Girulių paukšteliai atšventė Kaziuką

Kaip ir dera per Kazimierines, šeimininkai svečius pasitiko tautiniais kostiumais, su dainomis ir "kermošiumi". Savo rankomis prisiruošę gražiausių darbelių, vaikai džiaugėsi galimybe pasijusti tikrais amatininkais bei prekeiviais ir užsidirbti saldainių. Ir ne tiek saldainiai jiems rūpėjo, kiek tų darbelių įvertinimas, "pirkėjų" dėmesys ir pagyrimai.

"Jie visada laukia svečių - kaip ir visi vaikai bet kuriuose namuose. Kaip ir visi vaikai, jie nori parodyti, ką sugeba, nori būti pastebėti, nori, kad ir nepažįstami žmonės jais pasidžiaugtų", - sakė Kūdikių namų darbuotojos.

Kaziuko šurmuliui nurimus, svečiams išvykus, mažieji grįžo prie kasdienio savo ritmo, o mes su ilgamete įstaigos darbuotoja, direktorės pavaduotoja ūkiui Jūrate Girčiene pasivaikščiojome po valdas. Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai čia įsikūrė prieš 70 metų. Pasak pokalbininkės, ypač pastaraisiais metais daug kas pasikeitė - ir ne tik pastatų fasadai.

Dideli namai

J. Girčienė čia dirba 14 metų. "Nėra ko net lyginti vaikų gyvenimo sąlygų anksčiau ir dabar", - sakė moteris, rodydama šviesias, naujai įrengtas patalpas, džiaugdamasi moderniomis ugdymo ir sveikatinimo priemonėmis. Neseniai įrengtas ir modernus keltuvas neįgaliesiems - pagaliau atėjo laikas, kai slaugytojoms nebereikės nevaikštančių vaikų stačiais laiptais nešioti ant rankų. "O ten - mūsų daržas, kuriame su mažaisiais auginame savo daržoves, ten - sodas..." Čia ir katilinė, ir skalbykla, ir virtuvė... Visur triūsia savas personalas, viskas padaroma vietoje.

Akivaizdu, jog čia reikšmingą darbą dirba pedagogai, medikai. Techniniai darbuotojai - labiau užkulisiuose. Papasakokite apie savo darbo specifiką.

Tai yra nepertraukiamas darbas. Skambučio gali sulaukti ir vidurnaktį. Tarkime, trūko vamzdynas, per pačius šalčius dingo šildymas, o čia juk mažiukai, kūdikiai - didžiulė atsakomybė. Nepasakysi - "palaukite", kol suremontuos, reikia skubiai rasti sprendimą.

Mūsų namai dideli, bet kasdieniai darbai - tokie patys kaip įprastuose namuose: skalbimas, siuvimas, maisto gaminimas, visų kampų sužiūrėjimas ir sutvarkymas... Turime elektriką, kiemsargį, sandėlininkę Alvyrą, kuri čia dirba jau 38 metai, viduje visus kampus sužiūri ūkio tvarkytoja Rita, vaikų drabužėlių švara rūpinasi Svetlana, naujus pasiuva mūsų siuvėja Zita... Vidas yra mūsų vairuotojas, kurjeris ir stalius. Jis vežioja vaikus į renginius, į poliklinikas, didesnius - į spec. mokyklėles.

ATVIRI. Kūdikių namai tapo atviresni visuomenei. "Stengiamės būti labiau matomi, pažįstami ir naudingi ne tik saviems vaikams. Turime kvalifikuotą medikų komandą ir reikiamų priemonių, kad padėtume miesto, rajono tėveliams, auginantiems neįgalius vaikus", - sakė direktorės pavaduotoja ūkiui Jūratė Girčienė.

