Misija Somalyje: kovoti reikia ir su karščiu, ir su rutina

Šią savaitę iš keturis mėnesius trukusios operacijos "Atalanta" prie Somalio krantų grįžo Lietuvos autonominės laivų apsaugos grupės (ALAG) kariai, kuriems vadovavo Karinių jūrų pajėgų karininkas kapitonas leitenantas Mindaugas Žukas. Grupės vado pavaduotojas vyresnysis leitenantas Edgaras Jarašius sako, kad misija tolimojoje Afrikoje buvo rimtas savęs išbandymas - juk reikėjo ne tik saugoti laivus nuo piratų išpuolių, bet ir ištverti karštį, didelį atstumą, sekinančią rutiną ir tų pačių žmonių veidus.

Vis dėlto nepraėjus dar nė savaitei po sugrįžimo namo, iš Druskininkų kilęs uostamiestyje jau nemažai metų gyvenantis 30-ies E. Jarašius mąsto, jog ateityje iššūkį ir vėl mielai priimtų.

Pradžių pradžia

Kariuomenėje E. Jarašius jau 12 metų. 2011-aisiais Karinės jūrų pajėgos užsiminė apie galimybę siųsti karius į Somalį. Drąsus karys išsyk susidomėjo galimybe vykti į tolimąją Afriką. Vis dėlto konkretūs veiksmai prasidėjo tik po trejeto metų.

"Norintys dalyvauti misijoje buvo raginami įrašyti savo pavardę į sąrašą. Kai savanoriai buvo atrinkti, prasidėjo pasirengimo etapas, trukęs maždaug pusę metų. Pirmiausia mokėmės individualiai, dalyvavome įvairiuose kursuose, vėliau vyko kolektyvinis pasirengimas, kurio metu mokėmės kovinių veiksmų bei šaudyti Adolfo Ramanausko karių rengimo centre šalia Vilniaus", - pasakojo pašnekovas, kuriam turbūt įdomiausia buvo galimybė mokytis šaudyti iš ginklų, kurie buvo naudojami operacijos "Atalanta" metu.

Kariai taip pat įgijo prancūzų kalbos pagrindus. Tačiau keturių mėnesių laikotarpiu pašnekovui teko pasakyti vos keletą prancūziškų žodžių - "bonjour", "merci"...

Žudantis Afrikos karštis

Kokie jausmai užplūdo vos atvykus į Afriką? "Smėlis, palmės, karšta..." - nutęsė E. Jarašius ir pridūrė, kad būtent karštis buvo vienas sunkiausių iššūkių misijos metu. Įsidienojus taip kaitindavo saulė, kad termometras rodydavo net 45 laipsnius karščio. O operacijos "Atalanta" dalyviams iš pradžių dar teko į laivą susinešti ir susimontuoti visą įrangą. Su karščiu kariaudavo jie paprastai - gerdavo labai daug vandens (dienos dozė vidutiniškai siekė 6 litrus), susišlapindavo marškinėlius, tačiau po 15-20 min. rūbai jau būdavo sausut sausutėliai.

Gydytojas kartais liepdavo išgerti vandens su "Rehidrono" milteliais. Šis sūrus gėrimas gausiai prakaituojant neleisdavo iš kūno pasišalinti visoms reikalingoms druskoms.

Kariai įsikūrė Pasaulio maisto programos laive "MSM Douro", gabenusiame kruopas, miltus, aliejų, kukurūzus, avižas. Konteineriai, kuriuose gyveno kariai, ir pats laivas prabanga netviskėjo, tačiau, anot E. Jarašiaus, sąlygos buvo pakenčiamos.

"Nė vienas nesitikėjo, kad bus lengva", - tikino karys ir pridūrė, jog užkliuvo tik "plikos" konteinerių sienos - nebuvo nei pakabų, nei lentynėlių, kur pasidėti daiktus. Tačiau kariai "įjungė" fantaziją ir daug ką pasigamino patys. Pavyzdžiui, lentynėles jie sumeistravo iš paprastų dėžučių. Vėliau misijos dalyviai gavo reikalingų pakabų, šluoščių ir kitų buities priemonių.

Nesiskundė kariai ne tik buitimi, bet ir valgiaraščiu, kurį sudarė filipinietis kokas. Be vištienos ir ryžių, lietuviams dar teko ragauti tokių delikatesų kaip kalmarai ir netgi ožkos mėsos. Paklaustas, koks gi buvo pastarojo patiekalo skonis, karys tiesiog šyptelėjo...

E. Jarašius pasakojo, kad jis su savimi buvo pasiėmęs tik šeimos nuotrauką, kompiuterį, telefoną, elektroninę knygą ir keletą popierinių knygų vokiečių kalba. Viena jų - veikalas apie Antarktidą. Žiemišku žvarbumu dvelkiančius paveiksliukus žiūrėdavo ir kai kurie kiti kariai.

