Būkime atviri - Lietuva mums paprasčiausiai nerūpi

Būkime atviri - Lietuva mums paprasčiausiai nerūpi

Paklaustas apie dvasinę Lietuvos būklę, žinomas dailininkas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, vienas didžiausių dabartinės lietuvių intelektualiosios tapybos meistrų Giedrius KAZIMIERĖNAS atsakė, jog reiškinį, šiandien vykstantį lietuvių tautoje ir valstybėje, geriausiai tiktų palyginti su žalčio užkapojimu - lietuviškos dvasios nužudymu savo pačių viduje. „Esu įsitikinęs, kad ne iš Rytų ir ne iš Vakarų atplaukia didžiausios grėsmės Lietuvos išlikimui, didžiausia mūsų problema esame mes patys“, - „Respublikai“ sakė jis.

- Jūsų paveiksluose įvaizdintos didžios Lietuvos datos, dramatiškiausios jos istorijos akimirkos, išdidžiai į mus bežvelgią didžiųjų Lietuvos kunigaikščių veidai... Jūsų tapoma Lietuva spindi didybe, o pasižvalgius po šiandieną - sunku net patikėti, jog tos pačios Lietuvos tąsa esame...

- Žinoma, kad esame. Tačiau pernelyg retai apie tai susimąstome - pernelyg menkai tesidomime savąja istorija ir savimi pačiais. Juk dar tebegyvename savo valstybėje, kuri nors ir su protrūkiais, tačiau turi valstybingumą, nors ir per kraujus - bet išsaugojusi savo kalbą...

Kartais vis peržvelgti savąją istoriją yra ne tik prasminga, bet ir gyvybiškai svarbu kiekvienai valstybei. Juk nežinodami istorijos mes ir šios dienos kontekstuose faktiškai nesame kompetentingi - nesame pajėgūs nei savosios tapatybės apibrėžti, nei su kitomis tautomis bei valstybėmis lygiavertiškai diskutuoti, nei savo Tėvynę mylėti, kaip dera. Nes juk argi įmanoma mylėti tai, ko nepažįsti, nepajėgi apibrėžti, įsivaizduoti?

Meilės objektas nebūna abstraktus. Be to, nepažindami savo praeities, negalime projektuoti ir savo ateities. Joks Lietuvos tęstinumas nėra ir nebus įmanomas, jeigu, nukirpę siūliukus su istorija, vaizduosimės Lietuvą it iš niekur ką tik atsiradusį debesėlį, štai pakibusį tuščioje erdvėje.

Taigi Lietuvos tąsa mes, žinoma, esame, tačiau - dramatiška ir, deja, nebūtinai Lietuvos ateitį užtikrinanti tąsa. Todėl, jeigu manęs klaustumėt, ar Lietuva išliks, tegalėčiau pagūžčioti pečiais.

- O jeigu to būčiau klausęs Sąjūdžio laikais? Turbūt be menkiausios dvejonės būtumėt atsakęs, kad išliks?

- Skirtingais etapais - skirtingi uždaviniai. Sąjūdžio laikais nebuvo kada apie išlikimo galimybes spėlioti - buvo svarbu nepriklausomybę išsikovoti. O dabar ne metas valstybę kurti. Valstybės kūrimas yra lėtas, ilgas ir nelengvas darbas, kurio jokiais atvejais ir jokiomis situacijomis nevalia nustoti dirbus. O šiandien kažkodėl daugeliui atrodo svarbiau aimanuoti, reikšti nepasitikėjimą savąja tauta ir kritikuoti tai, kas jau padaryta, užuot ėmus dirbti patiems.

Reikia pripažinti, kad šiandien esame užsiciklinę savikritikoje, peržengusioje bet kokias konstruktyvumo ribas ir virtusioje savęs niekinimu, savęs neigimu, pačius save naikinančiu mechanizmu. Įtikėjus, kad esame nieko verti, kad mūsų padėtis - beviltiška, kad nesame pajėgūs nė vienam žingsniui į priekį, - bet kokie bendri planai ir darbai tampa neįmanomi. Todėl esu įsitikinęs, kad ne iš Rytų ir ne iš Vakarų atplaukia didžiausios grėsmės Lietuvos išlikimui, - didžiausia mūsų problema esame mes patys. Įskaitant, žinoma, visas savo putinaites ir užkalnius, nacionalinių bruožų išsižadančią kultūrą ir šiuolaikinę meno kritiką, nusisukusią nuo paties meno ir skendinčią madingose kosmopolitinėse koncepcijose...

Žinot, vienas naujausių mano tapybos darbų istorine tematika vadinasi „Kęstučio nužudymas - žalčio užkapojimas“. Nors iš istorijos žinome, kad Kęstutis, klastingai įkalintas Krėvos pilyje, iš tikrųjų buvo pasmaugtas, tačiau sąmoningai rinkausi vaizduoti jį užkapojamą trumpais kalavijais, tokiu būdu praplėsdamas Kęstučio mirties kontekstą iki mitologinio lygmens, susiedamas jį su Žilvino užkapojimu iš „Eglės žalčių karalienės“, taip pat - apeliuodamas į nūdienos kontekstus - norėdamas pasakyti, jog žalčio užkapojimas - toks pats klastingas ir niekšiškas, koks buvo mitologinio Žilvino ar istorinio Kęstučio atveju, - vykdomas ir šiandien. Žaltys - tai lietuvybė, mūsų tautos ir valstybės esmė, o mes, kad ir kaip nesmagu tai pripažinti, šiandien esame nelyg tie Eglės broliai, nemąstantys apie tai, kam ir už ką kerta, bet besivaržantys tarpusavyje, kuris šauniausias - kuris taiklesnį ir skaudesnį smūgį suduos.

Ir nereikia čia jokių aiškiaregiškų pranašysčių ar aukštojo politikos pilotažo: jeigu Lietuvą kursime - sukursime, jeigu kaposime - užkaposime. Todėl pagrindinė mums užduotis šiandienai - suvaldyti savy tą žalčio užkapojimo kompleksą ir imtis to, kuo dorai per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus taip ir nebuvome užsiėmę, - kiekvienam sąžiningai ir kokybiškai dirbti savąjį darbą.

- Svajojate apie suverenią tautinę Lietuvą kosmopolitinio imperinio darinio viduje? Negi nuoširdžiai tikite, kad ES struktūros leistų tokiai atsirasti?

- Štai čia mūsų nuomonės išsiskiria - nelaikau ES sąmoningu Lietuvos priešu. Žinoma, pastebiu, kad ir ten nėra viskas gerai, - kokia ten egzistuoja korupcija, kaip nuperkamos valstybių ideologijos... Tačiau maniau ir tebemanau, kad įstojimas į NATO ir į ES buvo neišvengiamas žingsnis, norint nuo „brangių“ kaimynų iš Rytų apsisaugoti. Be to, neturiu įpročio svarstyti atgaline data - vertėjo ar nevertėjo, žingsnis jau vis tiek žengtas.

Manau, kad ES yra judantis ir gyvas organizmas, nors dar neįgavęs aiškesnių skiriamųjų bruožų. Jis - besiformuojantis, kolei kas esantis dar kritinėje situacijoje, ir manau, kaip tik nuo mūsų - žmonių, gyvenančių ES valstybėse, - priklausys, kokia ji taps ateity.

Bėda vėlgi yra ta, kad mes nedrįstame pasakyti, kokios Europos norime. O greičiausiai nesugebame to pasakyti, nes ir patys nežinome. Varge, ką jau kalbėti apie Europą, jei nesugebame net patys sau atsakyti, kokios mes norime Lietuvos. Būkime atviri - Lietuva mums paprasčiausiai nerūpi. Esame tokie papuvę, tokie kirmėliukų sklidini obuolėliai, kad dėl jokių kitų kontekstų, išskyrus pinigus ir asmeninę naudą, nė galvos sau sukt neketiname. Todėl ir turime, ką turime, - apgailėtiną, apetito gyventi netenkančią būtį, būdingą bet kuriai tamsiai, godžiai, tarp populistinių idealų pasiklydusiai visuomenei.

Beje, kaip apskritai nusileidome iki tokio plebėjiško požiūrio - laukti, ką pasakys Europa, mums tvarkant savo šalies ir savo pačių gyvenimo reikalus? Kiekviena tauta, kiekviena valstybė turi savų interesų, ir tai yra normalu. Juos ginant, manau, normalu yra ir retkarčiais pakonfliktuoti.

Mes turime būti patys savo gyvenimo šeimininkai - patys turime žinoti, ko mums reikia, ir patys turime savo tikslus įgyvendinti. Nemanau, kad Europa mums liepia nesidomėti savimi, nežinoti savo pačių istorijos, niekinti savo kalbą, kultūrą, Tėvynę... Prisimenate Meilę Lukšienę ir jos tautinės mokyklos koncepciją? Pats dalyvavau posėdžiuose ją svarstant. Taigi šios koncepcijos niekas nesukritikavo ir neatmetė - jos paprasčiausiai neįgyvendino, neatsirado kam šios idėjos paversti kūnu. Vadinasi, žalčio kapotojų Lietuvoje yra daugiau nei saugotojų ir vargu ar dėl to galima būtų apkaltinti ES.

- O ką daryti, kad žalčio saugotojų atsirastų daugiau nei kapotojų?

- Vienas iš esminių dalykų, manau, yra švietimas. Viena mūsų didžiausių problemų - mūsų pačių tamsumas. Jeigu visuomenė būtų labiau apšviesta, daugelis problemų išnyktų savaime, nes didžiumą jų ir sukuria ne kas kita kaip tamsi sąmonė.

Kaip manote, kas padėjo išlikti žydų tautai per tūkstančius metų neturint netgi savosios valstybės? Tai knyga - jų Tora, kurioje sutelpa ir jų religija, ir kultūra, ir išmintis, ir moralės kodeksas... Tikėjimo ir tautinės pasaulėjautos vienijama tauta, savo gyvenimu jaučianti atsakomybę prieš savąją šeimą, tautą, visus tuos, kurie jau išėję, ir tuos, kurie dar tik ateis, negali išnykti.

O žinote, kaip patys žydai vadina Torą? Nešiojama Tėvyne. Manau, tai ir yra išsamus atsakymas į jūsų klausimą. Nes kiekviena Tauta turi savąją Torą - nacionalinės svarbos knygas, kuriose glūdi pats patikimiausias jų išlikimo kodas. Tereikia tiesiog nenustoti tų knygų skaityti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder