Palangos benamiai glaudžiasi apleistose poilsinėse

Palangos benamiai glaudžiasi apleistose poilsinėse

Kiekvienais metais atšalus orams Palangos policijos pareigūnai mažiausiai kartą per savaitę aplanko apleistus pastatus – ir gyvenamuosius namus, ir buvusias poilsines ar gydyklas, ir sandėliukus bei garažus, – kuriuose prieglobstį ir nakvynę randa Palangos benamiai. Praėjusio ketvirtadienio rytą kartu su Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio pareigūnais – laikinai einančiu šio poskyrio viršininko pareigas vyresniuoju tyrėju Arūnu Pociumi, tyrėju, apylinkės inspektoriumi Dariumi Vambutu ir specialiste Aurelija Japšaite-Ranciene, spaudžiant 15 laipsnių šaltukui, turėjome galimybę susipažinti su benamių „buitimi“.

Nakvynės vietų mažėja

Pasak policijos pareigūnų, vietos, kurias labiausiai pamėgę benamiai, žinomos jau seniai. Kaip, galima sakyti, žinomi bei pažįstami ir patys asocialų gyvenimo būdą pasirinkusieji mūsų kurorto gyventojai. Toli gražu ne visi iš jų palangiškiai. Ir toli gražu ne visi benamiai, atvažiuojantys „poilsiauti“ į kurortą šiltuoju metų laiku, lieka čia ir žiemą – nemaža jų dalis patraukia į Klaipėdą, kur esama nakvynės namų. Palangoje, kaip žinia, jų nėra.

Beje, kai kurie „lizdai“, kuriuose spiesdavosi vadinamieji „bomžai“, jau nebeegzistuoja: pagaliau privatizavus buvusį vaikų darželį „Saulutė“ naujieji pastato šeimininkai užkalė langus ir duris, įvedė signalizaciją, ir į šį pastatą ieškantys nakvynės nebepatenka. Nebesiglaudžia benamiai ir pastate, prigludusiame prie A. Mončio namų-muziejaus. Tačiau ir dabar vietų nakvynėms langų ir durų neturinčiuose pastatuose lieka sočiai.

Viena tokių vietų – buvusios purvo gydyklos Vytauto g. 170. Kiek buvusioje Tarybų Sąjungoje garsių, dabar – apleistų ir niekaip neatgaivinamų gydyklų pastato angas bekamšytų jį prižiūrintys komunalininkai, vis atsiranda bandančių lentas atlupti ir į vidų patekti piliečių. Prieš porą metų žiemą čia pareigūnai buvo aptikę nuo policijos besislapstantį vyriškį. Tiesa, šiais metais nakvojančių nei centriniame pastate, nei jo priklausiniuose aptikta dar nebuvo. Bet kai kur lentos nuo durų jau atluptos. O įėjus šiurpas eina per kailį išvydus žiojinčias neuždengtas šulinių angas. Ir gumbai ant kaktos kyla, kai trinkteli galva į kyšančias metalines sijas....

Užsuko pakeliui į namus...

Netoli nuo buvusių gydyklų, Vytauto g. 176 stūksančiame kažkada gyvenamame name „su salkomis“ antrojo aukšto kambariukuose – krūvos skudurų. „Nors dėvėtų rūbų parduotuvę atidaryk“, – nelinksmai juokauja pareigūnai. Voliojasi čia ne tik rūbai, antklodžių skyvytai, visokiausia tuščia tara: A. Pocius rado grėsmingai atrodantį peilį ir paėmė jį. „Kad vieni kitiems nebaksteltų“, – paaiškino.

Viename iš kambariukų, kuriame be spintele paverstų šaldytuvo griaučių ir čiužinio su kupstu antklodžių esama ir gyvybės. Į apklotus susisukusi snaudė pora – Romas ir Skirmantė. Moteris prisipažino esanti palangiškė.

„Vakar iš ligoninės paleido, atėjome pernakvoti, – aiškino moteris. – Ilgiau nepasiliksime“.

