Lietuva, kurios neiškovojome

Kokia buvo jūsų akcijos esmė? Ar po to tapote įžymus?

- 1989 m. kovo 26 d. buvo paskelbti rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą ir iki paskutinės minutės nebuvo aišku, kas Šakiuose laimės rinkimus. Prieš mažai žinomus sąjūdininkus Juozą Oleką ir Vaidotą Antanaitį buvo mestas tuometis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas ir vieno stipraus kolūkio Šakiuose vadovas. V. Astrauskas turėjo stiprų užnugarį ir visas propagandos priemones savo rankose. Niekaip nesutarėme su tuomete valdžia, kad rinkimų dieną į rinkimų apylinkes būtų įleisti Sąjūdžio stebėtojai ir uždrausta partijos laikraštyje rinkiminė agitacija paskutinę dieną. Rizikavau, nes vien tik Petras Cidzikas iki tol tokią drastišką akciją buvo surengęs. Buvo Šakiuose ir daugiau pretendentų badauti, bet paskutinę dieną nė vieno nepasisekė surasti. Laukti nebebuvo laiko, iki rinkimų buvo likusios 4 dienos. Nežinau, kaip būčiau jautęsis be palaikymo. Žmonių aplink buvo minios. Saugojo, budėjo iš visų rajono kampelių susirinkę šakiečiai. Ir mums pavyko.

Šakiuose po to tapau žinomas, susitikę visi norėdavo paspausti ranką. Su tais, kurie kūrėme Šakiuose Sąjūdį, pasišnekame, prisimename ir dabar, o jaunimas, aišku, nežino ir neįsivaizduoja, kas tuo metu vyko. Kovo 11-oji ką nors reiškia tik nedaugeliui jaunų žmonių. Ar įsivaizduojate tokį dalyką dabar? Kas leistų statyti palapinę po savivaldybės langais, prisipiešti plakatų, rinktis minioms. Atvarytų 200 policininkų, suimtų ir pasibaigtų. Žmonės jau įgąsdinti, neatsirastų nei palaikančiųjų, nei ginančiųjų. Anais laikais mes tiek nebijojome.

- Ko dabar reikia bijoti?

- Visų. Policijos, saugumo, prokurorų, teismų. Ką reiškia vien tai, kad valdant konservatorių Vyriausybei išdrįsta iškelti bylas Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarams Romualdui Ozolui ir Broniui Genzeliui už tai, kad jie rengė mitingą „Už teisingumą“ Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Ne kartą girdėjau šnekant, kad piliečiai dabar yra pasyvūs, neina į aikštes, nestreikuoja, dėl sunkios savo padėties. O kaip jie galėtų? Žmonės yra nusivylę ir išgąsdinti. Prieš taupymo politiką Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje vyko daugiatūkstantiniai protestai, o pas mus pabandė sausio 16-ąją žmonės susirinkti ir gavo guminių kulkų. Tėvams kelia bylas už tai, kad mergaitės Kaune ant krantinės parašė žodį „Tiesos“. Tai apie ką mes čia šnekame. Vėl sugrįžome ten, nuo ko ir pradėjome. Net nežinome, kas ta tikroji Lietuvos valdžia. Bent jau aš nežinau, kas iš tikrųjų valdo Lietuvą.

- Jūs pats ko nors bijote?

- Tiek visko teko per gyvenimą pereiti, kad jau nebėra ko bijoti, bet nepasakyčiau, kad esu drąsesnis, negu tada buvau. Kartais paskaitinėju komentarus internete ir atitinkamai juos vertinu. Kuo aš garantuotas, kad koks girtuoklėlis nepadegs mano sodybos. Nežinosiu nei kur teisybės ieškoti. Svarbiausia, kad jis bus kieno nors pasiųstas.

Vos ne oficialiai sakoma: ką jūs, runkeliai, patvoriniai, ką jūs padarysite. Nesiimu spręsti, kas teisus, o kas ne, kalbant apie Darbo partijos bylą, Garliavos įvykius. Tam yra teisėsauga, tegul ji ir aiškinasi. Aiškinasi tiek metų, o rezultatų kaip nėra, taip nėra. Garliavoje 240 policininkų vieną mergaitę ėmė, o bin Ladeną 24 Amerikos komandosai paėmė. 10 kartų daugiau prieš vieną mergaitę nei prieš seną teroristą. Be išlygų aš sutinku su vienu dalyku: tiesą turime žinoti, išsiaiškinkime ją ir pasakykime. Tiesa netriumfavo vis tiek. Jeigu žmonės susirinkę kieme su vėliavomis, su dainomis, kam juos mušti, trankyti, suimti?.. Tikrai ne už tokią Lietuvą kovojome.

