Nesumokėjai už maudynes, turėsi reikalų su policija

Kaip tikino moteris, iš jos buvo reikalaujama sumokėti 10 litų viešbučiui, arba tektų bylinėtis teisme. Policijos pareigūnas grasino – jei moteris nepateiks savo asmens duomenų, ji bus nuvežta į policijos komisariatą.

Pilaitės gyventoja R. Špokienė, auginanti 4 vaikus, karštą dieną sumanė kartu su vaikais išsimaudyti šalia esančiame Gėlūžės ežere. Tačiau ji nuėjo prie ežero pakrantės, kurią yra nuspirkęs viešbutis „Villa Alicante“.

Saugomų teritorijų įstatymas nedraudžia gyventojams maudytis valstybei priklausančiuose vandens telkiniuose. Be to, prie jų turi būti palikta neaptverta 5 metrų zona, kuria gali naudotis visi žmonės.

Tačiau jau kelerius metus „Villa Alicante“ viešbutis nuo ežero pakrantės , visais būdais stengiasi išguiti miesto poilsiautojus. Prieš ketvertą metų šis paplūdimys buvo apsodintas spygliuota gyvatvore, prikaišiota metalinių strypų.

Tik po kelių skundų viešbutis panaikino vaikams ir suaugusiems pavojų keliančias kliūtis.

Prieš porą metų tas pats viešbutis sugalvojo apmokestinti paplūdimį. Šiandienos incidentas prasidėjo taip pat nuo to, kad iš besimaudančiųjų ežere buvo pareikalauta susimokėti viešbučio nustatytą mokestį.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės pareigūnu Ivanu Misevičiumi prisistatč pareigūnas iš R. Špokienės pareikalavo asmens duomenų.

Paprašytas paaiškinti, kuo nusikalto mama su mažamečiais vaikais, ir kam reikalingi jos asmens duomenys, pareigūnas nurodė, kad jį iškvietė „Villa Alicante“ viešbučio administracija.

Ilgokai teko ginčytis įrodinėjant, kad išsimaudyti ežere atėjusi šeima viešosios tvarkos nepažeidė. Tik po gero pusvalandžio, paskambinus bendruoju pagalbos 112 telefonu ir į Vilniaus miesto policijos komisariatą, policijos pareigūnas moterį paliko ramybėje.

Galima būtų suprasti viešbučio administraciją dėl karštomis vasaros dienomis į jos teritoriją besiveržiančių vilniečių. Juk ne paslaptis, kad didžioji dalis ežero pakrančių yra apdergtos, nes nėra šiukšlių konteinerių ir viešųjų tualetų. Todėl viešbučio rūpestis suprantamas.

Tačiau jau įsigydami patalpas šioje teritorijoje viešbučio ir šalia esančių gyvenamųjų namų savininkai žinojo apie šalia esantį miestą ir jo poreikius.

R. Špokienė paminėjo, kad iš pakrantės buvo ujami ne tik ji ir jos mažamečiai vaikai, bet ir visi kiti atėję nusimaudyti vilniečiai. Ir ne tik jie. Pasirodo, viešbučio administracijai jau trukdo ir toje pačioje teritorijoje gyvenantys žmonės.