Blogiau jau būti nebegali. Tai nebebus?

M.Šlepševičiaus teigia nenorintis juodomis spalvomis piešti kaimo ateities, bet ir pažadais tikėti esą vis sunkiau.

- Veliuonos seniūnu dirbote beveik 23 metus, daug padarėte savo miesteliui, žmonės jus mylėjo, palaikė. Daug kas tuomet juokavo, kad darbą iškeitėte į šeimą. Ir staiga viską metėte...

- Sakyti galima visaip. Nesu robotas, esu tik žmogus. Kai nuolat plaki į sieną, ir vis gauni per galvą, nupulti ant žemės nesunku. Pažiūrėkite, kiek žmonių kur kas platesniais sparnais suminami į purvus ir jau niekada nebeįstengia atsitiesti. Mane taip pat mindė, buvau palūžęs vienu metu, neslėpsiu. Nors šimtai prieš tai mane buvo įspėję: lėtink tempą, nereikia verstis per galvą, nieko nepakeisi. Viešinau visas negeroves, atvirai kalbėdavau su spauda, o valdžia ėjo iš proto. Galop už visą tą mano tiesmukumą, viešus pasisakymus pradėjo engti. Ką dariau, vis neįtikau. Nežiūrint, kad man dirbant seniūnu Veliuona dažnai būdavo tarp geriausių šaly - geriausia seniūnija, gražiausias miestelis. Kiekvienais metais kuo nors pasižymėdavome. Pastatėme dvi prasmingas skulptūras. Prie kapinių - Kristaus skulptūrą, prie kelio - deivės Velionos skulptūrą. Kai kam nepatiko, o nepatiko pirmiausia tiems, kurie nieko nedavę, pradėjo reikalauti tokių pat sąlygų kaime, kaip ir mieste. Jie norėjo nieko neveikti, nieko nedaryti dėl visų, tik gauti. Kiek kilo triukšmo, juodinimo dėl Velionos skulptūros. Sakė, į pagonybę nukrypome, visi taps pagonys, išsipjaus. Gerai, kad atsirado mus palaikančių tautinės kultūros žinovų, atsilaikėme. Padaryk patį geriausią, gražiausią darbą šiais laikais - pusei patiks, o pusei nepatiks. Kels klausimą kam, dėl ko, už kieno pinigus. Apie prasmę niekas negalvos. Didžiuojuosi monografija „Veliuona“. Suskaičiavau, kad kol knyga išėjo, vien tik į leidyklą reikėjo važiuoti 25 kartus. Kol dirbau seniūnu, su žmonėmis sutvarkėme visas kapines, žydų, evangelikų, rezistentų, naujas įrengėme. Nutiesėme daugiau nei 18 kilometrų asfaltuoto kelio per visą seniūniją, ačiū mums padėjusiam Seimo nariui Broniui Paužai. Parengėme dokumentus kultūros centro rekonstrukcijai. Vytauto laikų Veliuonos bažnyčios požemius iškuopėme.

- Kaip gyvenote, taip ir gyvenate - kaimu. O kaimas kuo gyvena?

- Lietuvį sunku priversti viskuo nusivilti. Jis vis tiek kažkuo tiki, tik norėtųsi, kad tikėtų ne bet kuo. Tokius, kaip aš, sunku beapžavėti. Esu kaimo žmogaus ir mano pažiūros valstietiškos, pastovios. Buvo laikas, mane net į politiką buvo įtraukę, į Seimą su valstiečiais svarsčiau eiti. Nebuvo populiari ta partija, kaip ir viskas, kas su kaimu susieta. Klausau dabar, ką žada Tėvynės sąjungos jaunimas. Viską pakeisią, viskas pasikeis, žmones sugrąžins, tik juos palaikykit, tik juos rinkit. Tik nė žodžio, kaip jie tai padarys. Kaimas, kiek mūsų, dar likę, nusivylęs, neturi darbo. Dalis prasigėrę, nes jiems jau jokia ateitis nebešviečia. Paprašyk kaime ką padėti prie darbų - dažnas neina arba ateis svirduliuodamas, ir pirmiausia užsiprašo stiklinės vyno. Būčiau neteisus sakydamas, kad visas Lietuvos kaimas prasigėręs. Tikrai, ne. Kai tiek mažai žmonių likę, išgėrinėjantys dažniausiai šmėžuoja. Mano, Graužėnų kaime, Smetonos laikais gyveno 346 žmonės. Dabar - vienas kitas namas gyvenamas, daug tuščių be langų, be durų. Ir tai - Panemunėje, gražioje vietoje. Išvažinėjo žmonės ir dabar dar išvažiuoja, bet jau mažiau, nes nebėra kam išvažiuoti. Pagalvokite, kaip galima ūkininkauti, jeigu už vieną litrą pieno žada mokėti jau ne 10-11 centų, o tik 6-8 centus. Smulkūs ūkininkai seniai suskaičiavę, kad karvę išlaikyti per dieną kainuoja 7 eurus. Nebeišsilaiko karvių jau tie, kurie per parą primelžia 100 litrų pieno, nekalbant apie tą varguolį, kuris laiko 1-3 juodmarges. Dar keletas kaimiečių karvę turi, kad nereikėtų pieno į parduotuvę gūrinti.

