Kai savyje nešioji dalelę kito žmogaus

Su Rima ir dar trimis tokio pat likimo draugėmis pokalbio susitikome neatsitiktinai. Kasmet spalio antrąjį šeštadienį minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Šią dieną siekiama paskatinti žmones sutikti būti donorais ir taip išgelbėti kitų gyvybę.

"Svarbu yra tai, kad žmonės ne tik pasirašytų donoro kortelę, bet ir informuotų apie savo valią artimuosius, nes yra labai daug istorijų, kai artimieji nesutinka aukoti net ir donoro kortelę turinčio žmogaus organų", - apgailestavo R. Petrolienė.

Laukimas ir viltis

Su keturiomis likimo draugėmis susitikome tautodailininkų salone, kur moterys tądien iš molio gamino papuošalus.

"Tiesiog tai mums puiki meno terapija. Esame asociacijos "Gyvastis" narės, tad dalyvaujame įvairiuose projektuose", - sakė moterys, besidžiaugiančios galimybe atitrūkti nuo negatyvių minčių ir jaukioje aplinkoje pabūti su likimo sesėmis.

R. Petrolienė, Violeta Gedrimė, Daiva Dragūnienė ir Jovita Martinkienė dėkingos likimui, kad jis suteikė dar vieną šansą - joms persodinti donorų inkstai puikiai funkcionuoja.

"Net 5 metus laukiau to išganingojo skambučio, kad atsirado donoras ir aš galiu atvažiuoti", - pradėjo pasakoti Jovita.

Moterys atviravo, kad dažniausiai tokio išganingo skambučio sulaukiama nakties metu. Tenka paskubomis lėkti į Vilnių, nors vilties, kad donoro organas tiks būtent tau - maža. Pavyzdžiui, R. Petrolienė net 5 kartus viltingai lėkė į Vilnių, bet tik paskutinis kartas buvo laimingas - donoro inkstas tiko būtent jai.

"Paprastai vienu metu pakviečiami 6-8 pacientai. Kelias valandas atliekami įvairūs tyrimai, kad būtų galima išsiaiškinti, kuriems dviems iš jų mirusio žmogaus inkstai bus tinkamiausi, nes kiekvienam persodina tik po vieną. Dažnai to paties donoro inkstus nešiojantys žmonės palaiko artimus ryšius, vadina viens kitą inksto broliais ir seserimis", - pasakojo J. Martinkienė.

Jai pasisekė, nes donoro inkstas tiko iš pirmo karto. Tiesa, po operacijos teko kentėti dar 1,5 mėnesio, kol inkstas "užsivedė".

"Baisus jausmas, kai tavo inksto broliui viskas pasiseka puikiai ir jį išveža, o tu lieki reanimacijoje, visa tinsti ir supranti, kad kol kas inkstas "neužsiveda", - pritarė V. Gedrimė.

Jai tos išganingos akimirkos teko laukti 3 paras, ir jos atrodė tarsi amžinybė, tad ji net nenorėjo įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Jovita.

"Psichologų pagalbos nėra. Pats turi susitvarkyti su emocijomis. Tiesiog eidavau į koplytėlę ir melsdavausi. Niekada nepraradau vilties, o ir artimųjų pagalba palaikė", - prieš dešimt metų patirtos emocijos išspaudė ašaras Jovitai.

Laimei, ji jau 10 metų gyvena su donoro inkstu. Paprastai gydytojai persodintam inkstui duoda tik 6 metų "garantiją", bet būna ir tokių atvejų, kai donoro inkstas puikiai funkcionuoja ir 17-20 metų.

Jaučia donorų energiją

R. Petrolienės inkstų persodinimo istorija - tarsi iš vadovėlio. Pirmasis persodintas inkstas funkcionavo lygiai 6 metus.

"Žinojau tik tiek, kad man persodino jauno žuvusio vaikino inkstą. Nežinojau, kaip jis žuvo, bet kai pamatydavau pralekiančius baikerius, mane apimdavo keistas liūdesys, tarsi nuojauta, kad manyje gyvena dalelė buvusio motociklininko ir kad jis žuvo būtent važiuodamas šia transporto priemone", - prisiminė moteris.

Ji sakė girdėjusi ir tokių istorijų, jog kai kurioms moterims, persodinus vyro inkstus, atsiranda iki tol nebuvę potraukiai, pavyzdžiui, jos pradeda mėgti alų.

"Ir tai nėra vien mitas, nes dabar manyje esantis jaunos moters inkstas tarsi įdiegė man tvarkos poreikį, ko anksčiau nebuvo", - pasakojo R. Petrolienė.

Moterys švelniai juokavo, kad jų draugė Daiva ir yra tokia rami vien todėl, kad jai buvo persodintas Estijos piliečio inkstas.

"Nuolat meldžiamės už tuos žmones, nes mirusiems tai vienintelė įmanoma padėka. Juk mes nešiojame dalelę jų. Meldžiamės ir už jų artimuosius. Suvokiame, kad gedulo valandą nėra paprasta priimti tokį sprendimą ir galvoti apie tuos, kurie viltingai laukia organų", - minėjo Violeta.

Rašo laiškus

D. Dragūnienė mano, kad jos inkstai sutriko po to, kai sykį stipriai apsinuodijo grybais.

"Tuomet dukrytei buvo vos 3,5 mėnesio, tad nenorėjau jos vienos palikti ir važiuoti į ligoninę. Matyt, tinkamai neišgydžius apsinuodijimo nukentėjo inkstai ir ilgainiui pradėjo nykti. Iš pradžių tikinau, kad aš nesergu, tad nesutikau atlikti dializės procedūrų. Bet kai vieną dieną kairiojo plaučio pleura paskendo, nebeturėjau kur trauktis. Iš plaučių tuomet išsiurbė 7 litrus vandens", - ligos pradžią prisiminė D. Dragūnienė.

