Ar Europos milijonai apmažins benamių?

Sociologai jau kalba apie tai, jog socialinis statusas perimamas iš kartos į kartą ir vadinamieji paribio žmonės neva renkasi racionalų gyvenimo būdą: nereikia mokėti mokesčių, dirbti, nevyriausybinės organizacijos rūpinasi, kad jie atsiimtų pašalpas, nemirtų badu. Tuo metu nakvynės namų vadovai sako, kad tikrovė yra kitokia: benamiai yra nesaugūs, praradę tapatybę, dažnai - kamuojami psichikos ligos ar ištikti virtinės patologinių nesėkmių. Neretai benamius "padorūs" piliečiai sumuša, iš jų išsityčioja.

Anot specialistų, kad žmonės pradėtų kabintis į gyvenimą, turi būti visa pagalbos sistema, pradedant maisto daviniu, tęsiant nakvynės namais. Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai, komentuodami dabartin3 situaciją, akcentuoja šimtamilijoninius projektus, įgyvendinamus panaudojant Europos Sąjungos paramą.

Vyrai audžia

Plungės trumpalaikės globos centro vadovas Gintaras Armalis papasakojo, jog 1996 m. įsikūrus nakvynės namams jie išties buvo verti vadintis "zoologijos sodu", nes čia benamiai tik stūmė naktis, o dieną rausėsi konteineriuose, kai kurie buvo atsidūrę ties išprotėjimo riba. Po trejų metų vadovas pareiškė norą atsiskirti nuo savivaldybės Socialinės paramos skyriaus ir parengė pastatų rekonstrukcijos projektą, kurį iš dalies parėmė Nyderlandų fondas.

Plungės trumpalaikės globos centre yra 22 lovos, kurias užima vyrai nuo 17 iki 86 metų. Pirmąjį gyvenimo čia mėnesį nereikalaujama mokesčio, vėliau tenka mokėti 70 litų, po pusmečio - 250 litų. Tuomet kai kurie vyrai nusprendžia nuomotis būstą. Pasiligojusius senyvo amžiaus žmones stengiamasi perkelti į senelių globos namus. Su jaunesniais kalbamasi griežčiau. Antai buvo vienas septyniolikmetis, kurį globojo, maitino ir rėmė pinigais jo giminaitis kunigas. Jaunuolis darbo taip ir neieškojo, tad iki šiol rausiasi konteineriuose.

Reabilitacijos centrai, anot pokalbininko, turi griežtą dienotvarkę ir taisykles, ten įsikuria motyvuoti keisti gyvenimo būdą ir gydytis nuo priklausomybės ligų žmonės. Į nakvynės namus ar trumpalaikės globos centrus ateina priversti taip elgtis, atvaryti šalčio. Šiuo metu centre yra kambariukas po laiptais, kur bėduliai pernakvoja, kai juos apsvaigusius atveža policija. Jau ketvirti metai nesusitariama su Plungės savivaldybe, kad būtų leista sutvarkyti dar vienas pastatų komplekso griuvenas, idant čia būtų įkurti nakvynės namai. Juose dirbtų ta pati komanda, įnamiai kaip pavyzdį matytų trumpalaikės globos centro vyrus, radusius darbą, atgavusius savivertę.

Šiame centre ieškoma įvairių terapijos būdų. Geriausias jų, žinoma, darbas. Švedai, ilgamečiai Plungės vaikų dienos centro rėmėjai, padovanojo centrui ir keletą audimo staklių. Vyrai išmoko austi takus, kilimus, kiti dirba dėžutes, pina krepšius, vainikus, riša vantas.

Antai 74 metų Bronislavas prieš ketverius metus mirus tėvams butą užleido didelę šeimą turinčiai seseriai. Buvusiam mechanizatoriui darbo nebepavyksta surasti. Iki šiol akyse nematęs staklių, prieš trejus metus išmoko austi, ir labai tuo didžiuojasi. Audžia beveik kiekvieną dieną, vieną kilimą dovanoja centrui, kitą parduoda, jei tik, žinoma, atsiranda pirkėjų.

"Mes nereikalaujame rezultatų. Svarbiausia, kad vyrai atgautų darbo įgūdžius, pats procesas. Metams išsiimti verslo liudijimą būtų dideli pinigai, mėnesiui jis kainuoja 15 litų. Žmogus, per mėnesį dirbantis penkias dienas, gali prekiauti mugėje ar turguje, bet nebūna dar nieko pardavęs, pajamos nepadidėja, o jau būna netekęs teisės gauti maistą iš labdaros valgyklos ir kitų socialinių garantijų", - sakė G. Armalis.

PAVYZDYS. 74 metų Bronislavas prieš ketverius metus mirus tėvams butą užleido didelę šeimą turinčiai seseriai. Buvusiam mechanizatoriui darbo nebepavyksta surasti. Iki šiol akyse nematęs staklių, prieš trejus metus išmoko austi, ir labai tuo didžiuojasi. Audžia beveik kiekvieną dieną, vieną kilimą dovanoja Plungės trumpalaikės globos centrui, kitą parduoda, jei tik, žinoma, atsiranda pirkėjų.

