Lietuvą palieka tik savanaudžiai

Būsimasis kūno kultūros specialistas lieja prakaitą Šiaulių lengvosios atletikos manieže, Europos U-21 čempionate yra iškovojęs sidabrą šuolio į tolį rungtyje, bronzą - šuolio į aukštį rungtyje, o šiuo metu rengiasi vasarą Londone vyksiančiam neįgaliųjų pasaulio čempionatui. Dar paauglystėje atradęs parkūro filosofiją Juozas ja vadovaujasi ir gyvenime - kuo daugiau iškyla kliūčių, tuo didesnis stimulas jas įveikti. Ar tikrai taip elgiasi ir dauguma lietuvių?

- Kodėl apsisprendėte studijuoti Lietuvoje, kai didelė dalis jūsų bendraamžių sako, kad studijuoti Tėvynėje - ne lygis, o ir esą nėra ką?

- Jau ketverius metus atstovauju Lietuvai neįgaliųjų sporte, o išvykęs studijuoti į užsienį, tokią galimybę prarasčiau, be to, iškiltų įvairių keblumų norint grįžti į Lietuvą dalyvauti nacionalinėse pirmenybėse. Studijuojant užsienyje greičiausiai prasmės netektų ir pats sportas, nes Lietuvoje liktų visi treneriai, palaikanti šeima. Man niekada net nebuvo kilusi mintis apie studijas užsienyje - niekada nenorėjau palikti Lietuvos. Matyt, Lietuva man yra per daug brangi, kad išsiskirčiau su ja dėl neva geresnių sąlygų užsienyje, kurios iš tiesų ne visada yra geresnės nei mūsų šalyje.

- Lietuvą šiandien palieka ne tik jaunimas, bet ir vyresnių kartų žmonės. Negi toks žingsnis tėra vienintelė išeitis?

- Mano įsitikinimu, bėgti iš Lietuvos yra labai savanaudiška. Egoistiška palikti sunkumus, su kuriais susidūrei savo kelyje, ir pasprukti. Manau, jei žmogui Lietuvoje iškyla kokių problemų, jis kaip tik turėtų jas spręsti, kad jam ir jo artimiesiems čia būtų geriau, kad Tėvynėje galėtų pakloti geresnius pamatus savo vaikams. Jei kiekvienas iš mūsų padarytų nors vieną gerą darbą dėl Lietuvos, situacija mūsų šalyje labai greitai pasikeistų.

- Sunkumų neatlaiko net žmonės, neturintys negalios. Kaip jums pavyksta įveikti tuos gyvenimo slenksčius, kurių neįgaliųjų kasdienybėje yra dar daugiau?

- Nugalėti sunkumus man padeda pozityvus mąstymas. Esu įsitikinęs, kad negalią turinčiam žmogui nederėtų su ja kovoti. Negalią reikia priimti kaip dalelę savęs, susidraugauti su ja, sugebėti savo trūkumus paversti pliusais. Dabar žmonės įpratę išryškinti daugiau neigiamus dalykus, bet reikėtų įžvelgti ir teigiamus. Net ir negalioje galima atrasti daug privalumų, išmokti motyvuoti save, kad nėra viskas taip blogai. Kai priimsi save tokį, koks esi, tada ir kiti be problemų priims tave tokį, koks tu esi.

- Ar mūsų visuomenė geranoriškai nusiteikusi neįgaliųjų atžvilgiu?

- Mano kelyje sutikti žmonės - labai geranoriški. Blogų patirčių, susijusių su negalia, nėra pasitaikę. Žinoma, gal kažkas už nugaros pašaipų žodį ir yra pasakęs, ypač jaunesniame amžiuje, kai vaikai dar nesupranta, kas yra ta negalia. Bet dabar iš visų sulaukiu tik palaikymo - padeda ir dėstytojai, ir kursiokai, ir draugai, ir šeima. Žmonės yra linkę vieni kitiems padėti, tik kartais reikia išdrįsti tos pagalbos paprašyti. Reikia komunikuoti tarpusavyje, tada nebus jokių problemų.

- O ar nesiskiria valdžios deklaruojamas dėmesingumas neįgaliesiems nuo to, su kuo neįgalūs žmonės kasdien susiduria valdininkų kabinetuose?

- Valstybei žmonių neišskirstymo į sveikus ir neįgalius klausimu dar yra kur tobulėti. Ypač ta diskriminacija jaučiama sporte, kai olimpiečiai ir parolimpiečiai iškovoja tokius pat medalius, o valdžios įvertinimo sulaukia labai nevienodo. Neįgaliųjų sportas nuo sveikųjų sporto atsilieka tiek premijomis, tiek finansavimu, tiek kelionių patogumais. Įsivaizduokite, į varžybas užsienyje mes esame važiavę autobusais - dvi paras važiuoji, o po to dar turi kaip nors startuoti. Tačiau jau matau ir šiokį tokį progresą. Keičiasi ir valdžios, ir Parolimpinio komiteto direktoriai, ir sekretoriai. Įdomu tai, kad visa Parolimpinio komiteto valdžia dabar atsidūrė pačių neįgaliųjų rankose. O jie yra buvę abiejose barikadų pusėse: ir sportininkų, ir valdininkų. Todėl dabartinei komiteto valdžiai tikrai nesvetimos ir gerai žinomos problemos, kurias patiria neįgalūs sportininkai.

