Gėlių svarba moterims

Žinoma, jos – tai moterys ir gėlės – du praktiškai neatsiejami gražaus gyvenimo komponentai. Jie, žinoma, tai – vyrai, kuriems šiais laikais bene vienintelės progos teikti gėlių moterims beliko tik vestuvės arba laidotuvės. Kartais – mylimosios (jei tokia apskritai yra) gimimo diena, kartais – Valentino diena, dar rečiau – Kovo 8-oji, jei ji apskritai švenčiama.

O buvo laikai...

Buvo laikai, kai be gėlių neapsieidavo nė vienas pas moterį einantis padoresnis vyras...

Gėlių galią žmonija suvokė labai seniai. Tiesa, iš pradžių jos buvo naudojamos tik laidotuvėms. Gėlių likučių randama 60 tūkstančių metų senumo neandertaliečių kapavietėse, ir antropologai mano, kad gėlės turėjo aiškią paskirtį – pagerinti kvapą. Senovės egiptiečiai, įvaldę balzamavimo meną, gėlių beveik nenaudojo, tačiau jos vėl išpopuliarėjo antikos Graikijoje, kur turėjo netgi dieviškąjį statusą ir dažnai yra minimos graikų mituose. Graikai taip pat buvo pirmieji, pradėję gėles naudoti vestuvėse – nuotakos ant galvos turėjo iš gėlių nupintą vainiką-karūną – jis buvo laikoma gamtos dovana, juoba kad ir padėdavo prisivilioti bites, kurios, tuometinių graikų manymu, nešė jaunavedžiams laimę ir simbolizavo vaisingumą.

Žinoma, antikos graikų laikais gėlės tebeturėjo ypatingą reikšmę ir llaidotuvėse. Jos galėjo reikšti daug ką – naują pomirtinį gyvenimą, amžinąjį gyvenimą, augimą ir judėjimą pirmyn (iš to, beje, ir kilusi gotiškoji tradicija į laidotuvės atsinešti porinį gėlių skaičių – pabrėžiant gyvenimą prieš ir po), tačiau visų pirma jos tebeturėjo labai praktišką paskirtį – nemaloniems kvapams užgožti.

Gėlių kalba

Manoma, kad pirmą kartą vyras padovanojo moteriai gėlių tik viduramžiais. Tiesa, tik per tam tikrą atstumą, o ir gėlę nedidelę – raudoną rožę. Kryžiaus žygių metu europiečiai Turkijoje pirmą kartą išvydo „gėlių kalbą“ – tuometiniai turkai romėnų pavyzdžiu apsodindavo gėlėmis savo namus, teikdami aiškią reikšmę jų žiedams ir spalvoms. Raudonos gėlės prie jaunavedžių namų, žinoma, reiškė meilę, baltos – gedulą, purpurinės prie viešnamių – gašlumą ir t. t. Mylintis riteris, gyvas grįžęs iš Azijos namo, jau turėjo galimybę išreikšti savo meilę damai palikdamas ant slenksčio ar palangės raudoną rožę. Savo ruožtu, moterys, laukiančios grįžtančių vyrų, nešiojo baltų rožių ir lelijų žiedus tarp savo krūtų – jos simbolizavo ištikimybę, švarą ir skaistumą.

Kad ir kokia būtų simbolinė gėlės žiedų reikšmė, vis dėlto tik praktiška gėlių skleidžiamo kvapo galia privertė vyrus pradėti teikti moterims puokštes. Tai įvyko XVII amžiaus Europoje dėl vienos praktinės priežasties. Žmonės tais laikais, žinia, nesiprausdavo taip dažnai, kaip mes dabar, visuose namuose ar menėse tvyrodavo gana rūgšti smarvė, o miesto gatvėmis tiek lepiai poniutei, tiek augalotam muškietininkui buvo įmanoma iti tik prisispaudus prie nosies iškvėpintą nosinaitę, kvapniųjų druskų ar augalų maišelį, arba gėlių puokštę. Tai suvokdami to meto džentelmenai įteikdavo moteriai gėlių puokštę kartu su kvietimu išeiti laukan. Iš to ir kilusi tradicija moteriai gautas gėlės pauostyti ir įvertinti jų skleidžiamo kvapo stiprumą ar malonumą. Pačiam vyrui vaikščioti įsmeigus veidą į gėlių puokštę nebuvo laikoma vyriška – taip gėlės pasidarė išimtinai silpnosios lyties atributu… Beje, ir ligonių. Tais laikais taip pat buvo suvokta, kad gėlių kvapas iš esmės gerina nuotaiką, neva gydo, o pačios puokštės vaizdas yra malonus akiai – visa tai suformavo ir tradiciją jau XVIII amžiuje gėles nešti sergantiems žmonėms.

Gėlės – jausmų išraiška

Kai XIX a. karalienės Viktorijos laikų Anglija tapo dominuojančia Europos valstybe, įsikerojus puritoniškumui įsimylėjėliai suvokė, kad gėlės yra puiki priemonė savo jausmams išreikšti net ir tada, kai tuos jausmus rodyti buvo netoleruojama. Taip karalienės Viktorijos laikais vėl buvo prisiminta antikinė „gėlių kalba“. Žiedų spalva ir dydis, kiekis, netgi kompozicija – visa tai galėjo pasakyti daug ką, netgi neištariant nė vieno žodžio.

Pavyzdžiui, gėlė, įteikta damai žiedu žemyn, reiškė, kad viskas, kas bus pasakyta, turės visiškai priešingą prasmę. O spalvų reikšmės išliko iki tų nesenų dienų, kai vyrai moterims gėles vis dar dovanodavo nuolat: raudonos rožės reiškė tikrą meilę ir susijaudinimą; baltos lelijos buvo švaros ir elegancijos simbolis; geltonos rožės reiškė ribotus jausmus, tik platonišką draugystę; gvazdikai reiškė atsisakymą bei atsisveikinimą; bijūnai buvo gėdos ženklas ir reiškė atsiprašymą dėl neištikimybės; mėtos reiškė įtarumą; geltonos tulpės reiškė beviltišką meilę; orchidėjos pabrėžė rafinuotą moters grožį ir pan.

Ar tikrai senamadiška?

Šiais laikais vyrai mano, kad dovanoti gėles senamadiška ir stereotipiška. Žinoma, gėlių gyvenimas yra trumpas ir jos greitai vysta (skirtingai nei papuošalai). Tačiau gėlės, skirtingai nei pinigai, papuošalai ar naminiai gyvūnėliai, turi vieną mistinę savybę – jos visada daro moterį laimingą. Gėlės dažniau nei kitos dovanos priverčia moterį šypsotis. Moterys visada manys, kad vyras, dovanojantis gėles, yra protingas, jautrus ir kur kas jausmingesnis nei tas, kuris jų nedovanoja. Ir gėlės visada keičia aplinką, kad ir kokia pilka ji būtų.

Mat gėlės ne visada reiškia pinigus (gėlių galima pasiskabyti laukuose ir visiškai veltui), bet jos visada reiškia pastangas, mielas mintis ir grožį, dovanojamą gražiausiam sutvėrimui pasaulyje – moteriai.