"Man užteko vienos kuprinės, kai kiti misijos dalyviai tempėsi po dvi. Nežinau, ką jie turėjo pasiėmę su savimi, tačiau esu garantuotas, kad jiems didžiosios dalies daiktų neprireikė", - sakė pašnekovas.

Laisvalaikiu karys dažniausiai ilsėdavosi arba sportuodavo. Jis pripažino, kad neapsakomas malonumas buvo naktinio dangaus stebėjimas. Kario darbai įprastai baigdavosi vidurnaktį, tad jam tai būdavo geriausias metas tiesiog ramiai pabūti su savimi.

"Dar buvo labai neįprasta, kai saulė pasiekdavo zenitą ir tavo paties šešėlis krisdavo tiesiai tau po kojomis", - prisiminė E. Jarašius.

Su piratais nesusidūrė

Vienas iš ALAG vado pavaduotojo kasdienių darbų buvo pranešimų rašymas, taip pat operacijos "Atalanta" pavestų užduočių vykdymas. Tačiau papasakoti, kokios jos, karys sakė negalintis.

Jam taip pat tekdavo stebėti radarą, ar kur nors netoliese nematyti pavojingų taikinių.

Nors kariai iš Lietuvos su piratais akis į akį taip ir nesusidūrė, tačiau vis tiek turėjo būti budrūs. Tam, kad vyrų neužliūliuotų kasdienis stebėjimas į ramią jūrą, rutina tapę darbai, dažnai vykdavo mokymai, rytais jie buvo keliami aliarmu. Tai padėdavo ne tik išlikti budriems, bet ir paįvairinti kasdienybę.

Didelė atsakomybė krito ant ALAG vado M. Žuko pečių, kuriam ne tik reikėjo "sustyguoti" karių grupės darbus, priimti svarbius sprendimus, bet ir stengtis palaikyti gerą psichologinę atmosferą, kelti emocinę karių būseną.

Rutina įgriso tik pabaigoje

E. Jarašiui rutina įgristi pradėjo operacijai einant į pabaigą - apie trečią mėnesį: "Tuomet jau pajutau, kad man reikia poilsio."

Vis dėlto konfliktų tarp šešiolikos lietuvių per visą misiją nebuvo. "Juk mes kariai!" - trumpai komentavo E. Jarašius ir šmaikščiai pridūrė: "Yra toks posakis: "Žmona įtampą liepia palikti darbe, o viršininkas - namie." Taigi išvykę keturiems mėnesiams mes įtampą palikome namie."

Esą tik tuomet, kai kariai pradeda ieškoti papildomos veiklos, galima manyti, kad jiems jau nusibodo. Tačiau taip, kario teigimu, nebuvo beveik visos misijos metu. Kartais kariai buvo skatinami atvirai pasikalbėti, tačiau ši praktika nepasitvirtino.

Įdomu, jog per 128 dienas misijos dalyviai kariai gavo vos 5 laisvadienius, kurių metu jiems nereikėdavo budėti. Tomis dienomis jie džiaugdavosi galimybe pailsėti viešbutyje, atsigauti bei pabendrauti su namiškiais naudojantis gana greitu internetu. Miestų, kurių uostuose prisišvartuodavo laivas, kariai praktiškai nematė, nes jiems buvo griežtai draudžiama palikti viešbučio teritoriją.

Siekiant paįvairinti kasdienybę laive kartais vykdavo renginiai, kariai buvo raginami žaisti stalo žaidimus.

"Egzistuoja jūrinė tradicija, kad, laivui kertant ekvatorių, dera surengti krikštynų ceremoniją. Esmė - įšventinti karius, parodyti, jog Neptūnas neva saugo, globoja juos. Renginyje dalyvavo Neptūnas, jo padėjėjas, kariams buvo skiriamos atlikti smagios užduotys. Vėliau jiems buvo įteikti minimalūs sertifikatai. Buvo tikrai smagu prasiblaškyti", - pasakojo E. Jarašius.

Tačiau gimtadieniai čia nebuvo švenčiami - tam tiesiog nebuvo sąlygų, o gal ir pritrūkdavo fantazijos - juk kariai į Somalį ne švęsti atvyko. Vienintelė dovana buvo šiek tiek pakoreguotas grafikas, kad karys gimtadienio proga galėtų išsimiegoti.

Informacija

Lietuva Europos Sąjungos vadovaujamai operacijai "Atalanta" autonominės laivų apsaugos grupę skyrė trečią kartą. Pirmoji grupė, suformuota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių pagrindu, operacijoje dalyvavo 2013 m. Antroji, suformuota Karinių jūrų pajėgų karių pagrindu, operacijoje dalyvavo 2015 m. rugpjūtį-gruodį. Pagrindinė Lietuvos karių užduotis - užkirsti kelią, atgrasyti ir sužlugdyti galimus piratų bei ginkluotų plėšikų išpuolius prieš humanitarinės pagalbos laivą.