Ar "googlindami" internete kvailėjame?

Panagrinėkime vieną šios globalizacijos reiškinį - skaitmeninį gyvenimą, kuris užvaldo mus šiame amžiuje. Vaikai ir jaunimas vis mažiau skaito knygas ir vis daugiau yra įnikę į internetą. Ministerijų ir savivaldybių valdininkai, užuot dirbę, daug laiko praleidžia naršydami internete ar maigydami mobiliųjų telefonų mygtukus. Net pensininkai pramogauja naršydami internete. Pasvarstykime, ar šios skaitmeninės pramogos internete ar mobiliajame telefone mus lavina, ar bukina, yra gėris ar blogis? Didžiosios Britanijos klinikose jau gydoma nemažai žmonių, kuriems naršymas socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip Twitter ar Facebook, tapo žalingu įpročiu. Medikai perspėja, kad jis gali būti dar stipresnis nei rūkymas ar alkoholio vartojimas.

Nuolatinis elektroninių laiškų ir žinučių rašymas, bendravimas feisbuke, gūglinimas (interneto puslapių ir naujienų paieška) yra varžybos smegenyse dėl neuronų, o žmonės, ypač jaunimas, tampa savotiškais elektroniniais vergais. Robin Maranc Henig (Robin Marantz Henig) ir Samanta Henig (Samantha Henig) žurnale Scientific American (2012 metų gruodis) rašo, kad, jų tyrimų duomenimis, 84 proc. JAV studentų per valandą gauna mažiausiai vieną žinutę, parašo laiškelį feisbuke, tekstą ar kitą informaciją; 19 proc. jų padaro 6 elektroninius veiksmus per valandą, o 12 proc. jų yra nuolat įnikę į kompiuterį arba mobilųjį telefoną.

Naudojimasis mokiniams mobiliaisiais telefonais JAV ir daugelyje kitų šalių yra ribojamas. Tačiau Lietuvoje net 98,6 proc. mokinių naudojasi mobiliaisiais telefonais. Nors apie mobiliųjų telefonų skleidžiamos elektromagnetinės spinduliuotės žalą (ypač vaikams) ne kartą rašyta (žiūrėkite www.esmogas.lt), apklausos rodo, kad daugumai mokinių mobilųjį telefoną tėvai nuperka dar būnant pradinėse klasėse ar net darželyje.

Apie 34 proc. mokinių mobiliuoju telefonu kalba iki 15 min., 17 proc. - per 30 minučių. 31 proc. mokinių per parą vidutiniškai išsiunčia daugiau nei 100 trumpųjų žinučių. Apie 49 proc. mokinių nurodė, kad laisvalaikį leidžia naudodamiesi mobiliuoju telefonu. 43,5 proc. mokinių teigė, kad negalėtų gyventi be mobiliojo telefono. Panaši padėtis yra tarp studentų. Jaunimas ir suaugusieji teigia, kad jaučia nerimą, kai su savimi neturi mobiliojo telefono. Tapome priklausomi nuo mobiliojo telefono ir interneto. Gerai tai ar blogai? Ar galime vienareikšmiškai į tai atsakyti?

Dar 2008 metais Nikolas Karas (Nicholas Carr) žurnale The Atlantic rašė, kad didėjančios skaitmeninės pramogos nieko gera nežada smegenims. Anot jo, su nuolat besikaitaliojančiu dėmesiu mūsų smegenyse gali subtiliai pasikeisti tarpneuroninės jungtys, kurios jaunąją kartą padarys vis mažiau sugebančią giliai mąstyti. „Skaitmeninės pramogos pakeičia mūsų intelektą, atitolina mus nuo mąslaus link vadinamojo utilitarinio intelekto. Nardymas internete tarp daugybės informacijos bitų yra mąstymo gylio praradimas“. Naršant internete mintys klajoja. O kai mintys klajoja, neabejotinai klajoja ir suvokimo galimybės.

Google tinkle galima rasti beveik viską - net Lietuvos miestų ir miestelių namus bei kaimų sodybas. Google gynėjai mano, kad Google išlaisvina žmonių smegenis svarbesnei informacijai nei duomenų paieškai ir įsiminimui. „Laikymas galvoje informacijos, kuri yra lengvai prieinama Google, dabar nėra intelekto požymis,“ - gina interneto tyrėjų asociacijos narys Aleksas Heleveisas (Alex Halavais). Jei jūsų mintis yra aiški, jūs turite galimybes faktų analizei ir problemų sprendimui. Jis priminė, kad jo brolis, būdamas keturiolikos metų, galėjo pasakyti 36 skaičiaus pi ženklus, tačiau jis netapo geresniu matematiku už tuos, kurie skaičių pi turėjo savo programuojamame kalkuliatoriuje.

Tačiau gūglinimas tūkstančius jaunuolių padarė mažiau sugebančius turėti informacijos atmintyje. Tyrimai rodo, kad dabar jaunimas naudoja Google kaip pagalbinės atminties šaltinį. Studentų tyrimai įvairiose šalyse rodo, kad paprašius studentų atsakyti į ganėtinai paprastus klausimus, pavyzdžiui, ar stručio smegenys mažesnės už jo akį, ir pasakius, kad ši informacija ištrinta Google, jie sutrinka ir nieko negali pasakyti, išskyrus tai, kad jie atsakymus ras išėję iš egzamino. Žinoma, svarbiausia jaunimą išmokyti mąstyti, o ne prikišti į galvas žinių. Deja, be žinių, be faktų atmintyje yra skurdus ir mąstymas. O Google žinios yra tik labai paviršutiniškos.

