Ir Europoje galima išlikti lietuviais

Atsivėrė daugiau galimybių

Dr. Salvijus Kulevičius, paveldosaugininkas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas, prieš trejus metus išvažiavo iš Šiaulių. Bet iki šiol atvažiuoja dėstyti Šiaulių universiteto studentams.

Jis teigia, jog narystė ES, Lietuvą pasiekęs europinis finansavimas atvėrė daugiau galimybių kiekvienam, ne tik šaliai.

„Paprastam žmogui daugiau atsirado darbo ar kelionių, bendravimo galimybių. Man asmeniškai – taip pat, – sako S. Kulevičius. – Kitas dalykas, kaip mes jomis naudojamės? Vienas nusprendžia jomis naudotis Lietuvoje dirbdamas, kitas – išvažiavęs.“

Pats galėjo išvažiuoti stažuotis pagal "Erasmus" programą į Skandinaviją. Apsigynė mokslų daktaro disertaciją.

Atlyginimai akademinėje veikloje, jo žodžiais, „yra gėdingai maži“. Bet galimybę papildomai uždirbti suteikia europiniai fondai. Iš jų jau ir išgyventi galima.

Savo veiklos srityje jis mato akivaizdžią naudą iš europinio finansavimo. Prieš keletą metų pats dalyvavo Šiaulių universiteto kartu su latviais įgyvendintame projekte, kuris buvo susijęs su pramonės paveldo pritaikymu šiuolaikiniams poreikiams.

Buvo atrinkti Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos paveldo objektai, potencialūs pritaikyti verslui, turizmui. Savininkai sužinojo, kokios yra alternatyvos, kaip gali šiuolaikiniams poreikiams pritaikyti vėjo malūnus ar buvusias alaus daryklas.

„Nereikia toli nuo Šiaulių važiuoti, kad įsitikintumei, kaip jau yra pritaikyti paveldo objektai, – sako paveldosaugininkas. – Užtenka pasidairyti po Kurtuvėnų dvaro sodybą ar Pakruojo dvarą.“

Apie pliusus ir minusus

S. Kulevičiaus nuomone, narystės ES pliusai ir minusai priklauso nuo mūsų pačių.

„Minusus lemia „mūsų specifika“, – teigia jis. – Neretai pas mus projektai daromi tik dėl projektų – kad tik pinigus panaudoti, nesukuriant jokio realaus produkto.“

Idėjos sukti ES centralizavimo link, jo nuomone, neturi perspektyvos.

„Buvo keliama ir bendro Europos paveldo idėja, – sako paveldosaugininkas. – Buvo bandoma įteigti, kad egzistuoja bendra kultūra, kad visi esame bendros istorijos. Bet dabar tos minties atsisakoma, prieinama prie išvados, jog mūsų bendrumas slypi mūsų įvairovėje.

Esmė ta, kad kultūrinės niveliacijos, centralizacijos politika prie nieko nepriveda. Kultūrų nė negalima lyginti, kiekviena unikali. Bendro pagrindo tam nėra – kiekvienas turi išlikti savimi.“

Kokie turėtume būti ES?

„Tokie, kokie norėtume būti, – sako mokslininkas. – Niekas iš mūsų lietuvybės neatima – patys ją prarandame. Čia ne ES kaltė – mūsų pačių. Ne ten prioritetus susidedame. Ne ES kalta, ir kad išsilakstome iš Lietuvos.“

Jo įsitikinimu, tik nuo žmogaus priklauso, kas esi, kur akcentą dedi: „Ar esi globalistas, ar bendros Europos žmogus, ar tautines vertybes akcentuoji – Europoje visiems yra vienodos galimybės veikti.

Pats akcentą deda: „Būti europiečiu, išliekant lietuviu.“

Reikia daugiau optimizmo

„Nė neįsivaiduoju, kad galėtume būti ne Europos Sąjungoje, – teigia Eugenija Kukaitienė, Šiaulių greitosios medicinos stoties vyriausioji gydytoja. – Kiek vien medicinos srities projektų yra įgyvendinta su ES parama. Galėjome ir po ES pavažinėti, ir jos patirtį perimti – įdiegtos naujos gydymo technologijos, vartojami efektyvesni vaistai. Kiek vien Šiaulių ligoninė iš tos paramos išlošė, mūsų stotis įgijo du reanimobilius.“

Gydytojos teigimu, kad yra euroskeptikų – natūralu.

Anksčiau, gydytojos žodžiais, vis sakydavome, kad „visos blogybės iš rusų pareina, kad iš jų išmokome gerti“.

Dabar jau dvidešimt Nepriklausomybės metų gyvename, o ji pastebi, kad geriančių nemažėja. Per tuos du dešimtmečius ir narkomanija paplito. Bet ar dėl to Europos Sąjunga kalta?

„Dėl šių blogybių tik patys save galime kaltinti, – sako gydytoja. – Daugiau optimizmo reikia, bet lietuviai esame daugiau pesimistai. Ir pykstamės, ir ėdame vienas kitą, ir agresijos labai daug. Mažiau piktumo, daugiau teigiamo požiūrio į gyvenimą reikia.“

Šansas – išgyventi

Jurgis Čepulis, šiaulietis verslininkas, bendrovės „Metalo prekyba“ vadovas, sako, jog jam – tremtiniui, gimusiam Sibire, iki Nepriklausomybės atgavimo buvo užvertos visos sienos.

