Ar tikrai atgyveno tradicinė šeima?

Ar liberalizmas veda į tautos tapatybės, orumo ir vertybių sunaikinimą? Ar išsaugosime laiko išbandytą tradicinį šeimos modelį, ar netrukus įteisinsime ir gėjų santuokas? Tokius klausimus kėlė ir visuomenės atstovai praėjusią savaitę uostamiestyje vykusioje konferencijoje "XXI amžiaus iššūkiai šeimai".

PRIORITETAI. "Svarbiausia yra pasitikėjimas, ištikimybė ir meilė vaikams. O vaikai yra laimingi, kai tėvams gera kartu", - sakė Jūra ir Mindaugas Kvasiai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Ar liberalizmas veda į tautos tapatybės, orumo ir vertybių sunaikinimą? Ar išsaugosime laiko išbandytą tradicinį šeimos modelį, ar netrukus įteisinsime ir gėjų santuokas? Tokius klausimus kėlė visuomenės atstovai praėjusią savaitę uostamiestyje vykusioje konferencijoje "XXI amžiaus iššūkiai šeimai".

"Dabar pabrėžiami individualumas, valios laisvė, kitoniškumas, o tai silpnina tradicinės šeimos pamatus", - konstatavo konferencijos iniciatorius socialinių mokslų daktaras Vytautas Čepas.

Lietuvoje vis dažniau tuokiamasi sulaukus brandaus amžiaus, moterys dėl karjeros vėliau gimdo, skyrybomis baigiasi kone pusė santuokų, daugėja vienišų tėvų ir motinų... Feministinis judėjimas, ekonominės socialinės reformos, krizės bei kiti iššūkiai keitė tradicinei šeimai priskiriamas funkcijas. Tradicinė lietuviška šeima yra dviprasmėje situacijoje.

Pasak V. Čepo, didžiausia XXI a. šeimos rykštė yra emigracija: per 300 tūkst. žmonių išvyko gyventi į Vakarus, vaikus palikę seneliams, kaimynams ar net likimo valiai. 14 tūkst. vaikų apskritai buvo dingę iš socialinių tarnybų akiračio; tiesa, prašukavus sodų namelius ar tolimesnius gimines, 11 tūkst. vaikų atsirado, bet 3 tūkst. dingo kaip į vandenį. Palikti vaikai susiduria su didžiais asmenybės raidos sunkumais. "Mes dar tik stebime didėjantį jaunų žmonių žiaurumo, agresijos, pagiežos protrūkius, egoizmą, nepagarbą kitiems, ir to nesustabdys jokios mokyklų reformos. Užaugę ne šeimoje mums už tai keršys", - teigė socialinių mokslų daktaras.

Sumaterialėjimas, dvasinių vertybių paniekinimas, nuolatinis bėgimas į niekur, postų, karjeros siekimas skatina šeimas skirtis.

"Įsiklausykime, ką šneka jauni: "Dirbu 7 dienas per savaitę, pavargstu kaip arklys, grįžtu ir krentu į lovą kaip negyvas". Norima pasipuikuoti prieš kitus gražiu namu, bet tos antžmogiškos veiklos pasekmės liūdnos. Per parą vidutiniškai tik 7 min. skiriamos bendravimui su vaiku; vėliau jie to nedovanos", - sakė V. Čepas.

Kas amoralu, tapo normalu

"Netgi seksas nebėra tik vyrų problema, o moterys atsisako prigimtinės funkcijos gimdyti. Neseniai vedybas suvokėme kaip svarbiausią gyvenimo aktą, įvykį, apipintą ritualais ir papročiais, o dabar tai, kas buvo amoralu, tapo normalu", - sakė V. Čepas ir sarkastiškai klausė, kiek laiko kartu gyvenusią porą galima laikyti šeima: tris paras, savaites ar mėnesį? Mat dažnai pradedama gyvent kartu neturint ketinimų ateičiai, o nusibodus ar pasitaikius geresniam - lengvai peršokama iš lovos į lovą.

"Svarstoma galimybė įteisinti homoseksualių šeimų santuokas, leisti jiems įsivaikinti, o tai griauna vyro ir moters savanoriškos sąjungos supratimą, išplečia ją taip, kad į ją telpa bet kas, kas amoralu ir iškrypėliška, - teigė konferencijos iniciatorius.

- Homoseksualizmas visad žygiavo kartu su žmonijos istorija, bet su šia socialine grupe buvo kovojama arba ji buvo ignoruojama - iki XX a. pabaigos nebuvo valstybės, kur gėjų santuokos būtų įteisintos. Trauką savo lyčiai paaiškinti buvo sukurta dešimtys genetinių, psichoanalitinių teorijų, tačiau tai aiškumo neatnešė.

