nuostatos, kad jausmus reikia pasilaikyti sau.

"Mums kur kas lengviau atkurti tai, ką matėme ir jautėme vaikystėje", - sako prancūzų psichoanalitikas Dominikas Devdė (Dominique Devedeux). - Mūsų pasąmonė tingi. Ji tiesiog kopijuoja įprastus elgesio modelius."

Jūsų mama niekada jūsų neapkabindavo, nesakydavo švelnių žodžių? Jos griežtumas nesąmoningai tapo jums pavyzdžiu, todėl jums sunku apkabinti, paliesti ką nors kitą, būti jam švelniam. Jūsų tėvai nerodydavo jausmų vienas kitam? Po dvidešimties metų jūs galite pastebėti, jog savo meilės partneriui išoriškai visiškai neišreiškiate.

Mes gėdijamės savo troškimų. O fizinio kontakto poreikis, noras išreikšti švelnumą - įgimtas troškimas. Jį jaučiame kiekvienas.

"Emocijų mainai - dvasinės pusiausvyros pagrindas, - teigia D. Devdė. - Prisilietimai mus nuramina."

Uždrausti ir nuslopinti jausmai virsta kūno šarvais, kurie taip prie jo priauga, kad tampa neatskiriami ir neleidžia mums atsiskleisti kitiems.

Švelnumas trikdo

Ankstyvojoje vaikystėje visi esame spontaniški. Kiekvienas vaikas natūraliai ieško kontakto su motina. Jeigu šis jo poreikis nepatenkinamas ir nepriimamas, vaikas nustoja jį reikšti. Jis ima gėdytis, tarsi tai būtų kas nors neteisinga ar nepadoru, ir "užšaldo savo kūną". Kelis kartus išgyventa nesėkminga patirtis verčia jį slopinti savo spontaniškumą. Mes uždraudžiame sau reikšti meilę teisindamiesi frazėmis "Nežinau, kaip tai padaryti", "Kai pats to negavai - neturi ko atiduoti" arba netgi "Tai nebūčiau aš" ir panašiai. Iš tikro visi šie pasiteisinimai slepia baimę vėl išgyventi gėdą.

Mes bijome kitų. "Mes prognozuojame kitų reakciją: atsisakymą, pašaipą, sutrikimą, - aiškina D. Devdė. - Kitas, tas amžinas nepažįstamasis, mums kelia grėsmę." Netgi maži vaikai - visai nepavojingi - gali atrodyti pernelyg trapūs, kad užmegztum su jais kontaktą. Dažnas vengiame svetimų vaikų iš baimės parodyti sutrikimą, kurį gali pastebėti aplinkiniai. Ką jau kalbėti apie suaugusio žmogaus apkabinimą... Praeitis prabyla, ir tada mūsų kūnas, širdis, siela įjungia pavojaus signalą: "Neik prie jo, prisimink, tu vėl nudegsi!".

Reikia drąsos

Kartais netgi švelnumui reikia drąsos. Tačiau verta pabandyti. Užuot atsiribojus nuo kito, pabandyti pasielgti kitaip, nei esame pratę. Pradėkite nuo artimųjų, kurių meile neabejojate. Surizikuokite juos apkabinti ir pažiūrėkite, kas nutiks... Nieko blogo. Ši nauja patirtis padės jums labiau pasitikėti savimi, geriau sutarti su savo kūnu.

Išsilaisvinti iš priaugusių šarvų gali padėti kūno psichoterapija, šokio terapija, meditacija. Taip pat verta perskaityti JAV psichoanalitiko Eriko Berno (Eric Berne) knygas "Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės" ir "Žmonės, kurie žaidžia žaidimus". Jos padės suprasti, kodėl kai kuriose situacijose mes elgiamės ne taip, kaip norėtume, ir iš kur kyla "nepaaiškinamos" reakcijos. Knygoje E. Bernas daugiau dėmesio skiria ne psichikos analizei, bet išoriniams santykiams. Jo įsitikinimu, artumo esame išmokyti bijoti. "Spontaniškumas reiškia laisvę pasirinkti ir išreikšti savo jausmus. Būti spontaniškam - tai išsilaisvinti iš būtinybės žaisti žaidimus arba jausti tik tuos jausmus, kuriuos jausti tave išmokė", - rašo E. Bernas.

Neigiama informacija apie jausmus

Pasauliui šiandien taip reikia švelnumo. Visam pasauliui, o tai reiškia - kiekvieno atskiro žmogaus pasauliui. Švelnumo, jautrumo, gailestingumo. Šią mintį nuolat kartoja popiežius Pranciškus, šį poreikį aiškiai jaučiame kiekvienas iš mūsų.

Jaučiantiems ir suvokiantiems daugialypę popiežiaus raginimo "būti švelniems" svarbą verta perskaityti vokiečių filosofo, teologo bei religijos pedagogo prof. Karlo Frielingsdorfo (Karl Frielingsdorf) knygą "Demoniški Dievo įvaizdžiai". Joje rašoma apie tai, kokią žalojančią įtaką vaikui daro klaidingas religinis auklėjimas, ypač - neigiama informacija apie jausmus.

"Ji dažniausiai būdinga religingai auklėtiems žmonėms. Ši esminė informacija maždaug tokia: "jausmų rodyti negalima, juos reikia valdyti; kas rodo jausmus, yra silpnas; jausmai yra blogis, netgi nuodėmė, nes jie daro žmogų priklausomą nuo savo poreikių". Paaiškėjo, kad 78 proc. dalyvavusiųjų tyrime pasakė turį negatyvų požiūrį į jausmus ir patiriantys iš to kylančių artumo bei distancijos problemų. Dažnai draudimą rodyti ir net patirti jausmus kaip tradiciją perduodavo karta kartai."

Prof. Karlas Frielingsdorfas rašo, jog krikščioniškai auklėtiems vaikams pakenkia ir dažnai klaidingai suprantamas ketvirtasis Dievo įsakymas: negalima jausti neapykantos ar pykčio tėvams.

Gyvendami prisitaikę būti "geri ir mieli", vaikai išmoksta užgniaužti pyktį ir neapykantą. "Nors iš pradžių tai atrodo kaip palengvinimas, jis netrukus ima griauti gyvenimą. Užgniaužta, bet vis dar gyva agresija tėvams ir Dievui, kuris tokius tėvus ir tokią vaikystę "davė", dažniausiai visa griaunamąja jėga nukrypsta į patį žmogų. Vargšas tylenis tol vis nuryja pyktį ir įsiūtį, kol šie ima veikti psichosomatiškai: migrenos, gastritai, širdies skausmai, astma, tulžies ir inkstų akmenys, didelis kraujospūdis. Tokie negalavimai gali būti užgiaužto pykčio simptomai."

Švelnumas - tai ne užgniaužtas pyktis. Tai, kas užgniaužta sau jausti "vardan dangaus karalystės", negali virsti švelnumu. Tai lyg bumerangas grįžta pačiam žmogui. Mes patys susikuriame tariamas aukas "Dievo valiai", kurios vargu ar kyla iš gerosios Dievo Dvasios, nes ji - kaip primena religijos pedagogikos profesorius - mums "nuolat trokšta dovanoti pilnatvišką gyvenimą".