Ko į Orvidų sodybą takus mina socialiniai darbuotojai?

„Nuvažiuokite į Orvidų sodybą ir pažiūrėkite, kaip gyvena visus vargšus mylėjusio ir juos visaip šelpusio Viliaus Orvido vyriausias brolis. Vienas atokioje sodyboje, apleistas, nevalgęs. Kalėjime geriau būtų – ten bent tris kartus valgyti duoda. Paviešintas Jono gyvenimas gal privers susimąstyti tuos, kuriems turėtų rūpėti, kaip vienišas dienas leidžia garbaus amžiaus sulaukęs ir neįgalus žmogus. Padėkite jam“, – redakcija sulaukė tokio pagalbos šauksmo.

71-erių Jonas pasitiko nedrąsiai, nenoriai pasakojo, ką turi valgyti. Tikino, kad jam viskas gerai, tik va greitai gyvulėliams nebeturės ko ėsti duoti...

Imbarės seniūnijos darbuotojai sakė žinantys situaciją, patvirtino taip pat sulaukę ir giminių, ir visai svetimų žmonių signalų dėl likimo valiai palikto senolio. „Pas Joną baigiame takus praminti, jis tikrai gyvena itin skurdžiai, kambariuose baisi netvarka. Galėtų lankyti specialiai skirtas žmogus, kuris ir valgyti, ir vaistų nuneštų, ir namus bent truputį aptvarkytų, tačiau Jonas nė į kalbas nesileidžia. Maistui nupirkti jis neturi ir pinigų, nes pensiją, kaip pats sakė, pasiima Palangoje gyvenanti sesuo Palmira. Jonas bijo būti išvytas iš gimtųjų namų, vis kartoja, kad jo čia nieko nėra, viskas seseriai priklauso, tad jis ir negalįs savivaliauti, ką nors daryti be jos žinios“, – kalbėjo pašnekovai.

Pas Joną susiruošėme kartu su socialinės paramos specialistėmis Jadze Pociuviene ir Danute Šiauliene. Pažliugusiu keliu šiaip ne taip pasiekę sodybą ir į šalis tyškančiais purvynais nuklampoję prie trobos, kurioje senolis gyvena, jį sutikome pareinantį iš tvarto. „Avelėms gerti nešiau, kitus gyvulėlius apžiūrėjau“, – nedrąsiai mus pasitiko Jonas. Čia pat skubinosi trobos vidun varyti į prieangį išėjusią vištą – esą sužeista, šeškas apdraskė, pabėgs, sunku bus sugaudyti, jai „namų režimas“ reikalingas.

Paklaustas, kaip gyvena, sakė, jog jam viskas gerai, sesuo Palmira kiekvieną savaitgalį atvažiuojanti, visko, ko reikia, atvežanti. Paprašytas parodyti, ką turi valgyti, nenorom vardijo: riekę duonos, sviesto, šaldytos vištienos... „Atveža man ir jogurto, ir pyrago, tik dabar seniai bebuvo, negali atvažiuoti, nes serga“, – gynė seserį. Socialinės paramos darbuotojoms pastebėjus, kodėl turi prikaupęs tiek kiaušinių, kodėl jų nevalgo, teigė, jog sesuo visus pasiimanti, jam atvežanti pirktų parduotuvėje. „Man gerai ir tokie, nesu „brokaunas“, – atviravo Jonas.

Jis papasakojo sulaukiantis priekaištų dėl to, kad jam skirto maisto duoda katinui. „Sako, kad katino maistas yra pelės, kurių namuose pilna. Bet tos pelės yra prisiėdusios žiurknuodžių, tai katinas, jų suėdęs, labai vemia. Man svarbu, kad gyvulėliai sotūs būtų, man kiek čia tereik...“, – aiškino.