- Kodėl Lietuvoje tiesos mažiau nei baimės? Ar jūs dabar ryžtumėtės pasistatyti palapinę ir badauti?

- Ko gero, ne. Dabar nebūtų jokio efekto. Tie, kas sėdi valdžioje, užsiauginę tokią storą odą, kad tokių kaip aš nepastebėtų. Nesiskaitymas su žmogumi, nejautrumas neturi ribų. Prieš trejus metus sūnus paskambino ir sako: „Tėtuk, tu gavai apdovanojimą, o mums nesigyrei?“ Nustebau, apie kokį apdovanojimą kalbama. Sūnus sakė internete naršydamas aptikęs. Paieškojau ir aš internete. Tikrai, 2000-aisiais buvau apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Trylika metų praėjo, keturi prezidentai pasikeitė ir niekas apdovanojimo neįteikė. Niekur nebuvau išvažiavęs iš Lietuvos, paprasčiausiai niekas manęs neieškojo. Būtų įdomu bent anūkams parodyti. Ne dėl to medalio aš ėjau. Buvo didelis tiesos troškimas.

Esi, žmogus, liaudiškai tariant, nei pakartas, nei paleistas. Tarkim, ima mane ir atleidžia iš darbo dėl kokių nors priežasčių. Kur dingti? Darbo nėra. Ir daugeliui tas pats. Pažvelkime į mokyklas. Reorganizacija po reorganizacijos. Pernai prijungė „Aukuro“ mokyklą prie mūsų mokyklos, dalį mokytojų atleido, dabar jau naikina mūsų, kaip vidurinės mokyklos, statusą. Bus tik pagrindinė mokykla. Dar daugiau darbuotojų taps nebereikalingi. Šakiuose liks tik „Žiburio“ gimnazija ir „Varpo“ pagrindinė mokykla. Kur dėtis mokytojams? Antra vertus, visiškai kvaila ta reorganizacija provincijoje. O juk visa Lietuva, išskyrus didžiuosius miestus, yra provincija. Po reorganizacijos vaikas mokykloje mokysis iki 10 klasės, baigs ją 16-18 metų. Kas laukia toliau? Gimnazijoje mokinių skaičius ribojamas, ten pateks tik gabiausi. Vienas kitas nueis į Kudirkos Naumiesčio profesinę mokyklą. O kiti? Ūkininkams tokių neapsiplunksnavusių nereikia. Kas sugalvojo šitą strategiją ir kam reikėjo naikinti vidurines mokyklas? Dveji metai, kol vaikas baigia vidurinę, labai daug reiškia. Gabesnis išeina į gimnaziją jau nuo 8 klasės, kiti tegul bent vidurinę baigia, per tą laiką subręstų, taptų protingesni. Išspirti iš mokyklos 17-mečiai tampa niekas, niekam jie nereikalingi, be ateities.

- O gal reikėjo mokytojams statytis palapines ir kovoti, kad mokyklų negriautų. Kodėl nebandėte?

- Dabar nebe tas. Vienybės nebėra, aktyvių žmonių sumažėję, pilietiškumo nebelikę. Pilietiškumas propaguojamas nebent pavasarį, prieš akciją „Darom“. Kad ir ta pati Rolando Pakso apkalta. Jaunimą jie įtraukė, ėjo paaugliai, švilpė. Na, nuvertė R.Paksą, surengė jo apkaltos procedūrą. Na, manau, dabar tai išsikėlėme kartelę aukštai, dabar tai visi bus krištolinio tyrumo, bala nematė to R.Pakso, jeigu tokiais standartais vadovausimės. O kas išėjo? Prasidėjo „Kultūros sostinės“ aferos. Kur didesnis projektas - afera. Atominės elektrinės uždarymas - afera, „Snoro“ bankas - afera, Ūkio bankas, ar ne afera?

- Kuo dabar žmonėms tikėti? Nuo ko pradėti ieškoti tiesos?