Paklausti, ar nešalta buvo naktį, nakvojusieji aiškino, kad ne. Ir ugnies jie nekūrę, ir, kaip rusų kalba aiškino Romas, nerūkę, nors nuorūkų aplink kupstai mėtėsi.

„Šiame name kasmet žiemomis benamiai įsikuria. Kaip jie tamsoje sugeba į antrą aukštą užlipti, neįkritę į prie laiptų žiojinčią rūsin vedančią duobę – neaišku. Bet ne tai labiausiai stebina, o tai, kad pastato šeimininkai – kiek žinome, jų yra keli – niekaip savo nuosavybės nesutvarko. Regis, sklypo nesugeba pasidalinti“, – pasakojo pareigūnai, užsiminę, kad ankstesnio reidu metu čia nakvojančių nerado.

Yra ir dirbančių

Toliau važiuojame į vadinamąjį „Lino“ baseino pastatą. Pakeliui įsišnekame – kas gi žmones priveda iki tokio gyvenimo?


„Visi jie gali pačių įvairiausių istorijų papasakoti, – sakė A. Japšaitė-Rancienė. – Išsikalbėjau kartą su viena iš moterų. Parodė man žurnalą „Žmonės“, kur jos sesers vestuvių nuotraukos buvo. Brolis doktorantūroje mokosi. O ji – benamė. Klausiu: kodėl tu tokį gyvenimo kelią pasirinkai? O ji sako – man pasitaikė netinkami vyrai... Beje, du moters vaikai įvaikinti užsienyje. Man kartais kyla tokia mintis – gal vertėtų giminaičiams pranešti, kaip moteris gyvena? Nors ji teigia, kad giminės žino, kad telefonu su jais pasikalba. Šiaip jau ji nėra tipiška benamė – negirtauja, prisižiūri. Bet – va taip gyvena“.

Pro vieną iš „Lino“ baseino pastato angų išvestas kaminėlis, rūksta dūmai. Vos atidarius duris į patalpą, kurioje gyvenama, plūsteli šiluma – net fotoaparato „akis“ užrasoja. Nedideliame kambarėlyje – gan tvarkingai paklota sofa-lova, „sekcijoje“ – indai, ant grindų šiukšlėmis nenuklotas kilimas. Ant vadinamosios „buržujės“ kunkuliuoja katiliukas, prie krosnelės kampe šildosi katinas. Už staliuko sėdi vyriškis, mėgaujasi alumi.

„Ką verdate?“ – teiraujamės duris atidariusios moters. „Perlines kruopas, sriuba bus“, – nelabai noriai atsako ši.

Pareigūnai tuo tarpu vyriškio klausinėja, ar jie vieni pastate belikę – būta ir kaimynų. „Išvarėm juos, dirbti nenori. Tinginiai, tik rūko ir geria“, – aiškina abu gyventojai.

Paklausta, ar seniai čia įsikūrę, pora datos nesako. „Šeimininkai įleido, mes čia dirbame. Sargaujame, ir šiaip padedame“, – trumpai paaiškino.

Septyneri metai metaliniame garaže

Pasak pareigūnų, „Lino“ baseinas – pati padoriausia vieta, kur prisiglaudę neturintieji nuolatinės gyvenamosios vietos. O toliau – lyg kontrasto principu pasukame į buvusį garažų masyvą Vėjų gatvėje. Laukymėje stovi keli garažiukai, prie vieno vėjyje plaikstosi džinsai.

Pralindus takeliu tarp dviejų garažų, atsiveria „kiemas“, kuriame prikrauta galybė įvairiausių rakandų. Pravėrus vieno iš garažiukų duris, matyti kampe stovinti krosnelė, spintelė, apkrauta įvairiais stiklainiais, viename kurių – kopūstienė. Pasieny dar viena spintelė, tarp visokių „gėrybių“ – vaistų buteliukai. Ant grindų – tušti plastmasiniai pigaus vyno buteliai. Pasieny, ant didžiuliu antklodžių kupstu užverstos lovos susirangęs reto didumo storažandis katinas.