Specialistėms pasiteiravus, ar nenorėtų lankyti Kretingos dienos veiklos centro Salantų padalinio – ten ir pavalgęs, ir tarp žmonių būtų – purtė galvą: „Visą žiemą vienas išbuvau, o vasarą čia man yra labai gerai. Žmonių lankosi, aš jiems už gidą pabūnu. Be to, toje įstaigoje juk reikės mokėti, Palmutei mažiau liks, pyks“.

Klausantis senolio susidarė įspūdis, kad išeiti pasižmonėti jam gal ir norėtųsi, mat mieste jau mažiausiai porą metų nebuvęs, tačiau visus norus šalin stumia didžiulė baimė.

„Jonas yra labai geros širdies, draugiškas, jautrus, bendraujantis. Jis puikiai sutartų su kitais padalinio lankytojais, rastų širdžiai mielų užsiėmimų, pavyzdžiui, lipdyti iš molio. Jis kūrybingas žmogus, juk tiek metų buvo ir dirbo kartu su Viliumi. Gal, kaip pats sako, rudenį ir sugalvos centrą lankyti“, – kalbėjo specialistės.

Joną, kaip sužinojome, kartais aplanko ir kitos seserys, ypač Salantuose gyvenanti Laimutė. „Retai seserys atvažiuoja, nes su Palmira nebendrauja. Pyksta, kad jai vienai sodyba buvo parašyta“, – teigė Jonas pridurdamas, kad mama taip nusprendė dėl to, jog Palmutė – šeimoje mažiausia.

Kalbėjomės ir su Jono seserimis – jau minėta Laimute bei Kretingoje gyvenančia Leokadija, ir su Palangoje gyvenančia Orvydų sodybos savininke Palmira. „Gerai, kad Palmira dabar jau nieko nebesako, jog Joną lankome. Seniau bardavosi, kad jam blogą maistą vežame, vydavo lauk. Žiemą broliui tikrai blogai toje sodyboje vienam, sunku prie jo privažiuoti, esame maisto ir rogėmis tempę. Vasarą dar dar, ir troba truputį aptvarkyta, nes sarmata būtų, jeigu koks pašalinis žmogus užklystų.

Ne kartą Joną kvietėme pareiti gyventi pas mus, neina. Širdį skaudėjo, kaip jis ten vienas būna. Sveikata ne per geriausia, galėjome rasti kur nukritusį, sustingusį, žiurkių apgraužtą. Dabar jau nors telefoną turi, paskambiname, paklausiame, kaip gyvena. Jonui, kaip ir Viliui, visada viskas gerai, pats gali būti ir nevalgęs, svarbu, kad gyvulėliai sotūs.

Mes ant Palmiros nepykstame, kaip kai kas mano, bet jeigu ji viena viską pasigrobė, tegu ir neįgaliu broliu tinkamai pasirūpina, tuo labiau, kad yra įstatymiškai įpareigota tai daryti. Negalima taip Jono apleisti, kad net svetimi tuo stebėtųsi“, – kalbėjo Laimutė ir Leokadija.

Išgirdusi kaltinimus, kad tinkamai neprižiūri brolio, Palmira sakė žinanti, kas ir dėl ko suinteresuotas ją šmeižti. „Jonas nuolat yra lankomas, prižiūrimas, vežamas pas daktarus. Ir maisto jam netrūktų, nes nuvežame visko – ir mėsos, ir silkės, ir pieno produktų, tačiau jis viską sušeria gyvuliams, ypač katinui. Net svetimi katinai atėję čia paėda. Broliu tikrai rūpinuosi, ir drabužius, ir patalynę išplaunu.

Tas puolimas vyksta todėl, kad Joną norima privilioti lankyti Salantų dienos centrą, nes ten trūksta žmonių. Bet jis griežtai atsisako važiuoti, sako: namuose ką nori, tą darai, kada nori – priguli. Aš prievarta juk jo neišvešiu. Kad jis paliktas likimo valiai, neprižiūrimas ir apleistas – tik piktos apkalbos“, – teigė Palmira.