Eurointegracija viduramžiais ir šiandien: ar sugebame mokytis iš praeities?

Istorija yra gyvenimo mokytoja, – taip prieš du tūkstantmečius pasakė Markas Tulijus Ciceronas, ir nuo to laiko nekas nepasakė nieko geriau. Išties, vienintelė prasmė kapstytis praeityje yra įsisavinti joje slypinčią patirtį ir prisitaikyti ją savo dabarčiai. Visiškai tapačių situacijų, aišku, nebūna nei tautų, nei atskirų žmonių gyvenimuose, bet, perpratus bendrumus ir dėsningumus, atsiranda galimybė prognozuoti ateitį ir galimas vienokių ar kitokių sprendimų ar pasirinkimų pasekmes.

Daugelis šiandieninių istoriografijos autoritetų ragina žiūrėti į Lietuvos istoriją kaip į pritapimo prie Europos arba europeizacijos istoriją. Kadangi santykių su Europa (Europos Sąjunga) problematika šiandien tikrai aktuali, toks požiūris galėtų būti netgi sveikintinas. Deja, europeizacijos paradigma sekantys istorikai į šį procesą linkę žvelgti su naiviu idealizmu – pritapimas prie Europos (ar jos politinės konjunktūros) jų koncepcijose tampa savaiminiu tikslu ir aukščiausia siekiamybe. Betgi iš tikrųjų niekas niekada nesiekė pritapti prie Europos vien tam, kad pritaptų prie Europos. Kaip ir bet kuri kita politinė strategija, pritapimo prie Europos (tiksliau, sąjungų su vienomis ar kitomis Europos šalimis) strategija visuomet turėjo du pagrindinius tikslus – apsaugoti valstybę nuo išorės priešų ir sukurti geresnį gyvenimą jos viduje. Saugumas visuomet buvo (ir tebėra) pirmoje vietoje. Taigi visas mūsų „eurointegracijas“ reikėtų vertinti pagal tai, kaip jos prisidėjo (arba neprisidėjo) prie Lietuvos valstybės saugumo užtikrinimo.

Mindaugas

Pirmuoju (ir tam tikra prasme kultiniu) Lietuvos „vedliu į Europą“ paprastai laikomas Mindaugas. Kaip ir šiandien, pagrindiniu „eurointegraciją“ skatinančiu veiksniu buvo rusų grėsmė. Tiesa, rusų vaidmenį šiuo atveju atliko būsimieji ukrainiečiai – t.y. Haličo-Volynės kunigaikštystė ir jos valdovas Danilas. Kaip pamename, viskas prasidėjo nuo to, kad Danilas Haličietis 1248 m. pabaigoje išprovokavo Lietuvoje vidaus karą, paremdamas Mindaugo konkurentą – jo brolėną Tautvilą. Vokiečių ordinas iš pradžių irgi rėmė Tautvilą, bet 1251 m. Mindaugui pavyko pervilioti jį į savo pusę, priimant krikštą ir darant teritorines nuolaidas. Vėliau Vokiečių ordino parama padėjo Mindaugui laimėti vidaus karą ir išlaikyti Lietuvos valdžią rusiškojo (dabar baltarusiško) pakraščio žemėse, dėl kurių ir vyko trintis su Haliču-Volyne. Karūna, kurią Mindaugui pavyko išsiderėti 1253 m., taip pat pakėlė jo, o kartu ir visos Lietuvos valstybės prestižą. Taigi iš pirmo žvilgsnio „eurointegracija“ lyg ir padidino Lietuvos saugumą.

Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Negalima pamiršti, kad mainais už paramą Mindaugas turėjo perleisti Vokiečių ordinui daugiau kaip trečdalį etninio Lietuvos valstybės branduolio – t.y. Žemaitiją, Nadruvą, Skalvą, dalį Jotvigių žemių ir Sėlą. Saugumo požiūriu tai, be abejo, laikytina katastrofa. Net ir pasirinkus atvirą karą, vargu ar buvo galima prarasti daugiau – valstybė atsidūrė ties žlugimo ribą. 1260 m. Mindaugas turėjo užrašyti Vokiečių ordinui jau visą Lietuvą – tuo atveju, jeigu mirtų be įpėdiniu). Dauguma istorikų laiko šį raštą klastote, bet jis vis tiek atskleidžia Vokiečių ordino tikslus (ir numatomas jų įgyvendinimo priemones). Taigi nuo žlugimo Lietuvą tuokart išgelbėjo tik žemaičiai, kurie ne tik sėkmingai pasipriešino Vokiečių ordinui, bet ir privertė Mindaugą atsisakyti pražūtingos politikos.

Po to Lietuvoje įsitvirtino tokia saugumo strategija, kurią sąlyginai būtų galima pavadinti nacionalistine. Ir ji pasirodė ganėtinai veiksminga. Lietuva neišvengė vidaus konfliktų, dėl jų net buvo atsidūrusi Haličo-Volynės pavaldume, tačiau bemat išsivadavo ir išaugo į vieną didžiausių valstybių Europoje. Tiesa, teritorinių nuostolių ji taip pat neišvengė, tad XIV a. „eurointegracija“ vėl grįžo į politinę darbotvarkę.

Gediminaičių „eurointegracija“

XIV–XV a. „eurointegracijos“ strategiją subrandino ir trijų kartų pastangomis realizavo Gediminaičiai. Šįkart tai buvo visiškai kitokia strategija. Esminis tikslas – saugumas – liko tas pats, tačiau dabar „eurointegracijos“ (krikšto) buvo siekiama, ginantis nuo pačios Europos (t.y. Vokiečių ordino). Be to, įsitvirtino suvokimas, kad Vakarų pasaulis nevienalytis. Dar XIII a. Lietuva pradėjo išnaudoti savo katalikiškųjų kaimynų tarpusavio nesutarimus, ieškodama ir rasdama sąjungininkų Mazovijos kunigaikštystėje bei Rygos mieste. XIV a. imta žvalgytis dar toliau. Buvo geriau įsisąmoninti ir valstybės poreikiai. Civilizaciniai Vakarų pasiekimai karybos ir fortifikacijos srityje (mūro statyba, parakiniai šaunamieji ginklai) Lietuvoje atsirado dar gerokai prieš krikštą, ir tai rodo visais atžvilgiais išsiplėtusį Lietuvos valdovų akiratį. Galop sukaupta tarptautinių santykių patirtis išmokė Gediminaičius vengti skubotų sprendimų, derėtis, reikalauti garantijų, o svarbiausia – nebijoti atmesti sandėrio, paaiškėjus, kad jis nėra pakankamai naudingas. Visa tai lėmė, kad 1386 m. Jogailai ne tik pavyko sudaryti strateginę sąjungą su Lenkija, bet ir pačiam tapti jos valdovu.

Vis dėlto iš pradžių sąjunga su Lenkija pagimdė bemaž tas pačias problemas, kaip ir ankstesnė Mindaugo sąjunga su Vokiečių ordinu – paaiškėjo, kad partneriui labiau rūpi primesti Lietuvai savo viršenybę, o ne kovoti prieš bendrą priešą. Nieko keisto čia, žinoma, nebuvo: kiekvienas subjektas siekia gauti kuo didesnę naudą kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau šią problemą sėkmingai išsprendė valdžią Lietuvoje perėmęs Vytautas, kurį į sostą vėlgi atvedė žemaičiai.