Prieš keletą metų pradėjusi dirbti labai veikli direktorė Aušra Nikolajevienė atnešė naujų vėjų, pokyčių, naujos veiklos. Ji pilna iniciatyvų, sumanymų, darbuotojus skatina dalyvauti įvairiausiuose projektuose - susijusiuose su slauga, ugdymu, sveikatos priežiūra... Paskutiniu metu tapome daug atviresni visuomenei - kartu atsirado ir naujų rūpesčių, daugiau atsakomybės, nes vaikai dabar labiau užimti, dažnai organizuojamos išvykos, dažniau priimami svečiai. Anksčiau buvome atsargesni, labiau save izoliavę, būgštavome, kad ko neatsitiktų, kad tik nesusirgtų... Rūpinomės vaikais, bet kartu ir labai saugojome nuo visuomenės.

Kaip tas naujas požiūris atsiliepė vaikams?

Jie tapo laisvesni, drąsiau, noriau bendrauja, draugauja su kitais vaikais - susitinka ir kitose švietimo įstaigose, ir čia. Be to, dabar savo vaikus į konsultacijas ar procedūras Kūdikių namuose atsiveda ir tėvai iš miesto. Mes pastaruoju metu stengiamės būti naudingi ne tik saviems, bet ir kitiems vaikams bei jų tėvams - atlikdami daugiau funkcijų, padėdami ne tik šių namų gyventojams. Turime kvalifikuotą medikų komandą: tai fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja - pediatrė, medicinos psichologė, ergoterapeutai, fizioterapeutai, logoterapeutai, slaugos specialistai, masažuotojai... Siekiame, kad šie resursai taptų prieinami tiems, kuriems jie be galo reikalingi.

Turite galvoje neįgaliuosius.

Taip, pirmiausiai kalbu apie sunkią negalią turinčius vaikus, kurie čia gali pabūti kurį laiką ir rasti reikalingą, specializuotą priežiūrą, maitinimą, ugdymą, kai tėvai neturi kur jų palikti. Tai vadinamoji "Atokvėpio" paslauga, kuri dar tik įsibėgėja.

Kokio amžiaus neįgalūs vaikai čia gali būti?

Nuo gimimo iki 12 metų.

Kiek laiko gali trukti priežiūra?

Penkias dienas per savaitę, per visus metus - šešis mėnesius.

Tai šiuo skyriumi galima naudotis panašiai kaip darželiu: atvežti vaiką ryte, o vakare pasiimti?

Taip, galima.

Ar tai mokama?

Artimiesiems mokestis neturi viršyti 80 proc. vaiko mėnesinių pajamų dydžio. Likusią dalį dengia miesto savivaldybė.

O kur reikia kreiptis neįgalų vaiką auginantiems tėvams?

Į miesto arba rajono (pagal deklaruotą gyvenamąją vietą) Socialinės paramos (rūpybos) skyrių.

Naujovėms reikia laiko

Taigi jau esate ne tik Kūdikių namai?

Taip, mes esame ir sveikatos priežiūros įstaiga. Šiuo metu Kūdikių namai turi du naujus skyrius: socialinės globos ir ankstyvosios reabilitacijos. Teikiame ne tik minėtas stacionarinės globos, vaikų dienos priežiūros paslaugas, bet ir nemokamas ambulatorines paslaugas - konsultacijas ir procedūras, kurias apmoka Ligonių kasos.

Dėl šių procedūrų reikia kreiptis į vaiko gydytoją?

Taip, reikia gydytojo siuntimo. Mūsų specialistai padeda vaikams, turintiems judėjimo sutrikimų.

Gal žmonės jau kitaip žiūri į jūsų įstaigą?

Na, dar jaučiamas tas stereotipinis požiūris... bet jis eina iš tų, kurie čia nėra buvę, nėra bendravę su mūsų vaikais ir savo akimis nėra matę, kaip mes gyvename. Jie vis dar įsivaizduoja, kad jeigu tai valstybiniai namai, tai čia kažkas ne taip, kažkas keisto, niūraus. Bet tas stereotipas jau pamažu nyksta. Žmonės, kurie čia apsilanko - ar per šventę, ar ateina su siuntimu reabilitacijai, - pakeičia savo negatyvią nuomonę.

Taip pamažu ne skambiais žodžiais, bet praktiškai skatinate integraciją.

Taip. Tik visoms naujovėms reikia laiko, kol jos tampa įprastos.

Gyvenimo dalis

Anksčiau visuomenė į globos namų vaikus žvelgė su baime ir gailesčiu. Bet šiems vaikams turbūt ne to reikia.

Mes jiems tikrai nepadedame žvelgdami į juos su baime. Nepadedame ir laikydami juos vargšais. Ne tik anksčiau - dar ir dabar išlikęs šis gailus požiūris visuomenėje. Kaip sakiau, pamažu jį keičiame, ir pirmiausiai - patys atsiverdami, nes kito būdo, matyt, ir negali būti. Mes tikrai nesame vargšai, gyvename gerai, įdomiai, linksmai, o svarbiausia - esame labai mylimi. Mus supa geri žmonės, turime daug ištikimų draugų.

Ar vaikai laukia tėvų?

Priklauso nuo jų amžiaus ir suvokimo galimybių. Jeigu tėvai čia gyvenančius vaikus aplanko, tuomet jie ima laukti kito karto ir labai ilgisi. Bet tų "kitų kartų" būna vis rečiau, kol visai nebelieka... Taigi lankančių vaikus tėvų, deja, nėra daug.

Taip ir užauga - laukdami.

Dalis - taip. Vaikų teisių apsaugos tarnyba dirba su šių mažylių tėvais, bando padėti susivokti, pasikeisti ir susigrąžinti vaikus. Tai pirmiausia. Jei nepavyksta - užaugina įtėviai arba globėjai. Deja, dalis vaikų patenka į kitus globos namus ir ten užauga. Dar yra teisiniai dalykai - tai ne mūsų valioje. Mes esame tik tarpinė stotelė, laikini namai.

Laikini, bet vis tiek - namai. Ar paaugę aplanko vaikystės kiemą?

Aplanko, jeigu įtėviai - užsieniečiai. Jie atveža čia savo įvaikius - ir visiems būna tikra šventė. Lietuviai įtėviai nenori to daryti, jie vengia šio ryšio ir tokių prisiminimų.

Nors vaikams jie svarbūs.

Taip, tai jų gyvenimo dalis.

Ar spėjate prisirišti?

Taip, nori nenori, vis tiek prisiriši, ir kaskart sunku būna skirtis. Kai tik pradėjau čia dirbti, labai prisirišau prie vieno berniuko. Taip būna - užsimezga ypatingas kontaktas su kuriuo nors vaiku. Vėliau tas berniukas buvo paimtas į šeimą. Tai nepaprastai sunku.

Kiek pati turite atžalų?

Turiu dvi suaugusias atžalas, dukrą ir sūnų, abu jau gyvena savarankiškai. Sūnus baigė teisę, dukra - edukologiją. Džiaugiuosi trejų metukų anūkėle.

Esate klaipėdietė?

Taip, nuo dviejų savaičių amžiaus augau Klaipėdoje, Melnragėje. Baigiau 7 vidurinę mokyklą (dabar Simono Dacho), vėliau mokiausi Kaune, Stulginskio universitete, grįžau namo, ištekėjau... tai buvo prieš 32 metus. Iki šiol su vyru esame kartu.

Sakėte, jog nieko jums čia netrūksta, bet svajonių, planų vis tiek turite?

Taip nebūna, kad nieko netrūktų, bet mes nesiskundžiame, o ieškome išeičių ir sprendimų. Kaip ir kiekvienuose namuose - tai vienas, tai kitas kampas yra ir prašosi pataisomas. Dabar, kaip ir kaskart atėjus pavasariui, vėl akis bado mūsų senas suklypęs grindinys. Labai nepatogu vaikams bėgioti ir vežimėlius su kūdikiais vežioti. Taigi turime svajonę jį sutvarkyti.

STATISTIKA
949 - tiek vaikų į Klaipėdos kūdikių namus atvyko nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
316 vaikų grįžo pas biologinius tėvus.
170 įvaikino Lietuvos gyventojai.
174 įvaikino užsienio piliečiai.
169 pateko į kitas globos įstaigas.
136 apsigyveno globėjų šeimose.