„Jau seniai čia gyvenu, kokie septyneri metai, – iš po antklodžių krūvos prabilo Auksoriene prisistačiusi pagyvenusi moteris. – Ne viena esu, sutuoktinį turiu, va, guli šalia. Ir katinų turiu visus keturis. Kaip nenušąlam? Pečiuką pasikuriam. Ir valgyt išsiverdame. Malkų yra – miškas aplinkui. Kodėl garaže atsidūrėm? Buvau ištekėjus, vyras mirė. Vaikai nepilnamečiai buvo, niekas padėt negalėjo. Teko butą parduoti. O ką darysi... Gerai, kad čia įsikūrėm, džiaugiamės tik, kad dar mus laiko. Iš ko išgyvenam? Pensiją gaunu“.

„O kur kaimynas?“ – klausia moters pareigūnai. „Į šokius išėjo“, – juokauja toji. Ir prašo, kad išeidami uždarytume laukujes duris – vidun šaltis eina, o jau keltis reikia.

Sergsti Aras...

Prasukę pro dar vieną vasarą benamių mėgstamą apleistą pastatą, kuriame nakvojančių nebuvo, pravažiuojame pro parduotuvę ir kavinę „Liepą“. Prie jos anksčiau nuo pat ryto spiesdavosi troškulio kamuojami benamiai, čia pat už kampo tą trukulį malšindavę šildančiaisiais gėrimais. Dabar jų – nei vieno. „Regis, su šia piktžaizde būsime susitvarkę, – atsargiai džiaugiasi pareigūnai. – Nuolat rengdavome reidus, veždavome vartojančius alkoholį į komisariatą, bausdavome, „parų“ sodindavome. Matyt, paveikė drausminimo priemonės“.

Toliau važiuojame link Vėžių gatvės. Ten, toliau į laukus, stūkso dar vienas didelis apleistas pastatas. Iš vienos jo pusės žiojinti didžiulė anga veda lyg ir į „svetainę“ – pusračiu sustatytos iš automobilio išluptos kėdės, centre būta laužavietės. Iš kitos pusės ne menkesnė anga atveria „miegamąjį“. Jame ant ištemptų virvių plaikstosi galybė rūbų. Kampe ant improvizuotų dviejų gultų ilsisi du piliečiai, saugomi simpatiško juodo gauruoto šuniuko. „Kuo sargas vardu?“ „Aras“, – atsako jo šeimininkas, kol pareigūnai aiškinasi, kas antras miegalius. Abu, pasirodo, žinomi ir pažįstami. Antrasis gyvenąs ne čia, tik, va, antra naktis neįstengiantis iki „namų“ Kunigiškėse pareiti.

„Anksčiau jis gyveno prie Joskaudų sąvartyno. Ten jam gerai buvo – prisirinkdavo visko, parduodavo“, – užsimena A. Pocius.

Dar vienas „šašas“, kur dažnai aptinkami benamiai – kiek atokiau nuo Vytauto g. esantis buvusios poilsinės „Alovė“ pastatas, pilnas duženų ir kitokio laužo. „Niekas nenakvojo, bet kažkas buvo atėjęs“, – pastebi pareigūnai.

O netoliese esama statybininkų vagonėlio, ant kurio puikuojasi pusiau gyva iškaba „Skubiai parduodu...“ Šį vagonėlį pasiūlė aplankyti viena iš anksčiau sutiktų moterų: „Pareigūnai, nuvažiuokit, ten jau kelinta naktis miegama“. Ir išties – požymių, kad miegota, esama, o pačių žmonių jau neberasta.

„Nebūtų tų apleistų pastatų, tvarkytų ir prižiūrėtų juos šeimininkai – nebūtų kur ir benamiams glaustis. Gal paskui kitus patrauktų į Klaipėdą. Nors, mūsų nuomone, ir Palangoje reikėtų nakvynės namų“, – apibendrino pareigūnai.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder