Gintautas Vaitoška primena: Vyras skirtas moteriai, moteris - vyrui

- Lyg maža būtų aršios homoseksualumo propagandos, dviprasmiškų konvencijų, šiandien aukščiausi Europos pareigūnai jau pradėjo kalbėti apie kovą prieš transfobiją. Tie, kurie propaguoja normalius vyro ir moters santykius, pradėti vadinti heteroseksistais...

- Tai, kas vyksta - tai kova tarp mokslo ir ideologijos. Transeksualumas ar lytinės tapatybės sutrikimas yra psichinė liga, kurios šaknys paprastai glūdi vaikystėje. Tačiau transseksualų teises ginančios grupės stengiasi paveikti politikus, bando įtikinti visuomenę, kad tai yra norma, kad tai labai gerai. Jei mes nesutinkame, tai vadinama diskriminacija.

- Dar prieš įstodami į ES, mūsų politikai buvo susirūpinę lyties keitimo reglamentavimu. Prieš dešimtmetį buvo parengtas pirmas lyties keitimo įstatymo projektas. Tiesa, jis taip ir nebuvo priimtas. Dabar ES vis primena Lietuvai, kaip gerai būtų tokį įstatymą priimti...

- Laimei, Lietuvai tada užteko sveiko proto pasipriešinti, nežaloti žmonių. Juk Hipokrato priesaika įpareigoja - nekenk kitam. Keisti lytį chirurgiškai, kaip sakė žymus JAV psichiatras Polas Makhju (Paul McHue), - tai bendradarbiauti su psichiniu sutrikimu. Tokią išvadą P.Makhju padarė pamatęs, kad šis drastiškas „gydymas“ ne padeda, o padidina žmogaus kentėjimą.

Šiuo metu moksliniame pasaulyje vyksta diskusija šiuo klausimu. Viena pusė tapo paveikta genderizmo ideologijos, kuri sako, kad galima berniuką užauginti mergaite, o mergaitę - berniuku. Tačiau tokie bandymai patyrė gėdingą fiasko.

Pasaulyje labai gerai žinoma kanadiečių dvynių Raimerių (Reimer) istorija. 1965 metais gimė du berniukai, tačiau vienam iš jų gydytojas apipjaustymo metu nudegino lyties organą. Tada įsikišo Baltimorės Džono Hopkinso universiteto (JAV) profesorius Džonas Mani (John Money), kuris buvo vienas iš genderizmo ideologijos šalininkų. Jis pasiūlė dvynių tėvams sužalotą berniuką užauginti kaip mergaitę. Berniukui buvo atlikta lyties keitimo operacija ir nuo dvejų metų jis imtas auginti kaip mergaitė. Tačiau rezultatai buvo labai nesėkmingi. Nors mergaitė buvo rengiama suknelėmis ir išoriškai atrodė kaip mergaitė, ji niekaip netilpo į jai nubrėžtus rėmus. Ji buvo labai agresyvi, ją vadino urviniu žmogumi, ji atsiliko moksle, šlapinosi stovėdama, žaidė su šautuvais ir sunkvežimiais. Toks eksperimentas su žmogumi žlugo, kai „mergaitei“ suėjo 13-14 metų, nes ji atkakliai priešinosi tolesnėms Dž.Mani procedūroms. Tėvams ir medikams neliko nieko kito, kaip pasakyti tiesą - kad ji gimė berniuku. Eksperimento auka tokią žinią sutiko kaip palengvėjimą. Ji pasakė: „Pagaliau supratau, kad nebuvau išprotėjęs“.

Paauglys pasivadino Deividu Raimeriu (David Reimer). Tiesa, kelias atgal į vyrišką lytį jam buvo sudėtingas, nelaimingas. Apskritai visos šeimos istorija baigėsi tragiškai: 2001 metais nusižudė D.Raimerio brolis dvynys, o 2004 metais - jis pats. Ši istorija buvo labai svarbus įrodymas, kad lyties negalima pakeisti vos tik panorėjus, kad ji nėra socialiai apspręsta.

Lyties keitimo operacijos nepadeda žmonėms tapti laimingiems. Tarp žmonių, kurie pakeitė lytį, didelis savižudybių skaičius. Štai 2011 m. publikuotame danų mokslininkų Sesilijos Dhainės (Cecilia Dhejne), Polo Lichtensteino (Paul Lichtenstein) ir kt. tyrime skelbiama, kad tarp šių pacientų savižudybių daugiau 19,1 karto nei bendrai populiacijoje. Atsiranda tokių, kurie ilgainiui nori grįžti į savo tikrąją lytį. Šiuo metu vyksta diskusijos, ar apskritai lyties keitimo operacijos yra teisėtas „gydymo“ būdas. Juk keičiant lytį, žmogus žalojamas ne tik chirurgiškai, bet ir farmakologiškai. Farmakologiniu požiūriu skirti tokias dideles hormonų dozes yra nepateisinamas dalykas. Tai žaloja žmogaus organizmą. O chirurginiu požiūriu lyties keitimo operacija - tai vyro iškastravimas.

Lietuva, dėkui Dievui, dar pasirinkusi blaivią poziciją, palaiko mokslo pusę. Mes apsaugojome savo piliečius nuo didelio jų traumavimo.

Tiesa, esame ir toliau spaudžiami tą daryti. Supratus lyties keitimo operacijų žalą, dabar net atsirado nauja pažiūra. Tai, jog lytį galima pakeisti ir be operacijos.

- Prieš daugiau nei savaitę Norvegijos Parlamentas nusprendė, kad moterys turi būti privalomai šaukiamos į karo tarnybą. Norvegų politikai tai laiko lyčių lygybės pasiekimu. O kaip atrodo jums - pasiekimas ar nuopuolis?

- Štai dar vienas „pasiekimas“ - JAV jau yra pradėtos siūti nėščios kareivės uniformos. Austrų psichoterapijos klasikas Alfredas Adleris tai vadina protestu prieš moteriškumą. Už tokių ketinimų slypi pažiūra, kad moteriškumas moterį daro silpną, pažeidžiamą vyro išnaudojimui, todėl reikia kuo greičiau ištaisyti tokią gamtos klaidą, padaryti moteris lygias vyrams. Aišku - iš dalies galima tokią logiką suprasti, nes vyras, kaip fiziškai stipresnis individas, neretai išnaudodavo moterį. Tačiau moteris, kuri mano, kad vienintelė jos galios forma yra atsikratyti moteriškumo ir tapti vyriška, labai klysta. Moteris yra stipri asmenybė, tačiau kitomis formomis. Ji stipresnė per savo sąlytį su gyvybe, per gimdymą, vaikų auginimą, per gebėjimą daug geriau suprasti žmogiškus santykius. Moterų smegenų centruose, atsakinguose už kalbą ir girdėjimą, yra 11 proc. daugiau neuronų nei vyrų. Taigi šioje vietoje jos gerokai pranašesnės. Tai galios ir unikalumo įrodymas.

Prigimtiniai skirtumai moteriai leidžia jaustis nė kiek nesilpnesnei ir ne mažiau reikšmingai. Žinoma, jei pati moteris tai supranta ir neturi tam tikro menkavertiškumo komplekso. O tai, kad moteris mano, jog ji silpna, todėl būtinai turi būti kaip vyras - psichologiniu požiūriu yra menkavertiškumo komplekso išraiška. Tai nenoras savęs priimti kaip moters.

- Prancūzijoje balandį policija sulaikė vyrą, kuris per iškylą vilkėjo šeimos marškinėlius „su stereotipiniu simboliu“ - t.y. piešiniu, kuriame pavaizduota moteris, vyras ir du vaikai. Jam buvo liepta uždengti „nemoralų simbolį“. Kaip manote, ar Lietuvai toli iki tokių kraštutinumų? Juk šiandien tradicinės šeimos šalininkai jau imti viešai vadinti homofobais, tamsuoliais ir pan.

- Deja, taip... Jaučiame labai didelį spaudimą iš ES siekiant pripažinti homoseksualų, transeksualų teises ir kartu sumenkinti prigimtinės šeimos teises. Prigimtinė šeima neturi nieko bendro su politika, tai natūralus dalykas - vyras ir moteris. Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad vaikui labai svarbu turėti tėvą ir mamą. Taip jis sėkmingiau vystosi nei turėdamas tos pačios lyties globėjus. Mamos ir tėčio turėjimas - prigimtinė vaiko teisė. Tačiau jau dabar norima išstumti šią teisę į paraštes. Tai vyksta dėl labai aktyvaus, pikto genderizmo ideologijos spaudimo.

Prigimtinė šeima jau imta laikyti atgyvena, o toks požiūris - visiškas absurdas. Tai savižudiškas elgesys. Ypač kai Europoje demografinė situacija prastėja. Pagal gimstamumą mus lenkia islamiškos šalys. Europoje imigracijos mastai didžiuliai. Senojo žemyno laukia didžiuliai iššūkiai, tačiau politikai elgiasi labai absurdiškai. Jų kuriama „šeimų gerovė“ susijusi su tolesniu gyventojų skaičiaus mažėjimu.

- Vadinamosiose pažangiose šalyse tapo normalu mamą ir tėtį pervadinti į „partneris I“, „partneris II“ arba „gimdytojas I“, „gimdytojas II“. Štai ir Vilniaus miesto savivaldybė tėvams, norintiems užregistruoti vaiką į darželį, buvo pateikusi panašių naujovių. Tėveliai turėjo apsispręsti, kas jie: „tėvas I“ ar „tėvas II“. Ką visa tai reiškia? Smulkmena, formalumas, o gal intervencija į smegenis?

- Sakoma: pakeisi kalbą - pakeisi kultūrą. Tai seniai žinomas principas. Šiuo atveju irgi einama panašiai. Jei tokios formuluotės taptų plačiai vartojamos, ilgainiui žmonės įprastų. Juk jei valdiška institucija taip vadina - vadinasi, teisinga... Žvelgiant giliau, galima manyti, kad tai yra tam tikras bandymas performuoti visuomenę, ruošti, stumti žmones link leidimo homoseksualams įsivaikinti.

- Nuo 2000 metų dėstote Austrijoje, Tarptautiniame teologijos institute. Kaip austrai atsilaiko prieš ES peršamus „vertybinius standartus“?

- Žinote, Vakarų Europoje situacija yra kur kas liberalesnė, nes jie dar labiau bijo nesilaikyti tų bendrų standartų. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje mokyklose yra dėstoma seksualinio švietimo programa, reklamuojanti homoseksualumą, transeksualumą kaip lygiavertį gyvenimą. Tėvai neturi jokios teisės atsiimti vaiką iš tokios mokyklos. Jei atsiimi, gali gauti baudą. Už vaikų mokymą namuose tėvai net sėdi areštinėje.

Austrijoje veikia vadinami „gender sensitive“ („lytiškai jautrūs“) vaikų darželiai. Laimei, mes Lietuvoje nuo tokių apsigynėme. Tuose darželiuose dėstomos tokios ugdymo programos, kaip „gender loops“, pasakojama apie princo ir princo meilę. Berniuką normalu aprengti mergaitiškai, duoti kosmetinę tam, kad pasidažytų. Už tai net pagiriama. Tokių dalykų yra, tačiau, žinoma, ne kiekviename darželyje.

Lietuvoje, palyginti, yra išlikę daugiau sveiko proto. Galbūt mūsų valdininkai patys nėra taip įsitikinę homoseksualumo nauda visuomenei, bet taiko diktatūrą dėl to, kad nori išlaikyti savo darbo vietas. Jie daro, kas jiems liepta. Tas spaudimas yra.

- Ne paslaptis, kad Briuselyje veikia galingos homoseksualų lobistinės organizacijos, kurios rūpinasi tuo spaudimu, įvairių „nediskriminacinių“ įstatymų stūmimu. O čia, Lietuvoje, vadinamiesiems „žmogaus teisių gynėjams“ taip pat teka srauni europinių fondų upė. Galbūt labai patogu iš pradžių šaukti, kokie esame homofobai, o vėliau kaulyti ES paramos?

- Taip. Žinote, žmogus nėra tobula būtybė. Tas idealistinis entuziazmas kovojant už kokias nors mažumų teises lengvai padidinamas geromis finansinėmis įplaukomis.

Tai, kad Briuselyje toks lobizmas egzistuoja, akivaizdu. Pavyzdžiui, ILGA (Tarptautinei lesbiečių ir gėjų asociacijai) 2006 metais buvo suteiktas Jungtinių Tautų patariamosios organizacijos statusas. Galime įsivaizduoti, kokią tai įtaką daro pasaulio politikai... Prigimtinės šeimos teisės ginančios organizacijos tokio statuso neturi... Ko gero, kažkas panašaus su lobizmu vyksta ne tik JT, bet ir Briuselyje. Rezultatą matome.