Pamoka istorijos mokytojai, arba dzūko pasvarstymai apie gyvenimą mele

Ar tikrai tik dėl to pasikuklino, nežinau. Bet, įtariu, būta ir kitos priežasties. Nes išsidavė: „Kai aš pradedu kalbėti, daug kam nepatinka. Nes požiūriu į pokario rezistenciją mano nuomonė nevisiškai sutampa su viešąja nuomone. Ji daug blogesnė negu viešoji nuomonė.“

Šiaip jau galima būtų tą anonimo skambutį pamiršti. Tačiau kai kurie jo pastebėjimai, tokie sveiki ir taiklūs, kad su jais sunku nesutikti. Pasirodo, savotišką požiūrį tas Antanu sutikęs pabūti dzūkas turi ne tik į pokario įvykius, bet ir į šiandieną.

Pamoka mokytojai

Melas, sako ponas Antanas, didžiausia mūsų bėda. O iš to kyla ir daugelis kitų.

Jis, pensininkas, dabar studijuoja mokyklinius istorijos vadovėlius. Praėjusią žiemą perkrimto penktos, šeštos, septintos, aštuntos, devintos ir dešimtos klasių istorijas. Pasidarė „konspektukus“, su kuo nesutinka. Per šią žiemą išgvildens vienuoliktos ir dvyliktos. Toms studijoms jį paskatino kaimynų vaikas.

„Kaip, Martynuk, mokslai sekasi? - šitaip užkalbinęs vaikį studijų priešistorę prisimena Antanas. - Jis pasigiria, kad patinka istorija, ir papasakoja tokį dalyką. Įsivaizduokite, devintokams dėstoma Lietuvos istorija. Jauna mokytoja pradeda pasakoti apie pokario įvykius. Ji pasakoja, o vaikai pradeda rėkauti ir jai aiškinti, kaip buvo. Vienas aiškina, ką jam močiutė pasakojo, kitas - ką senelis. Gi žinote, pamiškės... Kyla toks skandaliukas, triukšmelis. Vaikai mokytoją sukritikuoja, kad ji jiems meluoja. Žinote, ką jiems pasakė mokytoja? O mokytoja sutiko: „Mano seneliai irgi kalba, kad ne taip buvo, bet aš esu jūsų istorijos mokytoja ir aš privalau jums aiškinti ne taip, kaip buvo, o kaip parašyta vadovėliuose.“

Tai kaip dabar vertinti mūsų pokario istoriją, klausia Antanas ir varo toliau: „Aš esu labai plepus žmogus, bet kai sėdime prie vieno stalo ir bendraujame su daug vyresniais žmonėmis, aš tada jau nekalbu. Aš uždavinėju klausimus. Juo labiau tada, kai matau, kad žmogus žino pakankamai. Tai štai aš esu prisiklausęs iš gyvų žmonių begales istorijų ir drąsiai galiu teigti, kad Lietuvos istorija yra ne mokslinė, o politinė patriotinė. Lietuvos istorija yra skirta jaunimui auklėti.“

Bet ar tai labai blogai? Gal taip, kol žmogus formuojasi, mes ugdome patriotiškumą, klausiu.

„Čia kaip kam atrodo. Man atrodo, kad melas yra blogai. Gal kai kam atrodo, kad melą galima pateisinti gerais siekiais ir troškimais, - tokie žodžiai priverčia kiek susigėsti, o pašnekovas temą rutuliojo toliau: - Aš manau, kad istorija turi būti mokslinė, turi būti faktai. Negalima iškraipyti, meluoti. Na, kur nueisi su tokia istorija, kai vaikai mokytojai įrodo, kad buvo ne taip? Ir kur mes nueisime, jeigu taip mokome vaikus? Ką jie, kai sužinos tikrą tiesą, galvos apie mokytojus, mokyklą ir apie mūsų valstybę? Tiesaus namo negalima pastatyti ant kreivų pamatų.“

Ir dar apie pokarį ponas Antanas išdrožė, kad tas beveik dešimtmetis buvo vienas juodžiausių mūsų istorijos puslapių. Nes ta kova, pareikalavusi šitiek tautos kraujo, buvusi beprasmiška. Tai esą kalba apie mūsų tautos tamsumą, nes civilizuotos tautos elgėsi kitaip. Jos ne žudėsi, o ruošėsi pasipriešinimui kitais būdais...

Vadovėliai lieka vadovėliais

Nesiruošdamas įtikinėti pono Antano, kad pokariu buvo visko, net ir negražiausių dalykų, jo istorijos vertinimą perpasakojau Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos vadovui, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktoriui Eugenijui Maneliui.

Anot jo, nors vadovėliai yra skirtingų autorių, juos skaito komisijos, pačios leidyklos, ir kažkokių nuomonių, negrįstų moksliniais tyrimais, paprastai nebūna. Žmogus gali kitaip vertinti, bet vadovėliai paprastai pateikia bendriausią vaizdą, o įvairias nuomones bando apibendrinti mokslinė literatūra.

