Nepaprastos paprastų žmonių paieškos

„Aš matau, kad Lietuva jau eina dviem keliais – elito ir paprastų žmonių, kurie šiandien yra pamiršti. Nuvažiuokite į rajonus, nueikite į kaimo bibliotekas, kultūros namus, kur žmonės dirba už 400 litų“, – ketvirtadienį Seimo posėdyje sakė naujasis premjeras Algirdas Butkevičius, lyg ir aiškiai nusakydamas, kas yra paprasti žmonės šiandieninėje Lietuvoje: visi tie, kurie nėra elitas, ir kurių vienas ryškiausių bruožų – mažos pajamos.

A. Butkevičius nėra išskirtinis politikas kalbų apie paprastą žmogų požiūriu – paprastą žmogų mėgsta linksniuoti beveik visi. Bet ar visi į jį įdeda tą pačią reikšmę?

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ vicepirmininkas Valentinas Mazuronis sako manąs, kad didžioji dauguma Lietuvos piliečių yra paprasti žmonės – tie, kurie nepriklauso valdžios bei oligarchinėms struktūroms. „Tačiau paprastas jokiu būdu nereiškia prastas“, – pabrėžia V. Mazuronis.

Vis dėlto kai kurie politikai tvirtina frazės paprastas žmogus vengiantys. Socialdemokratė Birutė Vėsaitė teigia visada pasirenkanti sąvoką eilinis žmogus. (Tiesa, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad žodis eilinis reiškia paprastas, nerinktinis).

„Eilinis žmogus man atrodo tikslesnė sąvoka. Tai yra vidutinis Lietuvos pilietis – uždirbantis galbūt mažiau nei vidutinį atlyginimą, dirbantis kvalifikuotą darbą, bet ne aukščiausios kvalifikacijos – ar tai būtų žemdirbys, ar valstybės tarnautojas, ar verslo darbuotojas“, – eilinį pilietį apibūdina B. Vėsaitė.

Žodžių junginio paprastas žmogus sako stengsiąsis netarti ir konservatorius Jurgis Razma: „Nemanau, kad rasite daug tokių mano frazių. Iššifruoti šią frazę nebūtų lengva, reikia žiūrėti, kokiame kontekste ji vartojama. Jei santykyje su politikais, tai supranti, kad tas paprastas žmogus – ne politikas. Gali būti suprantamas ir kaip statistinis/vidutinis lietuvis. Aš žmonių stengiuosi neskirstyti į paprastus ir nepaprastus. Žinoma, yra išsiskiriančių pagal turtinę padėtį, išsilavinimą“.

Ant paprasto žmogaus laikosi valstybė

Remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ paprastą žmogų galima apibrėžti kaip niekuo neišsiskiriančią gyvą, mąstančią visuomeninę būtybę. Tačiau žodžiai ar jų junginiai skirtinguose kontekstuose iš tiesų gali įgyti vis kitokių reikšmių.

Pasak Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano, kalbininko Antano Smetonos, žodžių junginiui paprastas žmogus suteikiamas reikšmes „galima interpretuoti kaip kam patinka, manipuliuoti jomis – tą politikai ir daro“.

A. Smetonos teigimu, šiais laikais paprastas žmogus vis dažniau susiejamas su įvairiais politiniais, visuomeninio gyvenimo kontekstais – tai tas, kuris nepretenduoja į politiką, į pramogų verslo „žvaigždes“, į valstybės tarnybą, taip pat greičiausiai ir koks smulkus verslininkas ar samdomas vadovas.

„Gal kas šiame junginyje gali įžvelgti ir menkinamąją reikšmę. Taip galėtų būti, jei sąvokos turinys apimtų tik nuskriaustus, iš pašalpų gyvenančius, nepajėgiančius mūsų visuomenėje savarankiškai veikti. Bet, kaip sakiau, tai ir tie niekuo neišsiskiriantys, bet į mūsų valstybės aruodą sunešantys didelę dalį turto žmonės, išrenkantys mums valdžią, lemiamą balsą turintys referendumuose. Todėl apibendrinant galima pasakyti, kad tai žmogus, ant kurio laikosi valstybė“, – teigia A. Smetona.

