Mušamos moterys tyli ir atleidžia

Kentė smurtą ir badą

32 metų Violeta su penkiais vaikais, kurių vyriausiajai - 15, o mažiausiajam - vos 5 mėnesiai, pusmetį gyvena Vilniaus miesto krizių centre. Su trijų mažųjų vaikų tėvu ji gyveno beveik aštuonerius metus. Iš pradžių gyvenimas buvo gražus, tačiau prieš trejus metus vyras pradėjo smurtauti: pinigus pragerdavo, o ant vaikų motinos dar ir išliedavo savo agresiją.

„Aš vaikus maitinau iš pašalpų, kurias gaudavau už vaikus, o apie save net negalvojau. Badavau, maistą net sapnuodavau, - prisimena moteris. - Kai imdavo smurtauti, pasiimdavau vaikus ir išeidavau pas pusseserę, bet jis atsiprašydavo ir aš grįždavau. Paskutinį kartą jis mane sumušė nėščią, mėgino pasmaugti. Smaugimo žymes ant mano kaklo pamačiusi socialinė darbuotoja pranešė apie smurtą policijai - aš to padaryti taip ir neišdrįsau, gailėjau jo. Tik dabar suprantu, kad reikėjo gailėti savęs.“

Violetai vyras nuolat tvirtindavo, kad ji su būriu vaikų niekam nereikalinga, neturės nei kur eiti, nei už ką gyventi. Ir ji tuo tikėjo. Jautėsi lyg žvėriukas narve. Nematydama išeities vis giliau grimzdo į apatiją ir depresiją. Patekus į Krizių centrą savijauta kardinaliai pasikeitė - tiek ji, tiek vaikai pradėjo gyventi, linksmai leisti laiką kartu.

Iki šiol vaikai vyrui nerūpėjo, tačiau dabar jis vos ne kiekvieną dieną stovi prie Krizių centro vartų, atveža dovanų, atsiprašinėja, žada pasikeisti, nebegerti. Praėjusį savaitgalį pasigyrė, kad jau negeria „net“ pusantros savaitės. „Jis tikisi, kad aš grįšiu, tačiau to nebus, - sako moteris. - Tikiuosi gauti socialinį būstą, paaugs mažasis - eisiu mokytis, dirbti. Dabar žinau, kad gyvenimas gali būti kitoks.“

Graži šeima - tik vaidyba

30-metė Agnė su dviejų metų dukrele prieglobstį Krizių centre rado vos prieš savaitę. Per pastaruosius septynerius metus jai teko daug iškęsti. Girto sugyventinio smurtas, du kartus sulaužyta nosis, žandikaulis, mėlynėmis nusėtas kūnas ir nuolatinė baimė. Psichologinis, fizinis, seksualinis smurtas - tokia buvo moters kasdienybė. Išeiti neturėjo kur, o eiti į niekur buvo baisu. Svetimiems pasakoti gėda. Juo labiau kad niekas nežinojo, jog iš tiesų jos vyras yra alkoholikas ir smurtautojas. Po kiekvieno išpuolio vyras atsiprašydavo, moteris atsiimdavo pareiškimą iš policijos ir pora toliau gyvendavo lyg graži šeima.

„Problemas sprendžiau alkoholiu. Gerdavau kartu su juo ir atrodė, kad viskas taip ir turi būti, - pasakojo moteris. - Tačiau kai pašlijo sveikata ir nustojau gerti. Suvokiau, kad noriu gyventi blaiviai ir saugiai, atsirado drąsos bėgti nuo viso to siaubo, sužinojau, kad yra žmonių, kurie mane palaiko.“

Agnės vyras atvažiavęs buvo vos kartą. Moteris įsitikinusi - jis geria, nors prisiekinėjo, kad eis koduotis nuo alkoholizmo... Ji nusiteikusi savo ir dukters gyvenimą kurti pati - užsiregistruoti darbo biržoje, įgyti specialybę, susirasti darbą. O iš vyro tikisi tik tiek, kad jis mokės alimentus dukrai, nes uždirba pakankamai, tik niekada su šeima nesidalijo.

Pagalbos sulaukia ne visi

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas garantuoja nemokamą valstybės pagalbą smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims. Asociacija Vilniaus moterų namai, gavusi policijos pranešimus apie smurto artimoje aplinkoje atvejus, pati ieško aukų ir siūlo joms pagalbą, nurodo, kur jos gali kreiptis, kokias teises turi.

