Liūdnos Lietuvos demografijos prognozės

B. Gruževskis pabrėžė, kad demografija yra socialinės ekonomikos pasekmė, tad atsakymų, kaip gerinti demografinę situaciją, reikėtų ieškoti ne pačioje demografijoje, o tame, kokie socialinės ekonomikos sprendimai buvo priimti anksčiau. Pasak profesoriaus, gerinti demografinę situaciją reikia tik ilgalaikėmis priemonėmis, tad daugiausia, ką galima padaryti per vieną Seimo kadenciją – padėti pagrindą tolimesnei raidai.

Dažnesnis gimstamumas – nebūtinai išsigelbėjimas

Jei iki nepriklausomybės atkūrimo vaikų per metus gimdavo apie 830 tūkst., tai pastaruoju metu jų gimsta apie 450 tūkst., o 2040 metais, pagal prognozes, jų gimti turėtų apie 270 tūkst. Mokyklose, pasak profesoriaus, situacija jau stabilizavosi, tačiau į aukštąsias mokyklas artimiausius šešerius metus stos vis mažiau jaunimo.

Tačiau netgi jei vaikų Lietuvoje gimtų daugiau, tai nebūtinai būtų demografinės padėties Lietuvoje gerinimo garantas. Pasak Darbo rinkos tyrimų instituto direktoriaus, tokioje atviroje socialinėje sistemoje, kokia yra Europos Sąjunga, apskritai labai sunku daryti įtaką demografiniams procesams. „Vaikų gims daugiau, bet jie neliks Lietuvoje. O mes sumokėsime“, – iliustravo B. Gruževskis.

Kaip esminę šiandienos demografijos problemą profesorius įvardijo kvalifikuoto darbo pasiūlą ir paklausą: „Tai, ką mes jaučiame, – globali kvalifikuotos darbo pasiūlos ir paklausos krizė. Iš vienos pusės – trūksta specialistų, iš kitos – auga jaunimo nedarbas. Tai yra esminė problema.“ 

Dėl natūralios kaitos, t.y. mažo gimstamumo ir mirčių, per metus šalis praranda maždaug apie 10 tūkst. gyventojų. O dėl emigracijos jų prarandama maždaug po 20 tūkst. Pagrindinės tendencijos nekinta: emigruoja daugiausiai jaunimas iš regionų.

„Aišku, kad emigracija yra natūralus gyventojų judėjimas, bet šiuo atveju tai – perteklinis judėjimas. Dažniausiai skundžiamasi lenkais, kurių esą daugiausiai emigruoja, bet pažiūrėkime, koks yra jų emigracijos intensyvumas – jis yra 7 kartus mažesnis nei iš Lietuvos. Tai jiems emigracija tikrai yra natūralus gyventojų judėjimas, kuris yra naudingas sistemai“, – sakė profesorius.

Lietuvoje įsitvirtinti nė nebando

Jei socialinės ekonomikos padėtis Lietuvoje nekistų, o gimstamumas gerokai padidėtų, emigracija greičiausiai atitinkamai suaktyvėtų, nes jaunimas dažniausiai emigruoja dėl per mažų pajamų ir nė nesistengia įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje.

Pasak B. Gruževskio, 39 proc. dabartinių bedarbių, registruotų Darbo biržoje, yra be profesinio pasirengimo. Iš visų bedarbių jaunuolių, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, net 43 profesinio pasirengimo neturi ir jo nesiekia. Tai šiuo metu sudaro apie 100 tūkst. žmonių. Tuo metu ES profesinio pasirengimo nesiekiančio jaunimo vidutiniškai yra 14–16 proc.

„Ne tai, kad mums trūksta žmonių – mums trūksta kvalifikuotų žmonių ir sistema negeneruoja to, ko mums labiausiai reikia. (...) Su gimstamumu Lietuvoje viskas yra gerai, problema yra dėl tų, kurie gimė, bet to nepanaudojo“, – akcentavo profesorius.

Pavyzdžiui, šiuo metu kvalifikuotų darbuotojų dėl mažo darbo patrauklumo ir mažų pajamų labiausiai trūksta tekstilės pramonėje. Gegužės ir birželio mėnesiais, pasak B. Gruževskio, Vilniuje bedarbių užsiregistravo mažiau, nei įmonės Darbo biržai pateikė skelbimų dėl ieškomų darbuotojų.