Elitas ir „elitas“

Kalbininkas atkreipia dėmesį, kad labai įdomios yra priešingos sąvokos – elitas, Seimo nariai, valstybininkai ir pan.

„Sąvokos paprastas žmogus turinį priešinant su elito sąvoka, matau ir gana didelį nenuoseklumą. Bet tik tol, kol nesutariame, kad mūsų visuomenėje esama elito ir „elito“. „Elitas“ paprastai skiriamas pagal turtą ar žurnalų blizgumą. Tikrasis elitas yra tie, nuo kurių iš tiesų priklauso mūsų valstybės ir žmonių gerovė, savijauta, mūsų dvasinio ir materialaus turto kūrimas ir dauginimas.

O priklauso pirmiausia juk nuo sąžiningų ir profesionalių mokytojų, neperkamų žurnalistų, mokslo ir meno žinomų veikėjų, verslininkų, kurie ne plėšia ir žemina darbo žmogų, o uždirbtus turtus naudoja ne tik sau, bet ir visuomenės labui, teisininkų, kuriems iš tiesų rūpi teisingumas, politikų, kuriems tarnystė valstybei ir mums yra svarbiau už kokius siaurus asmeninius interesėlius.

Deja, mūsų valstybė šiandien nėra sveika, todėl dalis mokytojų, menininkų, mokslininkų, žurnalistų yra paprasčiausiai nuskurdinti, beprarandantys orumą, žeminami ir todėl linksta laikyti save paprastais žmonėmis. Nors aš jų tokiais nelaikyčiau – o kaip yra iš tiesų, dievai žino“, – svarsto A. Smetona.

Anot kalbininko, galimos ir gana individualios paprasto žmogaus interpretacijos: „Koks iš tiesų paprastas, bet truputį geriau uždirbantis žmogus gali pasisamdyti nupjauti sode žolę kitą dar paprastesnį žmogelį – pastarajam anas jau bus ponas. Taigi, peržengdami siaurąją žodyno reikšmę, sąvoką ir reiškinį paprastas žmogus galime iš tiesų labai plačiai interpretuoti, priklausomai nuo situacijų ir kontekstų, sudėti į ją kokias tik norime reikšmes ir iki užkimimo dėl jų ginčytis“.

Paprastų žmonių vis mažiau

Sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys sako, kad sąvoka paprastas žmogus iš dalies yra metafora, kita vertus, yra pakankamai kriterijų, kuriais remiantis intuityviai ją būtų galima apibrėžti.

„Paprastą žmogų apibrėžčiau kaip neturintį įtakos visuomenėje – jis turi įtakos tik tiek, kad įmeta biuletenį [į balsadėžę], niekas ir nežino tos jo nuomonės, nes jis viešai jos neišreiškia; nevadovauja kitiems žmonėms; nėra viešas, juo niekas nesidomi; turbūt kad jis neturi universitetinio išsilavinimo“, – mano V. Gaidys. Atitinkamai šie kriterijai, pasak sociologo, lems ir prastesnę materialinę padėtį.

Remiantis minėtu apibrėžimu, paprastų žmonių Lietuvoje, pasak V. Gaidžio, būtų 80 proc., mat 2011 metų gyventojų surašymas rodo, kad tiek šalies piliečių neturi aukštojo išsilavinimo.

V. Gaidžio nuomone, mūsų civilizacijos tendencija yra tokia, kad paprastų žmonių mažėja, nes išsilavinimas nebėra privilegija: „Dvidešimtmečiams ta sąvoka paprastas žmogus nelabai ir begalios. Visi jie žino naujas technologijas, gali pasinaudoti informacijos masyvais ir jie mokės tą padaryti. Vyresnėse kartose tų paprastų žmonių yra daugiau“.

