Filosofas Arvydas Šliogeris: "Neviltis. Tokia Lietuvos būsena"

Geriausia šitos knygos dalis yra jos pavadinimas ir aš norėčiau padėkoti tam, kuris jį sugalvojo. Aš nežinau, kas jį sugalvojo, bet jis puikus.

Aš būčiau tą knygą pavadinęs daug blogiau - „Neviltis“. Nes, tiesą pasakius, bent jau tai, ką aš bandžiau labai trumpai, labai lakoniškai, tiesiog žaibiškai per porą valandų parašyti, buvo tiesiog nevilties išraiška.

Aš nesu iš tų vaikinų, kurie tris valandas pasakoja, kaip Letuvoje viskas blogai, kaip daugėja pedofilų, ir paskui sako: „Bet aš vis tiek optimistas!“

Aš esu pesimistas, juodas pesimistas, ir nematau absoliučiai jokios išeities iš susidariusios situacijos. Bet aš norėčiau tarti keletą žodžių, labai trumpai susieti su tuo, kas yra parašyta, - tais mano mažais etiudais.

Žinote, kas man didžiausią siutą kelia? Aš jau nežinau, ką daryti. Jeigu tai nebūtų susiję su tokiu istoriniu, baisiai neigiamu personažu, aš pasakyčiau lygiai tą patį, ką ir jis pasakė.

Kai žiūriu mūsų televiziją, mano ranka tiesiasi į vieną vietą, kurioje turėtų būti pistoletas.

Tai yra nusikaltimas. Tas, kas yra daroma mūsų televizijoje, tai yra tokia tautos demoralizacija, toks jos mulkinimas... Vartojamas žodis „žiniasklaida“, bet jeigu kalbėtume apie televiziją, ją reikėtų vadinti trimis raidėmis: MMM. Mąstymo mulkinimo metodas.

Ir dauguma žmonių, kiek man teko kalbėti, labai lengvabūdiškai žiūri į šitą dalyką. Jiems tai visai nesvarbu. Žinote, labai svarbu yra verslas. Aš menininkas, bet žinau, kad svarbu verslas, ekonomika, rinkos sąlygos... Čia mes statysime elektrinę!

O televizija sako, kad nieko. Koks rezultatas? Mano giliu įsitikinimu, 98 proc. emigracijos yra mūsų brangiosios televizijos nuopelnas. Propagandos, totalinio Lietuvos niekinimo nuopelnas. Lietuva dergiama per visus įmanomus kanalus, per didžiąją dalį laidų.

Šitas dalykas yra labai pavojingas ir kuo toliau, tuo jis tampa pavojingesnis. Naivumas nėra tik lietuvių naivumas.

Dideli išminčiai amerikose, vokietijose suokia, kad jau nėra ideologijų, mes laisvi! Bet tai juk visiška nesąmonė. Tokios baisios ideologijos, kokia yra skleidžiama dabar per MMM, niekada niekur nebuvo.

Net bolševizmas palyginti yra juokas, nes mes jam priešinomės. O dabar šitą bjaurastį, šitą šlykštynę, kuri peršama mums visais kanalais, didelė dalis ryja pasigardžiuodama ir sako: duokit dar daugiau šito purvo!

Kalbu labai aistringai, nes negaliu susivaldyti. Aš prisimenu visokius „Šok su manimi“, visokius ten, net nebežinau pavardžių, ir mane košmaras apima. Tai kokių kvailių šaly mes gyvename?

Jeigu patikėtume tuo, kas daroma televizijoje, taigi čia yra kvailių šalis. Mus visus nori padaryti kvailiais. O kaip kitaip, jeigu absoliučiai niekas nesiima to kaip nors pažaboti?

Tuos mąstymo mulkinimo metodus reikia pažaboti, jiems reikia uždėti geležinį antsnukį. Aš tiesiai sakau: reikia cenzūros, žiaurios cenzūros. Kito kelio nėra.

Galima giedoti apie liberalizmus, demokratijas, bet tai yra paistalai, aš jais netikiu. Mes turime totalitarinę visuomenę ir tai reikia aiškiai suvokti. Ir skirti du dalykus - sunkų totalitarizmą, kuriame mes gyvenome tada, ir švelnųjį totalitarizmą dabar.