- Atkūrus Nepriklausomybę, buldozeris per Lietuvos kaimą pravažiavo pirmiausia. Ne pirmą kartą. Per kaimo pamatus šniojo tremtis, po to melioracija? O kas bus dabar?

- Blogiau jau būti negali. Kaimas šiais laikais ne gyvena, o egzistuoja. Kurie dirbo, darbo ir šiandien dar susigraibo. Gyvena varganai, bet išgyvena. Tie, kurie anksčiau nenorėjo dirbti, nedirba ir nebeišmoks dirbti. Nepaneigsi, šis tas daroma dėl įdarbinimo. Darbo biržos sudaro sąlygas, kaip priimta sakyti, persikvalifikuoti, o paskui suranda darbo už 50-100 kilometrų nuo namų. Kiek ilgai džiaugsiesi, pusę atlyginimo pravažinėdamas? O dar šeima namuose laukia. Neužtenka žmogui suteikti kvalifikaciją, jeigu nėra kur ją dėti. Nelabai kam rūpi tas kaimas. Visi šneka, žada atkursim kaimą, suklestės gyvenvietės... Tušti žodžiai. Prie mano atminties jau trys kaimai išnyko. Neliko net medžių prie buvusių sodybų. Teisingai, kaimų naikinimui pasitarnavo melioracija. Kolūkių nuskurdintiems kaimiečiams melioracija suspindo kaip šviesos spindulys iš kaimo į miestą, kur buvo darbas, patogumai, butai. Gaudavo už nugriautus vienkiemius didelius pinigus, ir kraustėsi į miestus ir gyvenvietes. Jaunesni net prašydavo jų namus nugriauti, jeigu to nė nereikėjo. Tuo metu po studijų atlikinėjau praktiką pas melioratorius. Tekdavo girdėti, kad jaunesni kaimiečiai net kyšius melioratoriams nešdavo už patvirtinimą, kad sodyba trukdo projektui ir ją būtina panaikinti. Liko tie, kas kaimu gyvi. Vienkiemiuose - kelios sodybos. Senoliai išmirė, mirė ir kaimai. Dabar vėl kita situacija, nyksta ne vienkiemiai, o gyvenvietės.

- Vadinamojo pasaulio laimingumo ataskaitoje lietuviai minimi tarp nelaimingiausių? Ar esate pagalvojęs, kiek tame yra tiesos?

- Nežinau, ar mes jau tokie nelaimingi. Gyvename labai gražioje šalyje, ramioje vietoje, kol kas. Dar turime keturis metų laikus, vandens iki soties, miškus neiškirstus. Laimės niekas mums neatneš, laimę reikia patiems susikurti. Mažiau reikia klausyti rėkiančių ir dalijančių pažadus, o turėti savo nuomonę, jos semtis iš savo Tautos istorijos. Visi šaukia: karas bus, karas bus, ginkluokimės. Tai su kuo mes galime kariauti, likę pustrečio milijono? Nemanau, kad tiek pinigų, kiek dabar, reikėtų ginklavimuisi. Didžiosios valstybės kasmet prigamina galybę naujausių ginklų, o atlikusius prakiša tokioms šalims, kaip mes. Dabar iš paskutiniųjų ginkluojamės, o praeis keleri metai ir nebebus, kam tų ginklų valdyti. Samdinius teks pirkti. Gąsdintis daug kuo galima, bet kaimynai iš Rytų, per kelias valandas mus nušluotų.