„Tada gyvenę žmonės rinkosi kelius, kurie šiandien mums gali atrodyti galėję būti kitokie, - samprotavo istorikas. - Mes tik galime konstatuoti, kad jie tai darė, ir nieko negalime išmesti iš istorijos. Į tai, kas buvo, reikia žiūrėti iš mokslinio taško. Šiandien mes galime svarstyti, patarinėti, bet tai bus mūsų nuomonė. Vaikams aiškinama ir išvadas bandoma daryti iš vieno fakto. Juk žmonės apie pokarį gali pasakoti visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, stribo vaikas pasakos vienaip, partizano vaikas - kitaip, nes jie turės skirtingą patirtį. O senelių pasakojama istorija dažnai yra nekvestionuojama, ir tam vaikui atrodo, kad kitokio požiūrio nėra, tiktai šitoks. Istorijoje yra diskusinių klausimų. Praeis laiko, istorikai toliau rašys. Jų požiūris būna vienoks ir kitoks, bet pagrindiniai teiginiai visada išlieka. Be to, reikia neužmiršti, kad per 50 metų kiekvieną dieną sovietų propaganda kalė baisų partizanų vaizdinį.“

Ar tik ne stribo vaikas?

Į šį klausimą irgi gavau pono Antano atsakymą: „Niekad nebuvau jokios partijos nariu. Buvau tarp tos retos mažumos, kuri buvo kviečiama stoti į partiją, bet aš nestojau. Aš mokėjau pašnekėti, „atsifutbolyti“, išsisukdavau. Gąsdindavo, kad darbo neturėsiu. Mano tėvą irgi vertė stoti į partiją, norėjo padaryti kolūkio pirmininku, bet jis nutarė, kad geriau jam likti mokytoju. Mano tėvas - smetoninis mokytojas. Jis visą amžių - Smetonos, vokiečių ir rusų laikais - dirbo pradžios mokyklų vedėju. Mama irgi mokytoja.“

Tad Antano šaknys leidžia manyti, kad mūsų praeities vertinimas jam nuoširdžiai rūpi. O kai sutarėme, kad praeitį paliksime ateities istorikams, jis prakalbo apie melus, kuriais esame maitinami šiandien.

Pagalvojau, jeigu visi keltų tokius klausimus, neatrodytume buvusioms valdžioms visiški runkeliai arba lengvai vairuojama avinų banda.

Taigi štai ką spėjau užsirašyti iš atkakliojo dzūko svarstymų. Išėjo tarsi koks interviu.

Apie kitus melus

„Mums sako, kad esame laisvi. Kokie yra laisvos valstybės požymiai, žinote? Teritorija, savi įstatymai, savi pinigai ir taip toliau. Ką mes turime savo? Ar turime savo įstatymus, savo pinigus? Tada mus okupavo, o dabar mes patys atidavėme savo laisvę už alų ir skalbimo miltelius. Aš per referendumą buvau rinkimų komisijoje. Puikiai prisimenu, kaip per antros dienos pietus jau paaiškėjo, kad referendumas neįvyks. Tada buvo pasitelkti skalbimo milteliai, alus. Pradėjo lakstyti visi, ieškoti balsavimo lapukų, traukti iš šiukšliadėžių ir pasipylė balsuotojai. Tai ar ne melas?“

Bet, sakau, mes juk patys labai norėjome į Europą. Gal mums jos labiau reikėjo nei jai mūsų?

„Aš nesu pajėgus atlikti tokius gerus skaičiavimus, bet manau, kad laimėjome ne mes. Pritariu tiems mūsų mokslininkams, kurie sako, kad išlošė Europos Sąjunga. Jie gavo mūsų rinkas. Jie gavo milijoną jaunų, ryžtingų, sumanių, darbščių, išsilavinusių, nesiburiančių į jokias islamistų grupuotes žmonių. Mūsų žmonės apsaugojo Europą nuo milijono musulmonų antplūdžio. Ar tai ne turtas? O mums trimituoja, kad turime būti dėkingi už milijardus.“

Bandau ieškoti argumentų, kad mūsų rinka Europai per maža.

„Mes jiems vis tiek reikalingi. Kai aš įlipu į ūkininko traktorių, kuriame viskas kompiuterizuota, belieka stebėtis. Mygtukus maigyk, ir kompiuteris viską už tave padarys. Ir visa tai, toks traktorius, kainuoja 300 ar 400 tūkst. O kai mes perkame šarvuočius, mokame milijonus. Tai, sakykite, kas ten per stebuklas, kad tiek kainuoja? Kodėl mums niekas nepasako, kokia tų šarvuočių savikaina? Jeigu sužinotume, kokia jų savikaina, viskas stotų į savo vietas. Tai ar ne todėl mums pučiamas ruso grėsmės burbulas?“

To baimės burbulo pūtimas, pasirodo, turi ir kitą kainą, apie kurią kažkodėl niekas nešneka: „Kad emigrantai grįžtų, reikia bent 70 proc. tų atlyginimų, kuriuos jie gauna ten, reikia investicijų. O iš kur jos bus, kai mes kiekvieną dieną laukiame, kad mus užpuls rusai? Įsivaizduokite, jeigu koks airis norėtų investuoti, bet išgirdęs, kad čia tokia grėsmė, ar rizikuos savo kapitalu? Gal geriau nuvažiuos ten, kur rusai nesiruošia pulti, pavyzdžiui, į Bulgariją.“