Kretingiškė kaltina skulptorių kapavietės išniekinimu

Skulptorių Gediminą Staškauską, gyvenantį Barkelių kaime, savo tėvų kapui sutvarkyti pasamdžiusi kretingiškė Eugenija Daulienė nesitikėjo, kad jo atliktas darbas būsiąs toks originalus, jog ir jai pačiai norėsis iš gėdos skradžiai žemėn prasmegti. Kad tėvų kapo puošti žvyro ir lauko akmenimis ji nenorėjusi, E.Daulienei nepavyko įrodyti net ir teisme, tad kol kas ji su dukra Vilma Uščiniene gali tik tyliai pasidžiaugti, kad brangiai įkainotą menininko darbą pridengia vasaros žaluma.

„Juokiamės, kad mama pasidarė sau dovaną – pamoką, kad kvaila nemirtų“, - situacijos absurdiškumą bandė švelninti V.Uščinienė ir jos mama E.Daulienė, kuri birželio 17 dieną švęs 80-ąjį gimtadienį.

E.Daulienė teigė besigailinti, kad tada, kai dėl savo tėvų kapo sutvarkymo tarėsi su G.Staškausku, nesumanė pasirašyti jokio dokumento, kur būtų išvardinti ir darbai, kurių ji pageidauja, ir suma, kurią jiedu suderėjo. Dabar abi pusės šias aplinkybes aiškina visiškai skirtingai.

Tikėjosi estetiško vaizdo

„Mano tėvai buvo katalikai, o jų kapas sutvarkytas pagoniškai“,- negalėjo atsistebėti E. Daulienė, kuriai norisi verkti vien pagalvojus, į ką pavirto tėvų amžinojo poilsio vieta. E.Daulienė teigė G. Staškausko prašiusi aplink du antkapius užpilti skalda, po ja patiesti dangą, kuri neleistų žolėms augti, o aplinkui aptverti tvorele, sumūryta ir dekoruota mažais dailiais akmenimis. Kadangi buvo dingęs paminklą puošęs kryželis, G.Staškauskas pažadėjo parūpinti naują. E.Daulienės teigimu, už šiuos darbus ji sutikusi G.Staškauskui sumokėti tiek, kiek jis paprašė, – 1,5 tūkst. Lt.

„Norėjome taip sutvarkyti kapą, kad jam prižiūrėti nereiktų daug pastangų. Dargi sakėme, kad norime tokio kapo, kaip ir visų kitų, o ne originalaus, kaip jis paskui aiškino teisme“,- pasakojo V.Učšinienė, kuri dalyvavo jos mamai ir G.Staškauskui susitariant dėl darbų.

E. Daulienė pasakojo, kad į G.Staškauską kreipėsi 2011 metų birželį, pamačiusi jo skelbimą vietinėje spaudoje. Nors jis skelbime nurodė darantis originalius paminklus, tačiau sutiko su E.Daulienės prašymu sutvarkyti kapą. „Džiaugėmės tuo – manėme, kad menininkas kapą sutvarkys estetiškai ir skoningai“,- sakė V.Uščinienė.

Pamatę trauko pečiais

E. Daulienė sakė netekusi amo, kai 2011 metų rugsėjo pabaigoje jai G.Staškauskas parodęs jau atliktą darbą. „Vietoj skaldelės kapas išpiltas žvyro akmenimis, o vietoj betonuotos tvorelės aplinkui išdėlioti paprasti lauko akmenys. Man labai nepatiko. O jis pasakė: „Sumokėk pinigus, pataisysiu“,- pokalbį perpasakojo E.Daulienė, kuri teigė patikėjusi G.Staškausko žodžiais ir atidavusi jam sutartą sumą.

„Jis patiesė ne plėvelę nuo žolių, o seną ruberoidą, per kurį žolės kiaurai lenda. Gal ir gerai: per jas nors nesimato tos statybinės aikštelės, kuria pavertė mūsų artimųjų kapą. Taip „sutvarkyti“ kapavietę tolygu jos išniekinimui“,- teigė V.Uščinienė.

Darbėnų kapinių sargas Stasys Burba ir darbininkas Vidmantas Raišis pripažino, kad toks kapas kaip E.Daulienės tėvų tėra vienintelis visose kapinėse. „Jis tikrai kitoniškas. Jeigu tai yra menas, jis turėtų teikti pasigėrėjimą, o žvelgiant į šį darbą norisi tik pečiais patraukyti“,- mano S. Burba.