Kita vertus, sociologo manymu, paprastas žmogus yra ir psichologinė kategorija. „Tarp tų nepaprastų žmonių, kurie yra antipodas paprastiems, yra nemažai reflektuojančių. Gali būti, kad žmogus neturi nei įtakos, nei išsilavinimo, bet jeigu jis reflektuoja gyvenimą, bando suprasti save ir aplinką, galbūt kažką rašo, kažkokias pastabas, tai jau nesakyčiau, kad jis yra paprastas žmogus. O paprastas žmogus tiesiog gyvena, nenori išsiskirti iš kitų“, – sako V. Gaidys.

Kitus vadindami paprastais juos nuvertiname

Psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė tvirtina, kad iš principo žmonės negali būti skirstomi į paprastus ir nepaprastus: „Tai visiška nesąmonė. Toks žmonių skirstymas yra kažkoks šovinizmas ar panašiai. Anksčiau dar buvo „runkeliai“, tai čia, matyt, prie „runkelių“ tuos paprastus žmones priskiria“.

A. Griškonytės teigimu, sąvoka paprastas psichologijoje yra pagyrimas žmogui: jis yra nekomplikuotas, ne neurotiškas, lygioj vietoj nekuria problemų. „Tai yra žmogus, kuris stovi ant dviejų kojų ir mato, kas vyksta. Bet politikai sakydami paprastas žmogus, aš įsivaizduoju, kalba apie tą žmogų, kuris toks vargšelis, kurį reikia ginti, kuriuo reikia rūpintis vedžiojant už rankytės. Toje politinėje kalboje paprastas, atrodo, yra užuojautos žodelis“, – sako A. Griškonytė.

Anot psichologės, jei žmogus įsigilina labiau į tokias frazes, tai supranta, kad tai yra nuvertinimas: „[Jis galvoja] ką aš toks „durniukas“, kad mane reikia vedžioti už rankos? Bet labai nesigilinant galima galvoti ir taip: štai koks atjaučiantis yra šitas politikas“.

Kad frazėse paprastas žmogus, kai jos tariamos apie kitus, yra nuvertinimo, mano ir sociologas V. Gaidys: „Tas, kuris kitus vadina paprastais žmonėmis, manau, galvoja, kad jie kuo tai žemesni, o jis ir jo aplinka yra kuo tai aukštesni: gali daryti įtaką, daugiau supranta negu kiti“.

Paprasto žmogaus įvaizdis – teigiamas

A. Griškonytė nelinkusi manyti, kad tiek daug įvairiausių žmonių, kiek jų bando į šią frazę sutalpinti kalbėtojai viešojoje erdvėje, būtų iš tiesų linkę laikyti save paprastais.

„Aš pastebėjau tokį dalyką: apie save sakoma „esu paprastas žmogus“, kai atsiduriama tarp išsilavinusių žmonių ar [didelių savo srities] specialistų, kai žmogus jaučia, kad negali kalbėti tomis temomis, kuriomis kalba aplink susirinkę žmonės. Bet nemanau, kad žmogus pats apie save galvodamas asmeniškai mano: aš esu paprastas, „durniukas“, perskaitomas kaip kokia knygutė iš dviejų puslapių ir pan., aš su tuo nesusidūriau. Mes visi galvojame, kad esame vertingi“, – sako psichologė.

„Jeigu žmogus save nuolat apibrėžia kaip paprastą, gal jis tiesiog nenori gilintis į save – neklausia, nei kas aš esu, nei ko aš noriu, nei kur einu, ir sako: nei ten gilinkis, nei ką“, – priduria A. Griškonytė.

Vis dėlto V. Gaidžio nuomone, paprasto žmogaus įvaizdis mūsų visuomenėje yra teigiamas, jam priskiriamos pozityvios savybės. Todėl žmonės žodžius paprastas žmogus, anot sociologo, gali priimti kaip sau skirtus nesijausdami nuvertintais, įžeistais ar žemesniais už kitus: „Tie, kas vadinami paprastais žmonėmis, tą žodį supranta kaip šiltą, teigiamą. Priešingybė – tie nepaprasti, elitas, kuris išpuikęs, prisivogęs, nesupranta paprastų žmonių, priima blogus įstatymus. Paprasti žmonės yra įvaizdis kažko kuklaus, sąžiningo, nelipančio per kitų galvas, besirūpinančio savo šeima, sunkiai dirbančio“.