Darbštus žmogus stipresnis už stichiją

Solidarumo reta

Klaipėdoje gyvenanti Misiūnų šeima ne pirmi metai kolektyviai su visais kaimynais kieme nusikasa sniegą.

„Vienas pamato pro langą, kad kas pradeda kasti, ir tada visi išeina. Sekmadienį kasėm sniegą dešimt žmonių“, - džiaugėsi Rasa Misiūnaitė.

Ji teigė, jog kooperuotis lengviau, nes dauguma kaimynų pažįstami, dėl to visi draugiškai vieni kitiems padeda ir ne tik kasant sniegą, bet ir kituose darbuose.

„Pavyzdžiui, sniego kasimas - smagi pramoga - ir pabūti gryname ore ir pasijudinti“, - naudą tokiuose darbuose įžvelgė R.Misiūnaitė.

Tiesa, mergina teigė, jog toks kaimynų solidarumas retas dalykas. Tai išduoda net nenukasti kiemai ir ten vis užklimpstantys automobiliai.

Pakeisti sunku

Rašytojas Vytautas Bubnys prisimena, kad anksčiau žmonės būdavo solidaresni, bendruomenė - artimesnė, su kaimynais kavos atsigerti žmonės eidavo, pasisveikindavo ir visada vieni kitiems padėdavo.

„Žmonės noriai rinkdavosi į talkas ar tiesiog pagelbėti ūkyje, vykdavo tam tikri natūriniai mainai. O dabar kas? Dabar žmonės negali elementariausiai susiorganizuoti valandėlę ir nukasti daugiabučio kieme susikaupusio sniego, kad galėtų išvažiuoti“, - liūdesio neslėpė rašytojas.

Tačiau, pasak V.Bubnio, kad ir kaip būtų gaila ir norėtume keisti susidariusią situaciją - tai padaryti gana sunku.

„Dabar žmonių kaimuose sumažėję, ypač jaunimo. Mes turime sodybėlę Širvintų rajone, ten buvo 17 sodybų - su šeimom, su vaikais, o dabar liko pustrečios sodybos. Ir viskas - nėra kaimo“, - apie nykstantį paveldą kalbėjo V.Bubnys.

Jo teigimu, per pastaruosius dešimtmečius žmonės itin urbanizavosi ir atsiskyrė nuo gamtos, tuo pačiu ir patys nuo savęs.

„Žmonės patraukė į miestą, nors kitados, jei pamenate, buvo grąžinama žemė su idėja, kad ateinančios kartos ūkininkaus, neišsivažinės. Tačiau atsitiko priešingai“, - dėstė V.Bubnys.

Visi tik į miestą

Rašytojas taip pat prisiminė istoriją - vienas žmogelis gyvenęs mieste, nusprendė atvykti į kaimą ir čia nugyventi savo aukso amžių.

„Mūsų artimas kaimynas mieste gyveno nuo paauglystės, dirbo įvairiausius darbus. Tapęs pensininku, grįžo į tėviškę. Ir jis tikėjo, kad čia kažką padarys, susigyvens su gamta, lauks ramios senatvės. Bet žmogus nusivylė - nei gyvulio turėjo, nei daržo, neūkininkavo. Ir iš to nusivylimo įklimpo į alkoholį. Visus keikė, iš pradžių komunistus, atėjusius į valdžią, vėliau kitą valdžią. O viskas baigėsi tuo, kad vieną naktį prie gyvenamojo namo augusio medžio tas žmogelis nusprendė baigti savo dienas. Kodėl taip nutiko? Paprasta. Per visus tuos metus jam viskas buvo paruošta, apgalvota - alga mokama, viskas už jį padaryta, o kaime reikėjo viską pačiam daryti. Tada ir nusviro rankos“, - apie tai, kokioje beprasmybėje neretai mūsų tautiečiai gyvena, pasakojo R.Bubnys.

Jo teigimu, tokį gyvenimo būdą diktuoja susiklostęs gyvenimo ritmas.

„Žmonės visiškai nebenori nieko daryti patys, laukia, kad kas kitas padarys. Tokiais atvejais žmogus pradeda savęs nebekontroliuoti. O kai reikia, viską pasidaryti pačiam, jau depresijos prasideda ir bambėjimas, kaip viskas blogai. Dabar žmonės nori, kad valdžia viską padarytų, o patys nenori nė piršto pajudinti. Tai yra baisu“, - nusivylęs šiuolaikine žmonių mąstysena pasakojo V.Bubnys.

Patys nebenori

Rašytojo teigimu, tik jei keistumės patys, pasikeistų ir situacija, tačiau jau ir dabar auginame kartą, kuriai niekas neįdomu ir kuri bus dar didesnė tinginių gvardija nei yra dabar.

„Yra kaimų, kur dar likę jaunimo ir vaikų, ir vasarom suvažiuoja, tačiau jie nelinkę daugiau dirbti, tvarkytis - jau nenori, geriau prie televizoriaus pasėdėti, prie kompiuterio“, - pasakojo V.Bubnys.

Rašytojas priežasčių ilgai neieškojo ir teigė, jog visada kaltų ieškoti toli nereikia, nes gyvenimui ir mąstymui didžiausią įtaką turi artimiausi žmonės.

„Tėvai tokie patys kaip ir vaikai. Dabar daug kaime gyvenančių žmonių, kurie nenori nieko net užsiauginti - jokio gyvulio, jokios daržovės“, - teigė V.Bubnys. Jis apgailestavo, kad dabar viską diktuoja neva gyvenimo būdas - reikia vis kažkur išvažiuoti, nėra kam tą gyvulį palikti.

„Žmonės nori laisvo gyvenimo ir plasnoti visur kaip paukščiai“, - konstatavo V.Bubnys.

Karolis Sargūnas - „Darom“ akcijos direktorius:

Tai, kas susiję su „Darom“ akcija - atliekos ir švari aplinka - yra visiems aktuali tema, mes norime gyventi gražioj, švarioj aplinkoj. Talkos juk visais laikais pavasarį vykdavo ir tai buvo geras momentas mums pradėti organizuoti šią akciją. Tenka matyti, kad žmonės mažiau bendradarbiauja įvairiuose, kad ir kiemo reikaluose. Dabar aktualus sniegas, užvertęs kiemus. Tai jau yra bendradarbiavimo stygius ir tinginystės perteklius. Tai jau tapo nacionaline problema. Sunkiai sekasi susitarti su aplinkui gyvenančiais asmenimis, o ką jau kalbėti apie savitarpio pagalbą.

Prie gero tai tikrai neveda. Šiuo atveju vienas iniciatyvus žmogus, duodamas kažkokiai veiklai pradžią, yra daugiau nei šaunu. Kaip ir mūsų akcija, mes parodėme iniciatyvą, ir pamažu prisijungia vis daugiau žmonių.

Taip pat ir su kiemais, jei vienas kiemas susiorganizuotų ir nusivalytų sniegą, ir kitas taip pat pasišautų mėgdžioti. Ir tai yra gerai.