Laiškai iš anapus laisvės

Lais­vės atė­mi­mo vie­to­se ran­ka ra­šy­ti laiš­kai te­bė­ra to­kie pat po­pu­lia­rūs, kaip ir se­nais lai­kais. Ka­lin­iai ra­šo ar­ti­mie­siems, drau­gams. [CITATA] No­rė­da­mi už­si­mirš­ti, iš­si­kal­bė­ti jie ra­šo bet kam. Ra­šo ir lau­kia laiš­kų.Tie, ku­rie lais­vė­je, taip pat ra­šo ir lau­kia. Ry­šys, ku­rį ski­ria ka­lė­ji­mo gro­tos, ne­nut­rūks­ta.Nu­teis­tų­jų ir suim­tų­jų laiš­kų „Šiau­lių kraš­tas“ su­lau­kia vos ne kiek­vie­ną sa­vai­tę. Ne pa­gal­bos juo­se daž­niau­siai pra­šo­ma, tik iš­si­kal­ba­ma.

Nu­teis­tie­ji ra­šo, ką jau­čia: il­gi­si, gai­li­si...

„Pirmi mėnesiai kalėjime yra sunkiausi. Netikėjau. Rita (vardas pakeistas) nerašydavo man laiškų, mane erzina, kad ji negali atsakyti į mano parašytus laiškus. Nesąmonė, kad ji neturi laiko parašyti – juk aš ne į kokį Amerikos kalėjimą sėdau...“

„Sugalvojau puikų saviapgaulės būdą: skaičiuoju iki laisvės likusius mėnesius. Juk 23 mėnesiai skamba gražiau nei 2 metai. Tapau klaikiai sentimentalus.“

„Kai laisvėje buvau nuėjęs į koncertą, mačiau, kokie nuo sunkaus gyvenimo prislėgti žmonės ir mažai linksmų veidų. Netikri jie dėl savo ateities...“

„Aš, būdamas kunigaikščio Jono Bielskio proproanūkis, gailiuosi, kad mes baigiame nulietuvėti, nes matau, kad ant prekių kodas ne Lietuvos...

RYŠYS: Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus viršininkės Jūratės Lekiatienės teigimu, apie 600 izoliatoriuje laikomų asmenų kasdien išsiunčia apie pustrečio šimto laiškų. Maždaug tiek laiškų kasdien ir sulaukiama.
BENDRAVIMAS: Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Raimondas Klimantavičius įsitikinęs, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais – vienas iš efektyviausių socializacijos būdų.

Šimtai laiškų

Šiaulių tardymo izoliatoriaus (ŠTI) Vidaus tyrimų skyriaus viršininkės Jūratės Lekiatienės teigimu, iš ŠTI kas dieną iškeliauja apie pustrečio šimto nuteistųjų ir suimtųjų laiškų. Panašiai tiek jų kasdien ir sulaukiama.

Per šventes – Kalėdas, Velykas, Kovo 8-ąją – išsiunčiamų ir gaunamų laiškų skaičius išauga dvigubai ar net trigubai.

Kelios dienos iki didžiųjų metų švenčių įkalintiesiems pats darbymetis – sveikinimo atvirukai mamoms, mylimosioms, draugams arba atsitiktinai rastu adresu iš izoliatoriaus kamerų plaukia šimtais.

Vokų, pašto ženklų, popieriaus ar atvirukų įsigyjama izoliatoriaus parduotuvėje. Kitas, išradingesnis, sveikinimo atviruką nupiešia ir apipavidalina sava kūryba.

Cen­zū­ra – de­šim­čiai as­me­nų

Visi laiškai, skirti gimi nėms, draugams, pažįstamiems, iš ka­merų surenkami ir pristatomi į izoliatoriaus Laiškų tikrinimo ir pristatymo tarnybą. Skirtieji ofi­cialioms institucijoms registruoja­mi jau kitame įstaigos skyriuje.

Kiekvienas laiškas užregistruojamas apskaitos kortelėje, antspauduojamas Tardymo izoliatoriaus antspaudu „Išsiųsta“ arba „Gauta“. Greta antspaudo būtinai užrašoma laiško gavimo ar išsiuntimo data.

Laiškus siunčiantys kardomieji vokų neužklijuoja. Tokia taisyklė tam, kad pareigūnai galėtų įsitikinti, jog voke neįdėta nieko draudžiamo.

J. Lekiatienė prisimena, kuomet vienoje šalies kalinimo įstaigoje kalintis asmuo buvo sugalvojęs būdą pagąsdinti proceso dalyvį – į pašto voką prigrandė baltų miltelių nuo kameros sienos.

Išsiunčiamuose laiškuose, anot darbuotojos, randama ir narkotikų. Nuo 2001 metų vasaros laiškų tekstai nebeskaitomi. Išskyrus atvejus, kai teismo nutartimi, prokuratūros ar bylą tiriančio pareigūno nutarimu paskiriama konkretaus kalinio laiškų cenzūra.

Tokių  suimtųjų Šiaulių tardymo izoliatoriuje šiuo metu apie dešimtį. Jei jų parašytuose laiškuose randama reikšmingos informacijos, ji perduodama bylą tiriančiam pareigūnui.

Kelionė ratu

Laisvę praradusieji laiškus gali siųsti bet kam ir bet kur, išskyrus kalinimo įstaigas. Tačiau sugalvota, kaip šį draudimą apeiti: į vieną voką įdedami du skirtingiems adresatams skirti laiškai. Juk laiškų pareigūnai neskaito!

Viename laiške, skirtame artimiesiems ar draugams, paprašoma nurodytu adresu išsiųsti kitą laišką. Taip vieno kalinio laiškas gali nesunkiai pasiekti kad ir kitoje kameroje kalintį sėbrą.

Yra buvę, kad suimtieji ar nuteistieji išsiuntė grasinančio pobūdžio laiškus advokatui, prokurorui ar liudytojui. Dėl grasinimo pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Narkotikai – po pašto ženklu

Atsiųstą laišką perduodant į kamerą suimtojo arba nuteistojo akivaizdoje taip pat privalu atplėšti ir įsitikinti, ar jame neįdėta ko nors draudžiamo.

„Kalinčiam asmeniui skirtame laiške gali būti tik laiškas, atvirukas, nuotrauka ir daugiau nieko. O randama ir narkotinių medžiagų, ir SIM kortelių, ir pinigų“, – sako Vidaus tyrimų skyriaus vadovė J. Lekiatienė.

Laiškų tikrinimo ir pristatymo tarnybos darbuotojos perkandusios siuntėjų, siunčiančių laiškus į kalinimo įstaigas, gudrybes. Kvaišalų miltelių ne kartą rasta ne tik vokuose, bet ir po pašto ženklu. Buvo aptiktas ir narkotinėse medžiagose išmirkytas bei išdžiovintas atvirukas. Laukiančiam kvaišalų tereikėjo jį dar kartą išmirkyti.

Dėl rastų narkotinių medžiagų visuomet iškeliama baudžiamoji byla. Tyrimai, pasak J. Lekiatienės, pradedami ir dėl kitų radinių. Taip pat ir dėl grynųjų, kuriuos kamerose laikyti draudžiama – izoliatoriaus parduotuvėje nuteistasis ar suimtasis gali atsiskaityti tik pavedimu iš sąskaitos.

Pradėtų tyrimų metu ieškoti kvaišalus siuntusio asmens – beprasmiškas reikalas, jo duomenys, rodo praktika, visada būna pakeisti. Bet kalintiesiems pinigus siunčiantys nustatomi. Dažniausiai tai būna nuteistųjų ar suimtųjų mamos, močiutės, kurios apie draudimą turėti grynųjų nežino.

Ryšys su artimaisiais būtinas Suimtieji ar atliekantys bausmę labai laukia laiškų iš artimų žmonių – iš savo motinų, žmonų, iš draugų ir giminių. Nesvarbu, kas ką turi, laukia visi, klausia, teiraujasi, ar dar nėra laiško. Raimondas Klimantavičius, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas, įsitikinęs, kad laiškai – vienas iš svarbiausių dalykų palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais, arba atkurti juos, jei yra prarasti.

„Artimųjų palaikymas labai reikšmingas. Tai svarbu būnant nelaisvėje, bet dar svarbiau, kai nuteistasis išeina į laisvę. – sakė R. Klimantavičius. – Jei artimas ryšys nenutrūkęs, bus lengviau integruotis jau vien dėl to, kad nuteistasis turės, kur grįžti, žinos, kad yra laukiamas.“ Anot R. Klimantavičiaus, nuteistajam neretai nedrąsu parašyti artimiesiems, nuo kurių jis nutolęs arba jo išsižadėta dėl tam tikrų jo poelgių. Tokį žmogų pareigūnai skatina barjerą peržengti ir bandyti suartėti.

„Čiulbuonėliai“ už grotų

Izoliatoriaus pareigūnai žino: laiškai iš kalinimo įstaigų keliauja ne tik artimiausiems žmonėms. Kartais laiškas išskrenda atsitiktiniu adresu. Būna, kad kuris nors kameros kaimynas išsitaria pažįstantis vienišą moterį. Dėl naujos pažinties nuteistasis rašydamas sutelkia visą savo fantaziją

– svarbu sudaryti gerą pirmą įspūdį ir būtinai pabrėžti, kad kalėjime jis sėdi be kaltės. Socialinės reabilitacijos skyriaus vadovo teigimu, kai kurie „saldūs“ laiškai, skirti pažinčiai užmegzti, pasiekia tikslą.

„Kartą atėjo mergina ir pareiškė, kad nori tuoktis. Pasirodo, ji būsimo vyro net nėra mačiusi. Kažkas davė jos adresą, jis parašė, bendravo laiškais“, – su šypsena neseną atvejį prisiminė R. Klimantavičius. Anot pareigūnų, iki 2001 metų vidurio, kai pagal įstatymą reikėdavo cenzūruoti visus laiškus, galima buvo jausti, kad dalis jų parašyti vieno žmogaus ranka, tuo pačiu stiliumi gal penkioms moterims. Greičiausiai rašydavo raštingiausias, geriausią fantaziją turintis. Raštininkais nelaisvės įstaigose greičiausiai dirbama ir šiandien.

„Laiškai kalint – tai laiko praleidimas, pramoga, kartais, deja, ir aukų (kalbant apie sukčiavimus) paieška, – sakė R. Klimantavičius. – Manau, gal tie pareigūnai, kurie turi teisę skirti cenzūrą, kartais per mažai ją taiko.“