Homoseksualų apklausos rodo, kad 85 proc. lesbiečių ir 54 proc. gėjų, būdami pilnamečiai, turėjo santykių su priešingos lyties atstovais. Daugiau kaip pusė jaučia potraukį priešingai lyčiai ir buvo įsimylėję; seksologai tai patvirtina. Homoseksualumui įtaką daro aplinka, tėvo elgesys, auklėjimo stilius, pirmieji lytiniai santykiai, ypač jeigu jie yra su vyresniais, pornofilmai. Ir - kompleksas sąlygų tam tikru vystymosi laikotarpiu, suformavęs požiūrį į partnerius kaip į geismų tenkinimo objektus, elgesio stilių, manieras."

V. ČEPAS: "Užaugę ne šeimoje mums už tai keršys."

"Tradicinė šeima - istorinė praeitis"

Kardinaliai priešingos nuomonės laikėsi Seimo narė profesorė Marija Aušrinė Pavilionienė:

"Lietuviška šeima įgavo naujas formas ir naują turinį, kurį formavo XX a. ekonominių ir socialinių santykių raida, mokslo pažanga, visuomeniniai judėjimai už lyčių ir socialinių grupių lygybę, autoritarinių režimų griūtis ir aktyvus žmogaus teisių ir laisvių gynimas."

Anot jos, desperatiškas siekis strimgalviais keisti Konstituciją, ignoruojant daugiau nei 70 procentų Lietuvos gyventojų požiūrį į šeimą, kurie nesieja šeimos sudarymo vien su santuokos institutu, yra nepateisinamas, kadangi Viduramžių kanonais ar XIX a. lietuvių švietėjų pasaulėjauta jau neįmanoma stabdyti šiuolaikinės visuomenės santykių kaitos.

"Lietuvos šeimos tyrėjai įrodė, kad ekonominiu sunkmečiu tauta nesidaugina, - teigė ponia Pavilionienė, - todėl tradiciškai mąstančiųjų politikų pastanga tapatinti šeimą ir santuoką įterpiant šį derinį į LR Konstituciją šalies demografinės padėties nepagerins, žmonių moralės neprikels, darnių ir pilnų šeimų negausins."

Pasak jos, tradicinės šeimos sampratos sergėtojai, nepripažindami šiuolaikinės šeimos formų ir turinio įvairovės, supriešino tautą.

"Santuoka atsirado klasinėje visuomenėje. Tik nuo XII a. pabaigos ir XIII a. pradžios santuoka įgijo vyro ir moters sutarties reikšmę, įgalinančią sutuoktinius turėti lytinius santykius, vyro teisę į moterį ir į tėvystę. Iki to laiko santuoka buvo privatus, ne valstybės reikalas. XII - XIII a. krikščionių teologai sudievino santuoką, paskelbė ją sakramentu - šventa priesaika. Tik nuo XVI amžiaus priesaika papildoma besituokiančiųjų įžadu tesėti santuoką iki mirties. Reformacijos laikais protestantai neigė santuoką kaip sakramentą, vedybas laikė privačiu, o ne valstybės, dalyku. Švietimo epochoje, plintant valstybės ir bažnyčios atskyrimo idėjoms, į santuoką imta žvelgti kaip į vyro ir moters bendro gyvenimo sutartį", - dėstė pranešėja.

Profesorės manymu, tai, kad šiuo metu Belgijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje santuoką gali sudaryti ir tos pačios lyties individai, įrodo, kad Europos valstybėse gerbiama žmogaus prigimtis.

"Šiandien mėginama prikelti lietuvių tradicinės šeimos sampratą, kuri jau yra istorinė praeitis", - konstatavo ji.

M. PAVILIONIENĖ: "Kas yra šiuolaikinė šeima? Tai - lygių partnerių šeima, kurioje gana vėlai gimsta vaikai, nes partneriai siekia savisklaidos, karjeros ir materialios gerovės."

Paminsime vaiko teises?

"Nereikia painioti politinių ambicijų, nes 101 Seimo narys yra už tradicinę šeimą", - profesorei atsikirto Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys.

Jis atkreipė dėmesį į tai, jog neretai pavyzdžiu laikomos Europos Sąjungos teisės aktai yra prieš mirties bausmę, kita vertus, ja baudžia niekuo nenusikaltusius, dar negimusius, nes leidžiami abortai. Nusikaltėliai bent jau turi advokatus, o kur žudomų negimusių kūdikių teisės?

Pranešėjas pateikė pavyzdį, kaip XIX a. bolševikai šeimos santykių laikymą vertybe pavadino buržuaziniais tauškalais. Leninas sakė, jog švelnūs tėvų santykiai su vaikais ir sutuoktinių jausmai kelia pasišlykštėjimą. Bolševikas Trockis šeimą kaip instituciją laikė visiška atgyvena, ir teigė, jog visi draudimai, susiję su seksualumu, turi būti panaikinti, ir propagavo tos pačios lyties žmonių santykius.