- Pakankamai tų grėsmių turime tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų...

- Iš vienos raudonosios linijos pusės perbėgome į kitą. Nežinau, ar dažnas pagalvojame, kad parduoti, praskolinti esame kiekvienas nuo kūdikio iki senelio. Ar reikėjo mums euro? Kaimo žmonės sugniuždyti, matydami, kad tai, kas kainavo litą, dabar kainuoja eurą. Valdžia guodžia, kad pensijos didėja. Gal ir padidėja po eurą kitą, bet tai neatsveria kainų augimo. Kas su pabėgėliais? Vienas, kitas šimtas išsibarstytų, bet tik ne tūkstančiai, milijonai. Pasižiūrėkite, kiek po savo sparnu Europa užsiaugino priešų, teroristų. Kas gali garantuoti, kad tas pats, kas Prancūzijoje, Belgijoje nenutiks pas mus? Visą tą nevaldomą svetimos kultūros invaziją sugalvojo milijardieriai, kurie nori tokias valstybes, kaip Lietuva, sunaikinti, padaryti vieną valstybę, vieną kultūrą, o žmones paversti robotais. Ką Europos Sąjunga pasako, tą ir darome. Gali, ar negali, niekas neklausia. Ar įmanoma svetimos kultūros žmogų priversti pamiršti prigimtas tradicijas, religiją? Nedirbs mūsų kaimuose joks arabas. Šitaip dirbti, kaip dabar dirba mūsų ūkininkas nepriversi nė vieno su bizūnu. Kelia žmonės penktą valandą, gyvuliai už kelių kilometrų, vargsta ir nieko neužvargsta. Jeigu kaime kas ir liks, tik centrinėse gyvenvietėse. Nereikia svajoti, kad kaimą atgaivins atvykėliai iš miestų. Kaime turi gimti, augti, suleisti giliai šaknis, kad norėtum čia vargti. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, daug miestiečių sugrįžo į sodžius. Vietoj 1900 gyventojų Veliuonos seniūnija buvo išaugusi iki 2216. Dabar nelikę nei 800. Pabuvo jie kaime, kur, kaip buvo sakoma, „niekas nemokama, nekainuoja šildymas“, ir vėl į miestus sugrįžo. Arba į užsienį išrūko.

- Apmaudu neapmaudu, bet paklausiu pabodusio klausimo: ar įmanoma ką pakeisti?

- Visada galima pakeisti, jeigu nori keisti. Sakydavo, kad seniūnija negali padėti savo gyventojams. Ir dar kaip padėdavome, iš visos Lietuvos važiuodavo pasižiūrėti, kokį mes buvome sukūrę komunalinį ūkį. Paprašydavo žmonės malkas parvežti, kelią pataisyti, žemę išdirbti, viską padarydavome. Bet pasikeitė valdžia, pasakė, kad seniūnijos negali teikti paslaugų, uždarė mūsų buhalteriją, atėmė pinigus, techniką pardavė, išdalino. Neliko nieko, kaip tik susitaikyti. Ir raminti vieniems kitus: viskas gerai, kad tik nebūtų karo. Sugrįš į Tėvynę, į gimtąsias vietas žmonės, ar ne, priklauso nuo daug ko. Jeigu nemyli Tėvynės, tai ir negrįš. Net iš Veliuonos nemažai žmonių važinėja dirbti į Vilnių. Gabesni sostinėje įkūrė firmeles. Viena koja ten, kita - čia. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje. Jeigu politika nepasikeis, nežinau, kaip bus. Lietuvą kol kas valdo ne asmenybės, ne protai, o už jų stovintys interesai. Buvo tiesioginiai merų rinkimai, buvo daug vilčių, kad išrinks nepriklausomus, turės jie laisvas rankas. O kas išėjo? Ir negali būti kitaip, kol taryboje beveik tie patys.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“