Gausioje šeimoje meilės yra daugiau

Viskas – pagal planą

Susitinkame vakare, kad visa gausi šeima būtų krūvoje. Platus medinis lauko stalas vos talpina vienas per kitą čiauškančius šeimos narius, greta akylai nužiūrinėdami zuja taksė Pupa ir šnauceriukė Ekstazė.

Anot tėčio Sauliaus, Šiaulių miškų urėdijos medelyno vadovo, toks šeimyninis šurmulys – įprastas, būtų keista, jei jo bent trumpam neliktų. Suvaldyti situaciją ne visada paprasta, bet „pasistengus įmanoma“.

Sutuoktiniui pritaria ir žmona Birutė. Jei ne šeštokės Gabrielė ir Silvija, esant būtinybei, prižiūrinčius trimetę sesę Liuciją bei metų ir aštuonių mėnesių brolį Joną, sutvarkyti visus dienos reikalus būtų kur kas sudėtingiau.

Vainagių miške gyvenančios šeimos diena prasideda labai anksti ir pagal iš vakaro sutartą planą: kuris, Saulius ar Birutė, tą rytą nupraus, aprengs, pavalgydins mažuosius, kuris nuveš vaikus į Bubių mokyklą ir darželį, kuris vakarop visus parveš namo.

„Jei mergaitės nelankytų muzikos, dailės, technologijų, sporto ir kitų būrelių, namo jas parvežtų mokyklinis autobusiukas, o dabar tenka patiems parsivežti“, – kasdienybės rūpesčiais dalijasi B. Grybienė. Ji už tai, kad dukros ne tik gerai mokytųsi, bet ir išbandytų kuo daugiau veiklos sričių.

Birutei norėtųsi, kad ateityje bent vienas iš vaikų pasirinktų miškininko profesiją.

GRYBAI: Grybauti reikia eiti, kai saulė pakyla, tada apšviestos grybų galvutės ima blizgėti. Rodydamas dienos laimikį aiškina miškininkas Saulius.

Mėgsta grybauti

Grybai – profesionalūs miškininkai. Abu iš Kelmės rajono. Saulius prieš keturiolika metų pradėjo vadovauti Šiaulių miškų urėdijos medelynui, kuris dabar jau užima 32 hektarus Vainagių miško teritorijos. Po metų vyro pėdomis pasekė ir Birutė. Ji sutuoktinio dešinioji ranka ne tik gyvenime, bet ir išpuoselėtame medelyne.

Profesijos pašaukti į mišką, abu čia, Vainagių miške, ir apsistojo. Kas jiems yra miškas? Tai – gyvenimo būdas, darbas ir pomėgis.

„Mūsų kiemas – mūsų miškas, viskas čia išvien, – sako 32 metų sodybos šeimininkė. – Vaikams čia tokia laisvė, kokios joks daugiabučio kiemas nepakeis.“

Visi šeimos nariai, neišskiriant ir keturkojų, labai mėgsta grybauti. B. Grybienė juokiasi: jei grybauti eina šiapus tvoros, vadinasi, grybauja kieme, jei už kelių kilometrų, reiškia, kad išėjo į mišką.

Tuo tarpu 37-erių S. Grybas turi savą grybavimo taktiką: eina tiesiai į vieną savo grybavietę, paskui – į kitą, nelyginant į kokį daržą, ir nusirenka derlių.

„Grybų sezonas – jau į pabaigą, tiek, kiek buvo, nebesitikėkite, – sako patyręs miškininkas. – Tiek baravykų, kiek buvo šiemet, greičiausiai nebebus kokį dešimtmetį.“

Grybų namo rūsyje, ant lentynų – stiklainiai su baravykais.

Gaminti labai mėgstanti Birutė stengiasi, kad gausi šeima bent kartą per dieną valgytų šilto maisto. Ji sako gaminanti ne tik namiškių mėgstamus patiekalus, bet ir noriai išbando atsitiktinai pagautus.

„Dienos recepto“ laimėtoja

Fortūna B. Grybienei nusišypsojo ir „Šiaulių krašto“ rubrikoje „Dienos receptas“. Pateikusi šeimos mėgstamo pyrago receptą, moteris pripažinta rugpjūčio mėnesio laimėtoja. Vainagiškė ją palaikančiųjų dėka surinko daugiau nei 600 taškų.

„Balsavimas labai atkaklus buvo“, – šypsosi Birutė, visą mėnesį sekusi savo reitingą.

Už geriausiu mėnesio receptu pripažintą receptą B. Grybienei įteikta „Šiaulių krašto“ dovana – B. Nicholson receptų vaikams ir šeimai knyga „Mamų knyga“.