- Prieš Nepriklausomybės paskelbimą nereikėjo nei kur bėgti, nei ieškoti. Patys bėgdavo. Tuo metu, kai buvau Šakių Sąjūdžio seimo narys, durys nuo lankytojų neužsidarydavo. Kiek pas mane žmonių buvo ir su kokiais pasiūlymais. Visokių, ir tikrai sąžiningų, teisingų, ir provokatorių. Tada ir dabar skiriasi kaip diena nuo nakties. Tai yra viena iš priežasčių, dėl ko žmonės bėga iš Lietuvos. Žmonės bėga dėl ekonominių priežasčių, kita, ne menkesnė, priežastis - nepagarba žmogui ir nesiskaitymas su juo. Kiekvienas turi savo darbą dirbti. Tam mes renkame Seimą. Mes tikimės, kad jie ne tik priiminės įstatymus. Atlyginimus jiems mokame už galvojimą apie mus, o ne dėl to, kad spręstų grupių interesus. Netikiu, kad Seime nėra valstybiškai mąstančių žmonių, tikrų patriotų, turi jų būti. Bet kas juos slopina, kodėl jie neprasiveržia? Šito aš nežinau. Nuo tiesos ieškojimo jiems reikėtų pradėti. Protingo tiesos ieškojimo, o ne dėl akių.

- Ar neatėjo laikas vėl keisti Lietuvą? Kas tai turėtų daryti?

- Ko gero, didžiausia Lietuvos problema yra nuo valdžios, nuo valstybės valdymo nustumti mokslo žmonės. Labai gerbiu filosofus Romualdą Ozolą, Arvydą Šliogerį, Bronių Genzelį, Krescencijų Stoškų. Jie turi tikrai gerų minčių, bet jie yra išstumti į užribį. Kultūra užmiršta. Rimtosios, nacionalinės kultūros yra likę tik pėdsakėliai ir ta pati suvokiama tik elitui. Iš Šakių į Nacionalinį operos ir baleto teatrą jau retas tenuvažiuoja. Atlyginimai neleidžia. Tautinė kultūra, mano akimis žiūrint, - tik paradas. Surengia muges, parduoda žmonės savo gaminius. Vieni - savo, kiti - iš Kinijos atvežtus. Pamatyti su tautiniais drabužiais į bažnyčią einančią senutę neįmanoma. Kvaila palaikytų.

Po kiekvienos audros į paviršių iškyla putos ir nešvarumai. Net ir iš mūsų atkuriamajame Seime buvo visokių, atėjusių įgyvendinti savo interesų. Žinome mes jų pavardes. Kol nebus valstybiškai mąstančių žmonių, tol nieko ir neturėsime. Sąžiningiausiai dirbdamas žmogus nežinia, kiek metų turi plušėti, kad uždirbtų milijoną. O dabar kiek milijonierių. Suprantu tuos, kurie milijoną uždirba savo krauju, prakaitu, savo talentu, sportininkus, menininkus, mokslininkus, jiems negalima pavydėti. Man visai nepriimtina didelė socialinė atskirtis tarp paprastų žmonių. Pas mus, jeigu galiu ką nors apsukti, taip ir darau. Mano galva, kol neatsisės į kalėjimą keliolika ar keliasdešimt politikų, kurie sudarė sąlygas kitus paminti, pasipelnyti priimdami klaidingus įstatymus, nieko nebus.

- Statistikai gąsdina, kad iš Lietuvos jau išvažiavo kas šeštas lietuvis. Kas bus, kai išvažiuos kas trečias?

- Bijau, kad bus bėda. Kas liks Lietuvoje? Pasižiūriu į mūsų mokyklos mokinius. Jų yra apie 1000, iš jų 600 reikia nemokamo maitinimo, jų šeimos skursta. Dalis tų vaikų turi elgesio sutrikimų, nenori mokytis, mokytojai jiems ne autoritetas. Būkime atviri, jų niekas svetur nelaukia, jie liks čia. O kaip gyvens? Ką jie sugebės Lietuvai duoti? Sakoma, viskas laikina, tautos atgimsta, tik reikia kantrybės? Nebelaukime ir nebekelkime klausimų. Pirmiausia mums reikia įvesti elementarią tvarką. Žmogų auklėja ne bausmės dydis, o nebaudžiamumas. Jeigu tu pastatei vamzdį virš Neries, pavadinai jį arka ir tam išnaudojai kelis šimtus tūkstančių, turi už tai atsakyti, ar ne tiesa?