Kas yra pagrindinis to totalitarizmo propagandistas? Vėl mąstymo mulkinimo metodai. Pirmiausia per televizijas. Šiandien aš ir nenorėjau nieko labai rimto kalbėti, nes aš jau netikiu, kad čia kas nors ką nors galėtų padaryti.

Vyksta „Svogūnai“. Žiūriu: pusė mūsų didžiųjų politikų susirinko. Viešpatie, tie didieji politikai šokinėja, traukia daineles, atsiprašant, laižo užpakalį valinskams visokiems.

Na, brangieji, į ką tai panašu? Tai yra visiškas orumo praradimas. Ar politikas, kuris yra praradęs orumą, iš tikrųjų gali būti vadinamas politiku? Aš jo taip negaliu pavadinti.

Čia kolegė išsireiškė taip dailiai, naiviai - sako, gal pasiūlykite kokių idėjų. Ir aš iš karto prisiminiau devyniasdešimtuosius metus. Buvau vienas iš tų kvailių, kurie steigė Liberalų partiją. Dabar aš taip ir sakau: buvau kvailys!

Mes, pasitelkę tuo metu tikrai puikiausius profesionalus, buvome parengę labai rimtas programas, privatizavimo programą, labai detalią. Paskui - žemės grąžinimo programą, iš viso keturias, nors jau detalių neprisimenu.

Atidavė tas programas tuomet valdžiukei, bet kur jos dabar, aš nežinau.

Kokia idėja rūpi šitai moliuskinei struktūrai? Gal net bestruktūrė ji visa. Mūsų valstybė yra be struktūros. Yra kažkoks vidus, toks monstras, panašus į Kafkos Gregorą Zamzą. Kišk tu į tą glitimą ką nori, viskas prapuls. Juk bet kokios idėjos ten nereikalingos. Kodėl? Jūs patys tai puikiai žinote.

Mes nesugebame sukurti valstybės, mes nebeturime kritinės masės žmonių, kurie galėtų kurti valstybę. Tuo aš esu visiškai įsitikinęs. Dar Sąjūdžio laikais tai buvo pagrindinė mane kankinanti mintis, nes viską daro labai konkretūs žmonės.

Mes masiškai griovėme. Mes neskaičiuojame, ar yra, tarkim, tūkstantis žmonių, kurie galėtų valdyti valstybę, kurti ekonomiką ir visa kita. Dabar aš galiu atsakyti: nėra! Tai kas, įdomu, darys tuos kokybinius posūkius?

O šiandien į teismą duodami profesorius Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas. Aš žado netekau, nes teisiami net ne signatarai, o Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Tie žmonės, kurie vaikščiojo peilio ašmenimis. Dabar tuos žmones teisia už tai, kad jie rengė pilietinį mitingą! Mitingą, kurio tikslas buvo daryti žingsnius Lietuvos gerovei. O už tai paduodama į teismą!

Iki ko Lietuvoje jau nusirista? O kas įsakė tai daryti - teisti už mitingą? Man atsakė, kad niekas neįsakė, kažkaip netyčia tai atsitiko. Kitados aš sakiau, kad Lietuvoje ateis laikas, kai reikės mums nuomotis Vorkutos konclagerius. Atrodo, kad toks laikas pradeda artėti.

Kalbant apie Lietuvos grėsmes, jau pradeda ryškėti tokios tendencijos, kurios liudija apie atviro totalitarizmo apraiškas, atvirą nepakantumą. Ypač svarbu, kad tai daroma jau mūsų simbolinėms figūroms.

Intelektualų nerimas

Antradienio vakarą, viename iš senojo Sąjūdžio lopšių - Lietuvos mokslų akademijoje - tvyrojo kone tokia pati sąjūdiška nuotaika, kokia buvo ir 1988-ųjų birželį. Tik dabar susirinkusiųjų emocijos buvo slogesnės - teko aptarti kur kas skaudesnes, nebe sovietinės, o savos, nepriklausomos valstybės žaizdas. Jos, kaip ir svarbiausios nūdienos humanitarinės bei socialinės grėsmės bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos, sudėtos į penkių profesorių, habilituotų daktarų, akademikų - literatūrologės Viktorijos Daujotytės, teisininko Valentino Mikelėno, filosofo Arvydo Šliogerio, ekonomisto Aleksandro Vasiliausko ir archeologo Vlado Žulkaus knygą „Nerimas“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"