Namai – miškas, miestui – ne

Keturių vaikų mamai rūpi ne tik maisto gaminimas. Birutė jau treji metai – medžiotoja. Tokiu pomėgiu ją užkrėtė vyras Saulius, medžiotojantis keliolika metų.

Sutuoktiniai, Raudgirio medžiotojų būrelio nariai, į medžiokles vyksta dažniausiai kartu su takse Pupa. Keturkojis, pamatęs ant šeimininkų pečių šautuvus, kiek įkabindamas skuodžia prie mašinos. Pupa – nepamainoma talkininkė, kai reikia atnešti pašautą grobį.

Kartais kompaniją medžioklėse tėvams palaiko ir vyresniosios dukros. Jos kartu su Pupa būna varovėmis.

B. Grybienės laimikis kol kas – viena antis, tačiau S. Grybas gali pasigirti nukovęs ne vieną stambų laukinį gyvūną, liko tik vilkas.

Kad miške gyvenanti šeima tiesiog suaugusi su mišku, akivaizdu. Kiekvieną rudenį, kokį vėlyvą vakarą, visi susėda į automobilį ir važiuoja pasiklausyti rujojančių elnių riaumojimo. Tokių bauginamai paslaptingų garsų, sako Grybai, neįmanoma išgirsti niekur kitur.

Ar nepasiilgsta miesto? Didžiosios mergaitės krato galvas – nė už ką nesutiktų apsigyventi mieste!

Birutė išsitaria, anksčiau tikrai norėdavusi į miestą, į parduotuves. Dabar tokia trauka išgaravusi: valandėlė kita ir pavargsta nuo miesto šurmulio, nori namo, į tylą.

Ji, kaip ir dukros, mieste gyventi nenorėtų, na, nebent ten būtų „gabalas žemės, į kurią rudenį ir pavasarį sukištų rankas, užsiaugintų savų daržovių“.

Mamos mintys ir rūpesčiai

Moteris su pasididžiavimu kalba apie savo vaikus: ką šią vasarą visa šeima kartu nuveikė, kur nuvažiavo, kaip sekasi mokslai ir kokia užklasinė veikla, kad dukros per atostogas „dabojo“ mažuosius, kad šeimos mažėlį Jonuką sukandžiojo uodai, o trimetę Liuciją naktimis globoja tėtis, kad kitą vasarą greičiausiai išsipildys jų svajonė nuvažiuoti į Norvegiją...

Lengva būti šitiekos vaikų mama? B. Grybienė sako, jog „retkarčiais būna sudėtinga, bet kad nepakeliama – ne“.

„Vaikystėje svajojau būti darželio auklėtoja, bet tapau miškininke, – šypsosi moteris. – Betgi mano svajonė išsipildė: vaikų darželį turiu namuose.“

Vis dėlto jai, ketverto mamai, dvasinį diskomfortą patirti teko. Kai laukėsi ketvirto vaiko, baiminosi vis dar pasitaikančio požiūrio, kad „trys vaikai – daugiavaikė šeima, o kai jau keturi – asociali“.

„Deja, tebėra požiūris, kad jei šeima didelė, kažkas joje negerai, – prisipažįsta B. Grybienė. – Būdavo, nueini į įstaigą kokio popierėlio užsipildyti, apžiūri iš visų pusių, atseit jei daugiavaikė, vadinasi, greičiausiai asociali.“

Ji nemato reikalo visiems pasakyti, kokia yra laiminga. Tai mato šeimos artimieji, draugai ir kolegos – Šiaulių miškininkų bendruomenė.

Pasak B. Grybienės, norint galima auginti ir keturis, ir penkis, ir daugiau vaikų.

„Ir nenukentės nė vienas, ir meilės nebus mažiau, – raitydama ant mamos kelių įsitaisiusios mažosios Liucijos šviesių plaukų sruogelę sako Birutė. – Aišku, pirmiausia pagalvoji, kaip reikės vaikus išleisti į gyvenimą, bet, manau, kad tą naštą pakelsime.“

Jauna mama įsitikinusi, kad nuo pinigų kiekio laimės kiekis ir kokybė nepriklauso.

Birutės Grybienės receptas

Mėsa įdaryti baravykai

Nepjaustyti baravykai užšaldomi.

Kai šiek tiek įšąla, Birutė išima juos iš šaldymo kameros ir skersai įpjauna kotą. Į įpjautą griovelį įdeda sviesto, prieskonių, paskui kotą iš išorės apvynioja kepti paruoštu karbonadu. Kotą pamirko į kiaušinį, džiūvėsėlius. Grybą apibarsto prieskoniais, pasūdo.

Taip paruošti baravykai atsargiai sustatomi skardoje ir iškepami karštoje orkaitėje.

B. Grybienė tikina, kad šį patiekalą apsilaižydami raito net ir tie, kuriems, kaip sakoma, grybai – ne maistas.