Pasak Liberalų sąjūdžio vicepirmininko Eugenijaus Gentvilo, gimstamumo skatinimas visgi turėtų būti priemonė, kuriai skiriamas didelis dėmesys.

„Vartotojų skaičiaus augimas didina tikimybę, kad čia kursis verslai ir darbo vietos, nes kai yra mažai gyventojų, nebėra prasmės kurti įmonių ir verslų, nes nėra vartotojų, – sakė E. Gentvilas. – Be abejo, tai – tik dalinė priemonė, bet jei mes nesiektume didinti gimstamumo, tada (gyventojų kaitos) kreivė realizuosis pesimistiškiausiu scenarijumi.“

Su juo nesutiko Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis: „Jei mes pagimdysime daugiau vaikų, tikimybė, kad išspręsime socialines problemas, yra minimali dėl to, kad mūsų vaikai vyresnėse klasėse – tai niekam ne paslaptis – svajoja apie išvažiavimą iš Lietuvos. Mes šioms problemoms skiriame per mažai dėmesio.“ Taip pat jis pabrėžė, kad dešimtys emigrantų šeimų negali grįžti į Lietuvą, nes jų vaikai nekalba lietuviškai arba juos tiesiog būtų sudėtinga integruoti į lietuvišką mokyklą.

Premjeras, Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius pabrėžė, kad reikalinga glaudesnė verslo, politikų bei ugdymo institucijų komunikacija. „Tekstilės įmonių vadovai skundžiasi, kad neturi specialistų. Į šią specialybę stoja 2–3 žmonės, o reikėtų, kad stotų 15–17“, – situaciją iliustravo premjeras.

„Marijampolės profesinio rengimo centras per metus paruošia 40 šokių mokytojų. Kaip manote, kiek Marijampolei per metus reikia šokių mokytojų? Nulio. Ką veikia tie, kurie neįsidarbina? Perka bilietą ir išvažiuoja“, – dar vieną pavyzdį apie neracionalų specialybės pasirinkimą pateikė ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, jaunimas tiesiog nėra informuotas ir renkasi tai, kas yra arčiausiai. „Mokykla nėra suinteresuota žmogaus įsidarbinimu. Ir tol, kol ji nebus tuo suinteresuota, tokių nesąmoningų programų ir turėsime“, – sakė konservatorių lyderis.

„Tvarkos ir teisingumo“ pirmininkas Valentinas Mazuronis antrino G. Landsbergiui: „Susikūrėme tokią sistemą, kad jauni žmonės eina į universitetus ne todėl, kad pasiruoštų darbui, o tam, kad gautų diplomą.“

B. Gruževskis: esame pigiausios darbo jėgos šalis

Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius, 3–4 metus Lietuvoje ekonomika yra stipriausia Baltijos šalių ir Lenkijos regione. „Mes esame stipresni nei lenkai, vengrai, kroatai. Bet pažiūrėkime, kaip jie atrodo pagal darbo užmokestį? Jie visi mus lenkia. Koks skirtumas, kad aš dirbu su kirviu, jei aš nudirbu daugiau nei kitas, dirbdamas prie staklių? Tai kodėl jūs nemokat – tik todėl, kad aš su kirviu?“ – retoriškai klausė B. Gruževskis.

Pasak jo, palyginus ekonomikos potencialą su darbo užmokesčiu, aiškiai matoma, kad lietuviai gauna mažiausią atlyginimą. Darbo mokesčio dydžių statistikoje Bulgarija ir Rumunija įrašytos kaip šalys, kuriose atlyginimai dar mažesni nei Lietuvoje. Tačiau šiose šalyse ekonominis potencialas yra žymiai mažesnis. „Esame pigiausios darbo jėgos šalis“, – konstatavo profesorius.

Taip pat jis atkreipė dėmesį į darbo užmokesčio didėjimo dinamiką 2005–2012 m. Iš vienos pusės vidutinio darbo užmokesčio prieaugis yra spartesnis negu vidutiniškai ES šalyse. Bet, kita vertus, palyginus vidutinių pajamų ES šalyse ir Lietuvoje skirtumą, paaiškėja, kad jis didėja. „Mes atitolstame nuo vidurkio. To negalima leisti. Dėl to bus poreikis išvykti. (...) Problema yra ne ta, kad mažai moka, o ta, kad moka mažiau nei kiti. Kas iš to, kad turtėjam, jei kiti turtėja labiau?“ – klausė Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius.