Nacionalinė žuvis atspindi lietuvio charakterį

- Esate užkietėjęs žvejys, ar pastebėjote, kad žuvų Lietuvoje mažiau?

- Pramonė labai smarkiai plečiasi, prigalvoja žuviai visokių masalų, blizgių, kabliukų, pašarų. Jausmas toks, kad tikrai per pastaruosius 15-20 metų žuvų yra sumažėję, bet galų gale prasidėjo žuvivaisa. Pagaliau Lietuvoje pradėjo veisti žuvį. Anksčiau tai daryti buvo niekam neįdomu. Tai buvo daroma tik popieriuje, dabar jau Aplinkos ministerija tai daro vizualiai. Visi tai mato, vyksta auditai. Pastaruosius dvejus metus žuvis veisiama, bet tam, kad ji užaugtų, reikia 4-6 metų. Karšiai, šamai, lynai, lydekos, karpiai, starkiai perkami iš veisyklų ir paleidžiami į mūsų ežerus. Tikiuosi, kad po kelerių metų žuvų padaugės.

- Kas labiausiai pakenkė žuvims?

- Visų pirma brakonieriai, nes ilgą laiką tas dalykas buvo nekontroliuojamas. Baudos buvo mažos. Dabar baudos tokios, kad brakonieriai nebenori prie vandens lįsti. Daugelis gavo dešimt tūkstančių eurų siekiančias baudas, prasidėjo valčių konfiskacija ir taip toliau. Pastaruosius dvejus metus su brakonieriais rimtai kovojama.

Antras dalykas - verslinė žūklė, kuri buvo leidžiama vidaus vandens telkiniuose. Verslinė žūklė su meškeriotojais nieko bendro neturi. Verslininkai tinklais košė ežerus ir pardavinėjo žuvį į kairę ir į dešinę. Jų indėlis buvo labai didelis, kad žuvų sumažėtų. Dabar jau dvejus metus verslinė žūklė vidaus vandens telkiniuose, tai yra ežeruose, upėse, yra uždrausta. Reikia penkerių šešerių metų, kol žuvys atsikurs. Mes kaip visada pirmiau sugriauname, paskui pastatome. Nuo Nepriklausomybės laikų iš viso niekas nieko nedarė, dabar bent šiokių tokių veiksmų imtasi.

- O nuo aplinkos taršos žuvies skaičiaus mažėjimas nepriklauso?

- Ne, užsienyje, kur stovi gamyklos, teršiama labiau. Lietuvoje anksčiau laukai buvo tręšiami chemikalais, ta chemija po lietaus, aišku, suplaukdavo į ežerus. Dabar nebėra kažkokių kolūkių, o patys ūkininkai tręšia savo laukus natūraliais dalykais, ne chemija.

- Kaip išsirenkate vietą, kurioje žvejosite ir iš kur rodysite reportažą? Kiek trunka pasiruošimas?

- Priklauso nuo daugelio aplinkybių - orų kaitos, žuvies aktyvumo. Dalinamės informacija su draugais, žūklės klubais, forumuose. Prieš nusprendžiant, kur važiuosiu žvejoti, tenka ilgai ruoštis, rankioti informaciją, analizuoti, tik tada padaromi sprendimai.

- Šiemet išrinkta nacionalinė žuvis. Ja tapo lynas. Kokia tai žuvis?

- Lynas yra žalias, raudonomis akimis ir gyvena tvenkiniuose. Jis tingus rubuilis, labai nereiklus, gyvena balose, kimba sunkiai. Jis toks tinginys, tingi net plūdę panardinti. Manau, šiuose nacionalinės žuvies rinkimuose ir lietuvio būdas šiek tiek atsispindi...

- Kokią žuvį jums patinka gaudyti?

- Ji labai įdomi, Lietuvoje jos nėra labai daug ir jai reikia daug darbo, priėjimo - tai upėtakis. Tas tikras, margasis lietuviškas upėtakis gyvena labai mažuose upeliuose. Prie jų reikia prisėlinti per bebrynus, šabakštynus, nes upėtakiai labai baikštūs. Tai gana didelis sportas, kuriam reikia daug jėgų, nervų. Bežvejodamas aš nuolat įkrentu į kokį bebro urvą, o paskui keikiuosi lįsdamas iš jo. Gaudau lietuviškose džiunglėse, kur sunku prieiti, privažiuoti. Upėtakių nedaug Lietuvoje, todėl nekyla mintis jų praryti - padėkoju už kovą ir iš karto paleidžiu atgal į vandenį.

Man apskritai patinka tokios laukinės žuvys. Aš ir į Kolos pusiasalį važiavau žvejoti lašišų. Esu ir Sibire žvejojęs. Man patinka laukinės ir taurios žuvys.