S.Burba ir V.Raišis pasakojo, kad tokių pačių akmenų, kokie išdėlioti aplink kapą, jie randa kasdami duobes – tokius akmenis neša ir deda prie šiukšliadėžių ir prašo, kad komunalininkai juos išvežtų.

Sumokėjo, vadinasi, pretenzijų nėra

Matydama, jog G.Staškauskas nebeketina pabaigti savo darbų ir pradėjo vengti su ja bendrauti, atsiliepti telefonu, E.Daulienė kreipėsi į policiją, o vėliau – ir į Kretingos rajono apylinkės teismą. Štai tada, aiškinantis visas aplinkybes, V.Uščinienė ir E.Daulienė teigė sužinojusios dar vieną naujieną – kad tą nukryžiuotąjį, kuriuo papuošė paminklą, G.Staškauskas įkainojo 600 Lt, nors tokį patį jos „Špitolėje“ pamatė pardavinėjant po 40 Lt.

Tačiau Kretingos rajono apylinkės teismas šių metų gegužės 22 dieną priėmė sprendimą atmesti E.Daulienės ieškinį atsakovui G.Staškauskui kaip nepagrįstą ir iš jos priteisė 600 Lt bylinėjimosi išlaidų G.Staškausko naudai. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad, bylos duomenimis, G.Staškauskas atliktus darbus perdavė E.Daulienei, o ši juos priėmė, pretenzijų nepareiškė ir tai patvirtino sumokėdama likusią pinigų sumą G.Staškauskui.

Teismas nurodo, kad E.Daulienė, gindama savo teises, galėjo reikalauti pašalinti darbų trūkumus ir už atliktus darbus nemokėti, tad jos aiškinimas, kad buvo apgauta, pažadant ištaisyti trūkumus, vertintinas kaip išgalvotas ir nepagrįstas jokiais įrodymais.

Šį teismo sprendimą E.Daulienė jau apskundė.

Pretenzijas vadina šmeižtu

Šiuo metu Vokietijoje viešintis G. Staškauskas „Pajūrio naujienoms“ telefonu teigė, kad visa ši istorija yra šmeižtas ir įžeidimas. „Su tokiais žmonėmis daugiau reikalų nenorėčiau turėti – tai labai pikti žmonės. Juk ir teismas jau įrodė, kad tos moterys buvo neteisios“,- teigė G.Staškauskas, pridūręs, kad E.Daulienė norėjusi originalios kapavietės – juk tai jis buvo nurodęs ir skelbime.

G.Staškauskas tvirtino atlikęs būtent tuos kapo tvarkymo darbus, kokių E.Daulienė ir buvo prašiusi – už juos ji sumokėjusi ne 1,5 tūkst., kaip pati sako, o 1 tūkst. Lt.

„Kokią tvorą galėjau išmūryti, jei aš nė nemoku mūryti, o apie plėvelę nuo žolių nebuvo nė kalbos. Ji būtent taip ir norėjo – lauko akmenų. Susitarėm vienaip – aš darbus atlikau, parodžiau, ir E. Daulienė tąsyk jokių pretenzijų nereiškė, o kai praėjo daugiau kaip du mėnesiai, ji staiga pareiškė, kad norėjo visai kitaip. Dvidešimt metų dirbu skulptoriumi, mano darbai puošia ir bažnyčias, mane ir mano kūrinius žmonės žino, bet su tokiu atveju susidūriau pirmą kartą. Tad E.Daulienės pretenzijas vertinu tik kaip norą pasipinigauti“,- kalbėjo G.Staškauskas.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidento Kornelijaus Platelio komentaras:

- Neįmanoma pasakyti konkrečių kriterijų, kuriais remiantis darbas pripažįstamas menu, o kuriais – ne. Tokius dalykus vertina ekspertai. Tačiau apskritai vertinant, jei darbas yra užsakytas, svarbiausia - ne tai, kokio jis meninio lygio, bet kad jis patiktų užsakovui. Jei užsakovas atliktu menišku darbu nepatenkintas, menininkui nelieka nieko kito kaip tik jį ištaisyti, juolab, jei kalba eina apie tokį privatų ir jautrų dalyką kaip artimųjų amžinojo poilsio vieta.