2012 m. iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje buvo užregistruota 18 268, 2013 m. - 21 615, 2014 m. - 29 339. Asociacijos konsultantės Zuzanos Vasiliauskaitės teigimu, tai, kad moterys, patiriančios smurtą artimoje aplinkoje, pagalbos kreipiasi vis dažniau, nereiškia, jog smurto padaugėjo, - tiesiog vis daugiau moterų pasitiki valstybe ir joms teikiama pagalba. Deja, tas pasitikėjimas ne visada pasiteisina. 2013 m. vasario 11 d. Klaipėdos rajone policijos pagalbos šaukėsi keturių vaikų mama. Klaipėdos rajono policijos komisariate budintys pareigūnai tinkamai nesureagavo į moters pagalbos šauksmą ir į Lūžgalių kaimą laiku neišsiuntė policijos pajėgų. Įvykių atomazga kraupi - nesulaukusi pagalbos moteris sutuoktinio buvo žiauriai nužudyta vaikų akivaizdoje.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas pernai lapkritį nusprendė, kad du policijos pareigūnai, kurie nepasiuntė patrulių gelbėti moters nuo smurtautojo, neatliko tarnybos pareigų ir nubaudė juos po 3,9 tūkst. litų baudomis.

Vilniaus miesto krizių centras teikia socialines paslaugas smurto šeimoje aukoms. Čia dirba socialiniai darbuotojai, psichologė, teikiama teisinė pagalba. Vakar Krizių centre gyveno 20 moterų ir 29 jų vaikai.

Kaip „Vakaro žinioms“ teigė Krizių centro direktorė Nijolė Dirsienė, vidutinis į centrą atvykstančių moterų amžius - 40-45 metai, tačiau čia gyveno ir trečiojo vaiko besilaukianti 18 metų mergina, ir 51 metų moteris.

Nesikreipia, nes bijo

„Pas mus patenka moterys, turinčios vadinamąjį patiriamo smurto stažą - nebuvo nė vienos pirmą kartą nukentėjusios, - sako N.Dirsienė. - Moterys kantriai praeina tą kelią - nuo emocinio smurto iki fizinės ar seksualinės prievartos, kol pasiekia ribą. Patyrusios smurtą kiekvieną kartą tikisi, kad tai buvo paskutinis kartas - juk po smurto dažniausiai būna vadinamasis medaus mėnuo. Tačiau viskas kartojasi. Negana to, smurtaujantis vyras dažnai būna ir tas vienintelis, kuris paguodžia, nes artimieji jau būna pavargę nuo aukos skundų.“

Į policiją moterys pagalbos vis dar bijo kreiptis, nes nežino, kuo tai baigsis. Moterys bijo keršto, bijo Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų, kad gali atimti vaikus.

„Policijos pareigūnai turi išmokti įvertinti visus rizikos veiksnius, įsiklausyti į tai, ką sako moteris, - teigia N.Dirsienė. - Taip, dabar moteriai net pareiškimo nereikia rašyti - konstatuojamas smurto artimoje aplinkoje faktas. Tačiau policija dažnai pasiūlo susitaikyti, ir tada ikiteisminis tyrimas sustabdomas iki kito karto. Moterys dažnai bijo vyro keršto ir susitaiko.“

Net jei pradedamas ikiteisminis tyrimas, smurtautojai dažnai lieka nenubausti, nes „per lengvas sužalojimas“, „per mažai smurto apraiškų“. Ne smurtautojas, o auka dažniausiai būna priversta bėgti iš namų, nes vyras po poros parų paleidžiamas. Tiesa, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas numato, kad smurtautojas turi būti iškeldintas, tačiau iš tiesų taip būna retai. „Net bauda už tokį nusikaltimą dažnai neskiriama, o paskui svarstoma, kodėl tą pačią moterį kelis kartus mušė. Todėl, kad nebuvo tinkamai sureaguota“, - įsitikinusi Krizių centro vadovė.

Ji pasakojo, kad per ilgametę darbo praktiką yra tekę matyti visokių atvejų. Vis dėlto skaudžiausia Krizių centro direktorei girdėti pranešimus apie smurtą šeimoje patyrusias moteris, kurios nužudo ar sunkiai sužaloja savo skriaudiką. Tokiais atvejais galima daryti išvadą, kad valstybė nesugebėjo joms tinkamai padėti - persipildžius kantrybės taurei auka pati tampa nusikaltėle.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“