"Atleidimas yra fantastiškas dalykas"

- Kaip eiti susitaikymo link?

- Nėra taip, kad žmogus iškart supranta, kad su kitu reikia taikytis. Žmogus iš prigimties visada nori būti teisus. Tačiau tokie dalykai pridaro bėdų. Laimingi tie žmonės, kurie sustoja ir savikritiškai į save pažvelgia, paklausia savęs: ar aš teisus? Būna, kad asmuo negali susitaikyti pats su savimi, turi vidinių priešpriešų, nesėkmių, nuodėmių, o nuodėmė - kaip virusas, kaip kiaulių gripas, nematai jo, o jis savo daro.

- Iš kur semtis jėgų, kad atleistum?

- Jeigu tikėjimo nebus, ir atleidimo nebus. Pats iš savęs žmogus neturi galių atleisti, tai ateina per Dievą. Tarkime, žmogus suvokia, kad dabar jis atleisti yra nepajėgus, bet kartu gailisi, kad neįstengia atleisti. Tačiau tikėdamas, kad kada nors atleis, jau daro žingsnius atleidimo link. Atleidimas yra fantastiškas dalykas. Nes neatleidimas nematomais ryšiais susaisto žmones, esančius už 1000 kilometrų, ir jie nesijaučia laisvi. Taigi atleidimas išlaisvina.

- Kas labiausiai sujaukia žmogaus dvasią?

- Gyvenimo puikybė, nesugebėjimas pamatyti savęs, tik kitus matyti. Kaip Jėzus sakė, iš savo akies išritink rąstą, paskui iš brolio akies krislelį trauk. Advento laikotarpis būtent ir skirtas pažvelgti į save iš šalies. Leistis į savęs pažinimo ekspediciją. Kai susitaikai pirmiausia su savimi, paskui ir su draugu lengva susitaikyti. Svarbu rasti pozityvų kontaktą su kitu žmogumi. Žmogaus dvasios gelmė yra labai sudėtinga. O mes matome tik išorėje pasireiškusias pasekmes, tai yra žmogaus reakcijas: tai muštynės, tai keiksmažodžiai. Pirmiausia žmogus turi būti griežtas sau, o kitiems turi būti labai nuoširdus ir atlaidus, tada bus labai gera gyventi. Tačiau jeigu būsi labai principingas kitiems, o sau neturėsi jokių rėmų, tuomet tikrai nematysi savo tikrojo veido.

- Jūs minėjote, jog žmonės dažnai konfliktuoja patys su savimi. Jei nebus sutarimo su savimi, kaip gali būti su kitais?

- Žmogus į gyvenimą išeina su tam tikru „krūviu“, ir jeigu asmuo savyje neturi ramybės, tai toks žmogus yra kaip bomba, kaip užkratas. Kai išeini iš namų kupinas ramybės ir teigiamos energijos, pasaulis yra mielas.

- Kuo paprastai skundžiasi žmonės, atėję pas Jus patarimo?

- Pirmiausia - dėl negalėjimo susikalbėti su šeimos nariais, draugais. Juk kiekvienas gina savo tiesą, nors ta tiesa gali būti visai netiesa. Senajame Testamente Išminties knygoje yra labai įdomi frazė: puikybės ligai nėra jokio vaisto. Ko neišmoko mokytojai, tėvai, kunigai, to išmoko pats gyvenimas. Tačiau gyvenimas moko visai kitaip, jis moko skaudžiai.

- Juk gražios istorijos, kai žmonės po ilgo laiko susitaiko, - ne mitas?

- Be abejo. Aš prisimenu vieno jau amžiną atilsį kunigo iš Žemaičių Kalvarijos pasakojimą. Ateina pas jį žmogus ir sako, kad pykstasi su broliu, kunigas atsakė: žinai Evangeliją, kad jeigu tu pykstiesi su broliu, palik ant Altoriaus atnašą ir nueik susitaikyti su broliu, o grįžęs - aukok tą atnašą, melskis. Tas vyras nutraukė pokalbį su kunigu ir dingo. Pasirodo, tas vyras, pusę gyvenimo pykęsis su broliu, nuvyko pas jį ir susitaikė. Vyras grįžo į bažnyčią, kunigas išgirdo triukšmą, mato jį visą girtą. Mat vyras iš tos laimės, kad susitaikė su broliu, net prisigėrė. Vyras rėkė: „Aš susitaikiau su broliu, kunige!“

- O iš Jūsų praktikos kokios gražios susitaikymo istorijos?

- Ne viską juk galima kunigams ir pasakoti. Pasakysiu tokį dalyką, kartais kunigai bažnyčioje per pamokslus moralizuoja. O tada koks nors gyventojas, kuris per išpažintį būna pasakęs savo nuodėmę, interpretuoja, jog tai jam moralas taikomas. Tada žmogus sako, kad mano išpažintį kunigas komentuoja. O žmonės nuodėmes juk visi panašias daro. Sakymas pamokslų apie nuodėmes, mano manymu, panašu į maudymąsi nešvarumuose. Jeigu žmogus ateina į bažnyčią, reikia, kad būtų daugiau tyro vandenėlio, kad žmogaus siela maudytųsi. Reikia tam kartui tiesiog pamiršti, kad tos nuodėmės egzistuoja.

- Jūsų manymu, mūsų visuomenė daugiau džiaugsme ar liūdesyje gyvena?

- Per daug nusiminimo ne todėl, kad blogai, bet todėl, kad neigiamos emocijos yra kaip užkratas. Juk parduotuvėje niekada nepritrūkstama duonos. O seni žmonės pasakoja, kad buvo tokie laikai, kai eilėse prie duonos reikėjo per naktį stovėti, 50 kilometrų pėsčiomis eiti. Taigi keista, kad dabar ir duona kai kam neskani, saldainiai ne visi skanūs. Pažanga savotiškai panaikina žmonių ir fizinį, ir dvasinį imunitetą.

- Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Šv. Kalėdų proga?

- Kad pamirštų pyktį, kad pyktis nebūtų gyvenimo palydovas. Nes ta jėga griauna mus pačius. Reikia prisiminti, kad tikėjimas mus gali padaryti laisvus tikrąja šio žodžio prasme. Tuomet neliks dvasinių šiukšlių, nepagarbos vienas kitam.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“