Krizių centrai moterų nesulaukia

Lietuvoje pagalbą nuo smurto nukentėjusioms moterims teikia daugiau kaip 16 specializuotų centrų. Dalyje savivaldybių veikia Moterų krizių centrai, kuriuose nukentėjusios moterys gali laikinai apsigyventi. Savivaldybės kai kuriems centrams išlaikyti skiria nemenkas sumas, tačiau lankytojų juose beveik nėra.

Centras yra, lankytojų - ne

Tauragėje prieš metus įsteigtas Socialinių paslaugų centro padalinys - Moterų krizių centras (MKC), kuriame teikiamos nakvynės paslaugos nuo smurto nukentėjusioms moterims. Iš viso į Socialinių paslaugų centro atnaujinimą, o kartu ir MKC steigimą investuota beveik 1,4 mln. litų (rajono savivaldybė skyrė 275 tūkst. litų, 1,112 mln. litų skirti iš ES struktūrinių fondų).

Centre įrengti trys nakvynės kambariai, skalbykla, vonios kambariai, virtuvė, konferencijų salė. Net vienuolikos vietų automobilių aikštelė įrengta. Visko yra, tačiau ne lankytojų.

Per vienus metus Moterų krizių centre buvo apsistojusi viena vienintelė moteris. Per metus savivaldybei šį centrą išlaikyti kainuoja 101 tūkst. litų. Centre įdarbintos 5 darbuotojos. Ką jos veikia, jei centro paslaugos rajone nepaklausios?

Socialinių paslaugų centro vadovė Nijolė Navickienė aiškino, kad steigiant jos vadovaujamos įstaigos padalinį paklausa buvo.

„Kai buvo rašoma paraiška, dar nebuvo įsigaliojęs Smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Centro reikėjo, nes jis teikia vieną iš socialinių paslaugų. Mes tokio laikino apgyvendinimo, skirto moterims, neturėjome“, - sakė N.Navickienė.

Tiesa, Socialinių paslaugų centras turėjo ir turi dar vieną padalinį - Tauragės dvare įsikūrusius nakvynės namus. Juose taip pat glaudžiasi smurtą patyrusios moterys.

N.Navickienė sako, kad dabar, kai veikia krizių centras, moterims nebereikia apsistoti nakvynės namuose.

Anot jos, centre dirbančios penkios darbuotojos yra labai naudingos. Kiekviena esą dirba su 15-20 rizikos šeimų. „Mergaitės dirba ne vien su krizių įveikimu, bet ir su socialinių įgūdžių ugdymu šeimose“, - aiškino N.Navickienė.

Kitur paklausa yra

Moterų krizių centrai, teikiantys apnakvindinimo paslaugas, veikia ne tik Tauragės, bet ir Vilkaviškio, Raseinių, Biržų, Kauno, Kretingos, Šiaulių, Vilniaus savivaldybėse.

Tiesa, ne visus centrus išlaiko savivaldybės. 2007 metais įsteigto Raseinių moterų krizių centro vadovė Asta Montvydienė pasakojo, kad savivaldybė prie įstaigos išlaikymo neprisideda. Dirba dvi savanorės. Centras laikosi, įgyvendindamas ES paramos projektus. Tačiau pastaruoju metu jų nėra, todėl ir apgyvendinti moterų nėra už ką. „Savivaldybė šiemet žada duoti 2600 litų. Tai bus visiems metams pinigai. Jokių atlyginimų, džiaugiamės susimokėję už šildymą“, - sakė A.Montvydienė.

Biržų moterų krizių centrą išlaiko jo steigėja - savivaldybė. Centro vadovė Dalė Mukienė negalėjo pasakyti, kiek per metus kainuoja jos vadovaujamos įstaigos išlaikymas. Tiesa, anot jos, centro paklausa didelė - pernai jame buvo apgyvendinti 28 asmenys. „Pas mus nėra nakvynės namų, tai vienintelė įstaiga, kur žmonės gali kreiptis“, - paaiškino ji.

Dirba savanoriškai

Alytaus rajono savivaldybėje taip pat veikia Moterų krizių centras. Vietos valdžia prie jo išlaikymo prisideda labai simboliškai. Centro vadovė Angelė Barauskienė patikslino: „Savivaldybė mums šiemet davė 3000 litų visiems metams. Gauname tualetiniam popieriui ir šildymui apmokėti“.

Centre dirba dvi savanorės. A.Barauskienė sakė, kad dirbama neatlygintinai. Algas darbuotojai gauna tik tuomet, jei vykdomi ES paramos projektai, pavyzdžiui, organizuojami mokymai.

Anot A.Barauskienės, per mėnesį centre apnakvindinamos 2-3 moterys. Anksčiau buvo sulaukiama net po 20. „Dabar joms rečiau reikia, nes smurtautojus policija išsiveža, o aukos lieka namie. Be to, neypatingos čia sąlygos. Centras yra dviejų kambarių bute. Viename kambaryje vyksta mokymai, kitame - gyvenamasis kambarys, skirtas moterims apsigyventi“, - pasakojo centro direktorė.

Nuskriaustosios priimamos ir naktį: „Būna, kad paskambina naktį, mes keliamės ir važiuojame atrakinti. Nebūtinai dėl smurto. Pavyzdžiui, viena nėščia moteris naktį iš Varėnos buvo čia į ligoninę atvežta. Ją paleido, o kaip grįžti ji neturėjo, tai apnakvindinome. O kur jai naktį eiti?“

A.Barauskienei, dirbant centre, teko išgirsti ne vieną širdį veriančią istoriją. Jos teigimu, mušamos moterys neretai atsisako pagalbos, nes bijo, kad apie jų šeimos krizę sužinos bendradarbiai, artimieji, kaimynai.

„Pavyzdžiui, buvo tokia istorija, kad vyras muša. Moteris - mokytoja ir nenori, kad kas nors apie tai sužinotų. Ją iš mūsų net su greitąja išvežė, nes buvo tiek išsekusi. Ji net mums savo pavardės nesutiko pasakyti, jai baisiausia - kad tik niekas nesužinotų, nes kaime greitai kalbos sklinda“, - prisiminė alytiškė.

Ji sutinka, kad centrai - tik simptominis problemos spendimas. A.Barauskienės nuomone, smurtas šeimose egzistuos tol, kol rajonuose nebus išspręsta užimtumo problema: „Juk daugiausia šitaip elgiamasi dėl alkoholio. Ką žmogus veiks, jei jis neturi darbo? Jis tik ir ieško, kur jam gauti pinigų, kur jam išgerti ir ką vėliau nuskriausti? Nedarbas dėl visko kaltas. Tačiau ir dirbti žmonės nenori. Mes patys juos išlepinome pašalpomis. Dirbdami su rizikos šeimomis, girdime baisų pasipiktinimą, kad reikia atidirbti už pašalpas, kad niekas nieko veltui neduoda“.

„Žmonės net išsiskalbti patys tingi. Pavyzdžiui, sako: aš vaikiškų drabužių neskalbiu, išmetu ir naujų einu pasiimti. Pakeisti tokį žmonių mąstymą yra sunku. Nors šiandien yra visko: ir kompiuteriniai raštingumo kursai, ir anglų kalbos, ir socialinių įgūdžių. Vieni nori keistis, kitų nepriversi“, - apgailestavo A.Barauskienė.