Ir galbūt ne tik visur plintantis gūglinimas daro įtaką atminčiai, o ir pasitikėjimas pačiu kompiuteriu. Seniai žinoma, kad geriausias būdas įsiminti informaciją yra užrašyti ją popieriuje. Šis procesas sužadina lytėjimo ryšį tarp žodžių ar skaičių ir smegenų, o spausdinant jis praleidžiamas. Kerinas Hermenas Džeimsas (Karin Harman James) iš Indianos universiteto (JAV) paprašė grupę studentų perrašyti knygos pastraipą rašant ranka ir kompiuteriu. Po savaitės jis paprašė prisiminti, ką jie rašė. Tie, kurie rašė senoviniu būdu ranka, prisiminė kur kas daugiau už tuos, kurie spausdino kompiuteriu. Tai aiškiai parodė, kad modernus mokymasis vengiant per paskaitas rašyti ranka, o tik klausant ir matant ekrane besikeičiančius paskaitų vaizdus, vėliau mokantis iš nukopijuotų dėstytojo konspektų nelavina atminties. Ne veltui ankstesnioji karta atmintį lavino mokykloje mokydamasi atmintinai eilėraščius, universitete kalė sudėtingas aukštosios matematikos formules, nors jas bet kada galėjo rasti knygose.

Tačiau ne tik jaunimo negebėjimas įsiminti kelia nerimą. Daugiau intuicija nei duomenys verčia jaudintis dėl jaunimo didėjančio negebėjimo giliai mąstyti. Ramiai skaitant knygą arba kitaip mąstant darome savus ryšių veiksmus, darome savas išvadas ir analogijas, puoselėjame savas idėjas. Šias protinio gerinimo priemones nustelbia išblaškantis interneto informacijos triukšmas.

Bet yra ir kita medalio pusė. Išmanieji telefonai ir nuolatinis gūglinimas tapo antrąja mūsų prigimtimi, ypač jaunimo. Artimiausiu metu dar daugiau pramogų bus ne tik nešiojamuose kompiuteriuose, bet ir kituose mobiliuose įrenginiuose visur - einant gatve, laukiant troleibuso ar autobuso, važiuojant jais, maudantis vonioje, esant tose vietose, kur žmonės leisdavo savo mintims nors truputį paklajoti ir pažiūrėti, kur jos nuves. Jau atsirado vandens nepraleidžiantys išmanieji telefonai, kurie įsiveržė net į dušo kabinas, kuriose kai kurie žmonės pasinerdavo į apmąstymus.

Minėtame žurnale The Atlantic (2009) Etikos ir atsirandančių technologijų instituto bendradarbis Džemaisas Kaskijas (Jamais Cascio) rašė, kad mes ne tik tampame kvailesni, bet tampame ir sumanesni, išradingesni, nes žmogaus smegenys vystosi pasinaudodamos interneto žiniomis. Dėmesys ir susikaupimas gali būti paaukoti dėl visų dėmesio išblaškymų ir papildomų informacijos šaltinių nuorodų, bet jie pakeičiami „takiu sumanumu - sugebėjimu rasti prasmę sumišime ir spręsti naujas problemas, nepriklausomai nuo įgytų žinių“.

Panaudojant naujausią smegenų tyrimo magnetinio branduolių rezonanso įrangą buvo tiriama grupės suaugusių žmonių nuo 55 iki 76 metų smegenų elektrinis aktyvumas skaitant knygą ir gūglinant internete. Pasirodė, kad skaitant ir gūglinant yra sužadinamos skirtingos smegenų sritys. Aktyvesnės smegenys gūglinant buvo internete nutuokiančių žmonių. Interneto naujokų smegenys gūglinant nesistengė įsitraukti į darbą.

Tyrimai parodė, kad kasdienis informacijos ieškojimas internete padidina smegenų sinapsių (tarpneuroninių ryšių) tinklą, taip pat ir gebėjimą mąstyti. Internete nutuokiantys žmonės jau naudojo šį tinklą magnetinio branduolių rezonanso tyrimų metu, nes jis jau buvo susiformavęs per ankstesnius gūglinimus ir buvo tam pasiruošęs. Tyrimai rodo, kad naršymas internete atitolina pažinimo sumažėjimą sename amžiuje ir negalima vienareikšmiškai teigti, kad šio šimtmečio žmonės praranda gebėjimą galvoti ir spręsti ką nors sudėtingesnio, nei ekrane pasirodančias problemas. Atrodo, kad Google veikia skaitmeninių čiabuvių smegenis, sukurdamas neuroninių ryšių tinklą ir įdarbindamas smegenis neturinčio precedento būdu.

Su tokio neuroninių ryšių tinklo smegenimis šio amžiaus žmonės galėtų naudoti internetą kaip modernaus mąstymo ir aukštesnio laipsnio pažinimo priemonę. Ir jie netgi gali būti daugiau protiškai užimti būdami internete nei jų vyresnieji bendrapiliečiai skaitydami knygas. Besikeičiantis gyvenimas, veikiamas globalizacijos, keičia mus ir mūsų smegenis. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad gūglindami mes kvailėjame. Tampame tik kitokie. Apie kitus skaitmeninio gyvenimo iššūkius - elektroninį žmonių sekimą, jų minčių valdymą, asmeninių duomenų vogimą ir tų iššūkių ateities perspektyvas - galima paskaityti knygoje Kiek trunka sekundė (2012).