Vytautas sutartinai vadinamas genialiu politiku, bet jo genialumo paslaptis buvo labai paprasta: Vytautas nepalaikydavo nenaudingų sąjungų – jeigu sąjunga tapdavo nenaudinga, jis ją nutraukdavo ir dažniausiai sąjungininkas būdavo priverstas pasiūlyti naują susitarimą palankesnėmis sąlygomis. Kitas sėkmės faktorius buvo unikalūs Jogailos ir Vytauto santykiai, leidę jiems panaudoti vadinamąją „gero ir blogo derybininko“ kombinaciją. Santykiuose su Lenkija Vytautas paprastai užimdavo „kietą“ poziciją, o Jogaila tarpininkaudavo, išreikalaudamas nuolaidų. Santykiuose su Vokiečių ordinu atvirkščiai: Jogaila būdavo nenuolaidus, o Vytautas vaidino draugišką. Tiesa, tai jam netrukdė profilaktiškai mušti kryžiuočių, tokiu būdu priverčiant Vokiečių ordiną labiau vertinti jo draugiškumą. Rezultatas buvo įspūdingas. Vokiečių ordinas buvo ne tik sutriuškintas ir priverstas atsisakyti bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją – XV a. 3-ame dešimtmetyje, pats dorai nesusivokęs, jis tapo Lietuvos nepriklausomybės rėmėju ir ėmė advokatauti Vytauto karūnacijai. Tuo tarpu Lenkijos siuzereninės pretenzijos taip ir liko popieriuje: Nepaisant sėkmingai sužlugdytos Vytauto karūnacijos ir po jo mirties išprovokuoto karo tarp Švitrigalos ir Žygimanto Kęstutaičio, 1440 m. Lietuva de facto atkūrė savo suverenitetą, savavališkai vainikuodama didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą Jogailaitį.

Tai, kad vėliau Lietuva visgi pateko į Lenkijos priklausomybę, lėmė visai kitos priežastys – konkrečiai: nepalanki dinastinė konjunktūra ir atgimusi rusų – šįkart Maskvos didžiosios kunigaikštystės – grėsmė.

Sąjunga su Lenkija ir jos vargai

Lietuvos ir Lenkijos sąjungos atnaujinimas vyko etapais. Pirmasis etapas – personalinės unijos atnaujinimas prasidėjo 1447 m., kai Vladislovui Jogailaičiui žuvus mūšyje prie Varnos, Kazimieras užėmė Lenkijos sostą. Viduramžiais nepriklausomybės praradimas dėl nepalankiai susiklosčiusios dinastinės konjunktūros buvo įprastas dalykas, ir Lietuvos diduomenė, kuri nuo šiol tapo pagrindine valstybės reprezentante, šią grėsmę suvokė. Prieš išleisdama Kazimierą į Krokuvą, ji pasirūpino Lietuvos valstybingumo saugikliais (Lietuvoje liko veikti atskira Ponų taryba, atliekanti vyriausybės funkcijas), tačiau kita grėsmė buvo pražiūrėta. Valdovui pasitraukus į Krokuvą, buvo nebeįmanoma vykdyti aktyvios užsienio politikos – ypač rytuose, ir dėl to per keletą dešimtmečių Maskvos didžioji kunigaikštystė taip sustiprėjo, kad ėmė grasinti Lietuvai. Po Kazimiero mirties 1492 m. ji perėjo į puolimą, ir iki 1503 m. Lietuva prarado ketvirtadalį valstybės teritorijos.

Taigi, šiuo atveju sąjunga Lietuvos saugumą paveikė labai neigiamai, bet dėl įvairių aplinkybių (pirmiausia, dėl valdovų „deficito“, atsiradusio, prasidėjus Gediminaičių dinastijos išmirimui) nebuvo sugalvota nieko geriau, kaip šią sąjungą stiprinti. Iš pradžių kelis kartus buvo atnaujinta personalinė unija, o 1569 m., Gediminaičių dinastijai galutinai išmirštant, prieita iki Liublino.

Atskirais momentais (pvz., valdant Žygimantui Senajam arba Steponui Batorui) sąjunga su Lenkija Lietuvai duodavo naudos, tačiau bendras rezultatas lieka neigiamas: Lenkija pasiglemžė Ukrainą, bet Maskvos grėsmės taip niekad ir neįsisąmonino. Išties, žiūrint iš Krokuvos arba Varšuvos, Maskva atrodė toli, o Lietuva plytėjo tarpe tarsi buferinė zona. Taigi visą laiką atsirasdavo svarbesnių reikalų.

Geriausiai grėsmių supratimo skirtumai geriausiai išryškėjo XVII-XVIII a., per vadinamąjį Tvaną (1654-1667 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Maskva ir 1655-1660 m. karą su Švedija) ir 1700-1721 m. Šiaurės karą. Tvano metu Lietuva daugiausiai nukentėjo nuo Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenės. Švedų okupacija, kurią patyrė Žemaitija ir Užnemunė, buvo lengvesnė. Taigi iš dviejų blogybių Lietuvai būtų buvę parankiau rinktis švedus. Tą suprato ir Jonušas Radvila, 1655 m. sudaręs su švedais vadinamąją Kėdainių uniją. Iš pradžių visuomenė tokios politikos nepalaikė, vis dėlto, jeigu Lietuvos nebūtų saisčiusi unija su Lenkija, ilgainiui Maskvos grėsmė būtų pavertusi sąjungą su švedais neišvengiamybe. Tačiau Lenkija suvokė grėsmes priešingai: per Tvaną ji labiausiai nukentėjo nuo švedų, taigi Šiaurės karo išvakarėse, žvelgiant iš Lenkijos pozicijų, buvo natūralu sudaryti sąjungą būtent su Rusija. Augustas Saksas tai ir padarė, o rezultatą žinome: iš pradžių Abiejų Tautų Respublika tapo Rusijos Imperijos protektoratu, vėliau – jos sudėtine dalimi.

„Eurointegracijos“ strategijos XX a. – ar Lietuva pasimokė iš praeities?

Lietuvos valstybės atkūrimą XX a. taip pat galime laikyti savotiška „eurointegracija“, nes jis rėmėsi Vakarų pasaulyje subrendusia tautų apsisprendimo teisės doktrina.

Ar Lietuva ko nors pasimokė iš praeities ir jeigu taip, tai ko?

Sąmoningo mokymosi, be abejo, nebuvo, tačiau 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė savo herojumi neabejotinai laikė Vytautą Didįjį, galbūt dėl to jos politika įgijo tam tikrų „vytautinių“ bruožų: pirmaisiais savo egzistavimo metais – nepriklausomybės kovų laikotarpiu – ji buvo linkusi aktyviai keisti sąjungininkus ir prie nieko pernelyg neprisirišti. Būtent tai tapo jos sėkmės laidu. Kaip pamename, 1918 m. Lietuva atkūrinėjo savo nepriklausomybę po vokiečių erelio sparnu: vokiečiai jai teikė paramą prieš bolševikinę Rusiją. Bet vos tik rusų bolševikai buvo išstumti, Lietuva ryžtingai atsisuko prieš bermontininkus – Vokietijos sukurtą „Rusijos vakarų savanorių armiją“, kurios tikrasis tikslas buvo pajungti vokiečių valdžiai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Lietuvos užsienio politikos vektorius krypo į I Pasaulinį karą laimėjusias Antantės šalis, kurios pagrįstai buvo laikomos jos nepriklausomybės garantėmis, tačiau tai nesutrukdė 1923 m. išvyti prancūzus iš Klaipėdos. 1939 m. atgavusi Vilnių iš bolševikų, Lietuva vėlgi netapo nuolankia Sovietų Sąjungos tarnaite ir neatsisakė orientacijos į anglosaksiškąjį pasaulį, kuri iš esmės pasiteisino, tik viskas užtruko penkiasdešimt metų.

Tačiau po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kultiniu viduramžių valdovu tapo nebe Vytautas, o Mindaugas, ir, regis, mūsų valdžiažmogiai „užsiprogramavo“ pakartoti visas jo klaidas. Matome tą patį trumparegiškumą – tą patį nuolankumą strateginiams partneriams, kuris ilgainiui gali pakirsti Lietuvos saugumo pamatus. Laimė, Mindaugo laikuose visuomenė sau irgi randa pavyzdį – žemaičius. Sąmoningai ar nesąmoningai šiuo pavyzdžiu sekama – tai liudija ir pergalingai pasibaigusi Žygaičių kova prieš CHEVRON, ir referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, kurio valdžia jau nebegali neskelbti. Todėl ateitis teikia vilčių, o istorija toliau lieka gyvenimo mokytoja ir stiprybės šaltiniu.