- Kodėl žmogui verta sportuoti? Gal geriau tysoti ant lovos, viena ranka maigyti televizoriaus pultelį, kitoje spausti alaus skardinę?

- Nesveikai gyventi, nesportuoti, neprisižiūrėti yra labai lengva. Lengviausias kelias - nieko nedaryti. Sportuoti ir sveikai gyventi labiausiai motyvuoja gera savijauta. Sėdėdamas prie televizoriaus, gerdamas alų ir valgydamas traškučius, žmogus visą likusį gyvenimą tikrai nesijaus gerai. O bet koks fizinis aktyvumas iš karto pagerina savijautą: atsiranda geresnė nuotaika, padaugėja energijos, išsiskiria daugiau endorfinų. Kai žmogus gerai jaučiasi, tada ir aplinkiniai jaučiasi geriau. Fizinis aktyvumas dar niekam nėra padaręs blogo, jis duoda tik naudą.

- Kuo jums artimas parkūras?

- Parkūro filosofija mane suformavo nuo pat mažų dienų. Aš pradėjau sportuoti nuo parkūro, lengvoji atletika atsirado tik po to. Kas yra parkūras? Tai kliūčių įveikimas pakeliui iš taško A į tašką B. Logiška, kad iš pirmo karto pavyksta įveikti tik lengvas kliūtis, o sunkesnes nugalėti prireikia daugiau laiko ir pasirengimo. Galų gale, įveikęs ir sunkias kliūtis, suvoki, kad įveikei tai, kas atrodė neįveikiama. Ta pati filosofija galioja ir gyvenime. Pavyzdžiui, atsiranda kliūtis - sunkus kolokviumas. Dedi pastangas, mokaisi, tada atsiskaitai ir supranti, kad tai nebuvo taip sunku, kaip atrodė iš pradžių. Parkūro filosofiją pritaikyti galima bet kokioje gyvenimo situacijoje, todėl ji man labai artima.

- Kaip manote, ar lengva bus įsidarbinti po studijų? Juk darbdaviai dažniausiai pageidauja, kad darbuotojas turėtų ne tik diplomą, bet ir darbo patirties...

- Tam tikrą patirtį studijuodami Šiaulių universitete mes įgyjame. Universitete teorinės žinios ir praktika eina koja kojon. Per ketverius studijų metus atliekame šešias skirtingas praktikas, kurių kiekviena trunka daugiau nei po mėnesį. Mano manymu, tai pakankamai gera patirtis. O trenerio specialybė yra paklausi, todėl didelių problemų ieškant darbo neturėtų iškilti.

- Ko šiandien trūksta, kad Lietuvos žmonės rinktųsi ne sėdėjimą prie alkoholio, o bendrystę sporto ir kultūros renginiuose, kad pamiltų savo kraštą iš naujo ir nenorėtų jo palikti?

- Labai geras būdas pažinti savo valstybę, savo miestą, gyvenvietę - sportas. Tiek centrinės valdžios, tiek savivaldybių atsakingos institucijos galėtų organizuoti daugiau visokių sportinių veiklų. Televizijų kanaluose galėtų atsirasti daugiau planuojamų tokių renginių reklamos. Ar daug kas žino, kad Lietuvoje vyksta močiučių futbolo varžybos? Tai labai pasisekęs renginys, tačiau žmonėms, mano manymu, reikia daugiau reklamos, daugiau švietimo. Televizija pritraukia daug žiūrovų, daug žmonių naršo internete, todėl šiose medijose paskelbta reklama tikrai būtų efektyvi ir pasiektų didelę auditoriją. Turime džiaugtis, kad esame sportiška tauta, kad turime labai gražią šalį, gamtą, kad gyvename pakankamai geromis klimato sąlygomis. Turime daugiau šviesti žmones apie teigiamus dalykus. Ir Andrius Mamontovas yra pasakęs - ką skleisi į aplinką, tas ir sugrįš į tave. Jei skleisi tai, kad Lietuvoje blogai, kad čia vyksta tik visokie prasti dalykai, tau ir sugrįš vien neigiamos emocijos. Nuo skundimosi, verkšlenimo ir dejavimo geriau nebus. O jei skleisi teigiamas emocijas, teigiamų emocijų grąžos ir sulauksi. Mūsų visuomenei reikia daugiau pozityvo.

- Lietuvių tautai netolimoje ateityje prognozuojamas išnykimas. Ką galime padaryti kiekvienas, kad ir ateities kartos kalbėtų lietuviškai?

- Turime patys kalbėti lietuviškai, nepamiršti mūsų Tautos tradicijų, kad galėtume jas perduoti savo vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams. Mes turime labai daug gražių lietuviškų švenčių, su kuriomis užaugę vaikai turės daug gražių patirčių ir gerų atsiminimų. Tuos pačius potyrius jie norės perduoti ir savo atžaloms, todėl išeis savotiškas domino efektas ir ta grandinė nenutrūks. Tai, manau, stiprins mūsų kultūrą, mūsų kalbą. Labai daug kas priklauso ne nuo politikų, o nuo pačių žmonių, bendruomenių, šeimų. Mes, visuomenė, ir esame ta valdžia, mes ir esame ta Lietuva. Todėl kiekvienas Lietuvos pilietis ir turi imtis iniciatyvos.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“