1918 m. Sankt Peterburge įvyko eisena reikalaujančiųjų panaikinti santuoką, kai kurie žygeiviai ėjo nuogi. Mokymo įstaigose buvo platinami plakatai, kurių užrašai skelbė, jog jeigu komjaunuolis nori lytinių santykių su komjaunuolėmis, jos turi sutikti, kitaip bus miesčionės, nevertos studentės vardo. Ir tai bolševikams atsirūgo: 1923 metais iš gimusių kūdikių pusė buvo nesantuokiniai, šalyje kilo sifilio epidemija.

"Europos Sąjungoje, kuri turi 40 proc. pasaulio turto ir vyrauja socialinė gerovė, yra mažas gimstamumas, vyksta senėjimas, o tai iš esmės reiškia biologinį išnykimą. Kad ir kaip keista, Lietuvoje kaip tik ne sunkmečiu gimstamumas buvo mažesnis, o 2003 metais", - sakė pokalbininkas.

Jo manymu, vertybinių dalykų nereikia sieti su ES parama, o dabartinė šeimų politika veda į tautos suskaidymą, ir yra tiek daug nesusipratimų ir nesutarimų, jog vyriausybė net nesiima ką nors daryti. Liūto dalį sudaro pensijos, vaikų globos programoms skiriama 12 litų per mėnesį, tėvams - apie 30 litų, šeimos stiprinimo programoms - 26 centai. Tuo tarpu lytiniam švietimui, seminarams, kursams skiriama penkis kartus daugiau pinigų.

R. DAGYS: "Europos Sąjunga labai akcentuoja žmogaus teises, pamiršdama fundamentalų dalyką - pareigas bendruomenei, šeimai. Kas paneigtų, jog pagrindinė, prigimtinė vaiko teisė yra turėti tėvą ir motiną?"

Meilė - ne apatinis trikotažas

"Įstatymai yra žmonių sudaryti dokumentai, o jeigu remsimės dieviškuoju autoritetu, jis nulipdė žmogų, ir leido jam būti laimingu, bet jeigu žmogus laužo prigimtį, kenkia sau ir kitiems", - kalbėjo Marijos Taikos Karalienės klebonas Vilius Viktoravičius.

Pavyzdžiu pasitelkė anekdotą. Mokinių paklausė, kas yra ašara. "Iš akių liaukų išsiskiriantis skystis", - atsakė pirmūnė Marytė. "Sužeistos širdies virpesys", - atsakė poetė Aldutė. "Vienas butelis degtinės trims statybininkams", - atsakė Petriukas. Ir jie visi - teisūs. Mums susikalbėti trukdo skirtinga gyvenimo filosofija. Klasikinė teigia, kad tiesa yra viena, liberali - kad daug tiesų. Vienas verslininkas, kurio kazino įstatymas draudė rūkyti, pavadino pastatą bažnyčia, o į religinių bendruomenių gyvenimą valdžios instancijos nesikiša.

"Kas yra meilė? Be impulsų ir kūniškų malonumų, tai yra psichinė ir dvasinė patirtis. Jei remsimės vien jausmais, jie gali praeiti, o dvasingas dviejų žmonių ryšys siejasi su požiūriu į žmogų, tėvynę ir pasaulį. Taigi meilė, šeima yra įsipareigojimas rūpintis kitu. Jonas Paulius II sakė, jog tikroji meilė leidžia įeiti į kito žmogaus sielos slėpinį, niekad nesužeisdama asmens", - sakė dvasininkas.

V. VIKTORAVIČIUS: "Kai žmogus sulaužo dieviškąją savo prigimtį, pakenkia sau ir kitiems"

Vaikai laimingi, kai tėvai laimingi

"Su Mindaugu susipažinau prieš 10 metų, jis man pasipiršo po metų, susituokėme dar po šešerių, kai sūneliui Nikui sukako metukai ir jis galėjo pažiūrėti mūsų vestuvių filmuką", - pasakojo sportinių šokių klubo "Žuvėdra" vadovė Jūra Laivytė - Kvasienė.

"Svarbiausia yra pasitikėjimas, panašus požiūris į gyvenimo reiškinius, - žmonai antrino fitneso treneris Mindaugas Kvasys. - Buvo tų santykių krizių, atšalimo, bet negali trenkti durimis ir palikti likimo skirtos moters, kai jau yra vaikas. Norime ir daugiau vaikų."

Paklausti, ką mano apie tos pačios lyties žmonių santuokas, Jūra ir Mindaugas sakė: "Tegu gėjai gyvena kartu, bet nelenda į viešumą, nerengia paradų. O jų noras įsivaikinti yra šventvagiškas. Įsivaizduokite, kaip į darželį vaiką atveda du vyrai... Jis nematytų normalių santykių tarp vyro ir moters, ir nesunku spėti, koks išaugtų."

Mindaugas ir Jūra tuokėsi bažnyčioje, o prieš vedybas lankė kursus. "Kiekviena šeima kartą per metus turėtų išklausyti tokių mokymų, nes jie primena, kaip reikia išklausyti savo žmogų, neskubėti teisti, keistis pačiam", - sakė Jūra.