„Paženklintas buvau, niekur neišleidžiamas, kas yra Europa – nežinojau, – sako verslininkas. – Su įstojimu į Europos Sąjungą išaugo konkurencija – bet ji skatina vystyti verslą. Laisvas prekių judėjimas, įstojimas į Pasaulinės prekybos organizaciją – visa tai geri dalykai. Euro nėra ko bijoti, kai litas yra pririštas prie euro, jį jau turime.“

Jis įsitikinęs: „Mūsų vienintelis šansas išgyventi – tik Europos Sąjungoje, kito kelio nematau.“

Ne vien dėl to, kad 33 procentus mūsų nacionalinio biudžeto sudaro ES parama.

„Ukrainos krizė aiškiai parodė, kur dabar būtume atsidūrę, kai Rusijoje atgyja imperinės ambicijos, jeigu nebūtume ES. Vien dėl savo geopolitinės padėties turėjome stoti į ES ir NATO, – įsitikinęs J. Čepulis. – Bet man nepatinka tai, kad stodami nemokėjome derėtis su ES.“

Jo nuomone, klaida buvo sutikti uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, kuri dar 20 metų galėjo saugiai veikti.

„Šiandien būtume turėję pakankamai elektros energijos, – teigia verslininkas. – Dabar paistome vėjus, kad pastatysime naują atominę elektrinę. Niekada jos nepastatysime.“

ES – tik meškerė

„Viena reikia suprasti, kad niekas už dyką nieko niekur neduoda, – pabrėžia J. Čepulis. – Visi kovoja dėl savo rinkų ir mes tą patį turime daryti. Vis sakome: ES mums padės. ES duoda tik meškerę, o žuvį patys turime sugaudyti. Išnaudoti tą meškerę patiems reikia.“

Jis kritikuoja ir mūsų politikus. Jo žodžiais, niekaip nesuvokiančius, kad esame pasienio valstybė, kad 45 procentai mūsų verslo rinkų yra kaimyninėse šalyse.

„Kitokią užsienio politiką turime vesti, – kritikuoja verslininkas. – Bent jau prisilaikyti bendros Europos Sąjungos politikos. Kai visos ES šalys balsuoja "už", o viena Lietuva – "prieš" – tokia politika atneša mums tik didžiulius nuostolius.“

„Skysti tie mūsų politikai, – teigia J. Čepulis. – Tik per rinkimus atsibunda, kad verslas yra visko pagrindas. Manęs prašo: paremk per rinkimus. Sakau, galiu remti, jeigu esi už mane dviem galvomis aukščiau. O kaip galiu tave remti, jeigu esi dviem galvomis žemiau?“

Jo nuomone, Lietuvos balsas ES turi būti ir garsesnis, ir konkretesnis.

„Stojome į ES lygiomis teisėmis, o dabar vis tiek esame paskutiniai, kad ir pagal subsidijas žemės ūkiui, – sako J. Čepulis. – Bet dėl to tik save galime kaltinti. Kaip tam vaikui parodė saldainį – ateik. Popieriukas gražus, o ar saldainis skanus, nesvarbu. Puolame visur, kad tik būtume pirmi, kad kažkas pliusiuką užsidėtų. Už blogą politiką paskui brangiai mokame ir kenčiame. Latviai ir estai moka manevruoti – mes ne.“

J. Čepulio nuomone, federalizmo idėjoms ES būtina priešintis. ES ateitis – tik nacionalinių valstybių sąjunga.

„Federalizmas – ta pati imperija, – sako jis. – Kiek imperijų buvo – visos žlugo, ir ES tas pats laukia, jeigu eis tokiu keliu. Jeigu nebus sąlygų kiekvienai tautai išlaikyti savo tapatybę, savo tautiškumą – tapsime mase. O masė paprastai supūna ir tampa kompostu.“

Sėkmės istorija

Linas Šateika, Šiaulių rajono ūkininkas, teigia, jog jam pačiam dešimtmetis ES yra sėkmės istorija.

Pradėjo savo ūkį kurti 1991 metais, bet tik per pastaruosius dešimt metų jis tapo normaliu ūkiu. Ėjimas į priekį prasidėjo su ES parama.

Teigia, jog ne visi projektai buvo sėkmingi, bet jie nukentėję dėl mūsų per didelės biurokratijos.

„Nesu euroskeptikas. Bet kokiu atveju, manau, jog kito pasirinkimo mums nebuvo, – sako ūkininkas. – Esame maži, ir Lietuva – ne Šveicarija, kurią supa kalnai ir kuri turi išvystytą bankininkystę, kad galėtume išgyventi vieni.“

Bet mūsų valdžios veiksmai dėl ES reikalavimų vykdymo jam kelia abejonių.

„Tik referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams išsigandę paskutinę minutę sudėjo saugiklius. Bet tokius, kad dabar patiems rūgštu pasidarys, – sako L. Šateika. – Kita vertus, užsieniečiai, kas norėjo, tas per tarpininkus seniai yra susipirkę tos žemės. Man pačiam reikia daugiau žemės, bet dabar jos niekas neparduoda – laukia ateinančių. Prilaikymas turi būti, bet protingas. O išėjo maždaug taip: „Jeigu norėjote tų saugiklių, tai ir turėkite.“

Pastebi, jog keičiasi ūkininkavimo kultūra. Bet geriau verčiasi tik didesni ūkininkai, kuriems pasiekiama ES parama. Šeimos ūkiui, kuris neturi daug žemės, išgyvengti sudėtingiau.

Jis taip pat mano, jog ES turi išlikti nacionalinių valstybių sąjunga, jog Lietuva ES turi aiškiai reikšti savo nuomonę ir poziciją.