Dializės procedūros - sunkiausias periodas moterų gyvenime. Nors šiais laikais jos neskausmingos, ligoninėje dirba puikus personalas, tačiau vien mintis, kad dializę reikia daryti kas antrą dieną ir ji tęsiasi keturias valandas, varo į neviltį.

"Iš pradžių po dializės procedūrų bandydavau namo grįžti automobiliu, bet suvokiau, kad labai rizikuoju, nes jausdavausi tarsi lavonas. Juk dializės metu iš kraujo išplauna ne tik blogas, bet ir geras medžiagas. Žinoma, kiekvienas šią procedūrą pakelia skirtingai, bet man tai būdavo tikra kančia", - pasakojo V. Gedrimė.

Laimei, donoro jai teko laukti neilgai - 1,5 metų. Tiesa, sėkmingai viskas baigėsi tik iš trečio karto. Po pirmųjų dviejų iškvietimų tekdavo grįžti tuščiomis - atlikus išsamius tyrimus paaiškėdavo, kad donoro organas jai netiks.

"Dabar jau 5 metai gyvenu jaunos mergaitės dėka. Nežinau, kas ji buvo, bet socialiniame tinkle parašiau padėkos laišką jos artimiesiems. Viliuosi, žmonės interneto platybėse dalijasi mano laišku ir vieną dieną tos mergaitės tėvai jį perskaitys ir supras, kad kalbu apie jų dukrą. Noriu, kad jie žinotų, kaip esu jiems dėkinga, kad galiu gyventi, galiu apkabinti savo dukrą", - pasakojo Violeta.

"Recipientai žino tik donoro lytį ir amžių. Bet turime galimybę po operacijos palikti laišką donoro artimiesiems. Manau, kad ir jiems malonu žinoti, jog dalelė jiems artimo žmogaus dar gyvena", - antrino Rima.

Informacija

Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) atstovų teigimu, 2016-ieji neabejotinai bus įrašyti į Lietuvos organų donorystės ir transplantacijos istoriją - ir dėl akivaizdžiai gerėjančios situacijos, ir dėl įdiegto naujo donorystės modelio, kai liepos 21-ąją Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojų komanda paruošė pirmąjį mūsų šalyje neplakančios širdies donorą.
Pirmą kartą šį rudenį Lietuvos donorystės istorijoje organų donoru tapo ir recipientas - žmogus, pats kelerius metus gyvenęs su transplantuotu inkstu. Šiam donorui konstatavus smegenų mirtį transplantacijai buvo paimtos jo kepenys. Kiti organai netiko dėl medicininių kontraindikacijų.
"Organų donorystė - tai tokia sritis, kurioje žmogaus valia yra ypač svarbi. Todėl jei gali apsispręsti pats - tai tą ir padaryk, tuomet neužkrausi atsakingo sprendimo savo artimiesiems. Pasirašydamas sutikimą donorystei po mirties, žmogus tik išreiškia savo valią, kad pritaria organų donorystei. Ar organai tiks transplantacijai - sprendžiama tik po mirties", - teigia NTB atstovai.
Dažniausia mirties priežastis, dėl kurios galima konstatuoti smegenų mirtį ir pradėti donorystės procesą, yra insultai, taip pat aneurizmos plyšimas bei nelaimingi atsitikimai - traumos buityje ar eismo įvykiai.
Iki spalio 3 d. šiemet buvo užregistruoti 92 potencialūs donorai, iš kurių 51 tapo efektyviais (kai transplantacijai buvo paimtas bent vienas organas ar audinys). Maždaug kas penktu atveju dėl artimųjų prieštaravimo potencialaus donoro organai negalėjo būti panaudoti.
"Visgi transplantacijų rodikliai džiugina - šiemet jau atliktos 188 organų ir audinių (ragenų) transplantacijos. Atliktos 93 inkstų transplantacijos: 88 transplantacijos iš mirusio donoro ir 5 iš gyvo donoro, kai organą dovanojo artimas giminaitis ar sutuoktinis. Taip pat atlikta 19 kepenų transplantacijų, 13 širdies, 2 kasos ir inksto komplekso, viena širdies ir plaučių komplekso, 2 plaučių ir 58 ragenų transplantacijos", - pasakojo NTB Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė Renata Bruzgienė.
Jos duomenimis, donorinio organo ar audinio šiuo metu laukia 338 recipientai. Šiame sąraše yra 17 vaikų. Daugiausia - 146 - laukia inkstų donoro.
Spalio 7 d. duomenimis, Lietuvoje sutikimą po savo mirties tapti organų ar audinių donoru yra pasirašę 23~039 žmonės - 15~032 moterys ir 8 007 vyrai.
Organų donorystė Lietuvoje yra savanoriška ir neatlygintina.
Informacija apie donoro kortelės savininkus saugoma vadovaujantis asmens duomenų apsaugos reikalavimais. Informacija apie donoro kortelės savininką gali būti suteikiama tik jam pačiam arba gydytojui po donoro kortelės savininko mirties.
Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties.

Akcija

Šiandien Organų donorystės dienai paminėti pirmą kartą Lietuvoje organizuojama sutikimų donoro kortelei gauti pasirašymo akcija, kurioje dalyvauja vaistinių tinklai "Benu" ir "Eurovaistinė". Visą dieną 264 "Eurovaistinės" ir 83 "Benu" tinklo vaistinėse, esančiose visoje Lietuvoje, gyventojai galės išreikšti savo pritarimą organų donorystei.
Sutikimą dėl organų donorystės galima užpildyti ir interneto svetainėje www.transplantacija.lt.