 

Centre rengiami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nepatvirtinti darbo kursai, tarkime, mokoma tekstilininko amato, tačiau žmogus negauna pažymėjimo, rodančio, kad yra kvalifikuotas darbininkas. Tik valytojos, lankiusios kursus, gavo tokius pažymėjimus.

---

"Pliusas yra, kad žmogus domisi, kaip užsidirbti, juda, kruta. Dėl įdarbinimo būna košės: vasarą vyrai tampa ūkininkų samdiniais. Dažnas ūkininkas, neduok Dieve, koks nesąžiningas, ir už tokį sunkų darbą, kai suskirsta rankos ir kojos, vakare atkiša dubenį sriubos, cigaretę ar įpila stiklinę naminukės", - pasakojo pokalbininkas.

Centrui šiuo metu verkiant trūksta patalpos darbo terapijai: čia kalama, triukšmaujama, dulka darbo žaliavos, byra vainikų eglišakės. Ir čia pat vyksta edukaciniai užsiėmimai, renkasi savipagalbos grupė.

"Žmonės noriai renkasi į specialistų paskaitas. Neseniai Žemaitijos nacionalinio parko ornitologai mokė, kaip daryti inkilus, kur kokie paukščiai peri. Veteranai dailininkai, sportininkai, fotografai sutiktų valandų valandas mokyti mūsų vyrus, kurie gali išmokti viso to ir sulaukę per 50 metų. Veikla įgavo pagreitį, ir mes nesutelpame, dūstame", - sakė G. Armalis.

Darbų nedaugėja

Klaipėdos miesto nakvynės namų direktorė Alma Kontrimaitė sakė, jog krizės metu gyventojų skaičius išlieka stabilus - ir Šilutės plente esančiose patalpose pernakvoti, ir Viršutinėje gatvėje įsikūrusios trumpalaikės globos namuose. Atsiranda ir naujų asmenų, ir prieglobsčio prašosi anksčiau kreipęsi asmenys, net po keliolikos metų pertraukos. Laikinam apnakvinimui priimami ir neturintys sveikatos draudimo, be asmens dokumentų.

Vis mažėja galimybių įsidarbinti dėl žemos kvalifikacijos, menko išsilavinimo, praradus socialinius įgūdžius, žmonėms su proto negalia. Žiemą visiškai užpildomos 122 vietų nakvynės namų patalpos, nes laikini darbai neužtikrina nuolatinių pajamų. Kai kurie įnamiai turi reikalų su antstoliais.

Opi problema, anot pokalbininkės, ta, jog žmogus susiranda darbą, atsisako pašalpų, bet greitai supranta, kad iš minimalios algos nepavyks išgyventi, o juo labiau užmokėti už nuomojamą būstą. Kai kurie grįžta į nakvynės namus, kiti elgetauja.

Viršutinėje gatvėje ilgesniam laikui gyvenamąją vietą randa 70 vyrų. Viena benamystės priežasčių - žalingi įpročiai ir ne visada efektyvus gydymas. Tokie įnamiai nesilaiko taisyklių ir nori diktuoti savas.

Neretai žmogui trukdo psichologinės nuostatos, nusivylimas gyvenimu. Tai bandoma pakeisti užimant gyventojus: jie patys tvarko teritoriją, savo kambarius, dalyvauja savipagalbos grupėse, piešia, siuva, dirba staliaus darbus. Vis daugiau žmonių kreipiasi pagalbos į psichologą.

Anot A. Kontrimaitės, prisikelti galima ir iš paties giliausio dugno. Pavyzdžiui, neseniai vienai moteriai, nakvodavusiai Šilutės plente su vargšais, pagaliau pavyko sutramdyti priklausomybę svaigalams, ji tarsi palypėjo laipteliu, apsigyvenusi trumpalaikės globos namuose.

Trapi riba

"Niekas nėra garantuotas, jog neatsidurs gatvėje. Sovietiniais laikais žmonės turėjo darbus, gaudavo simbolinį atlyginimą, turėjo galimybę išgyventi. Dabar vyksta kova už būvį, turi judėti, dėti pastangas, kad išgyventum", - sakė psichiatras Aleksandras Slatvickis.

Pasak specialisto, vienas kelių, vedančių į visuomenės paribį, yra psichikos liga, kai žmogus neturi pakankamai socialinių tarnybų ir artimųjų paramos. Jis sakė, jog neatskirtų priklausomybės ligos nuo psichikos, jos dažniausiai eina kartu. Žmogus gali sirgti šizofrenija ir priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų. Nereikia manyti, kad kuo daugiau geri, tuo greičiau nusigeri, nes viskas priklauso nuo ligos eigos, kaip intensyviai vystosi ir progresuoja priklausomybė. Daug priklauso ir nuo šeimos.

Kitas kelias - patologinė nesėkmė, kai viskas susideda į vieną krūvą, ir žmogus dėl subjektyvių priežasčių praranda socialinį pagrindą. Tai gali būti ir nesėkmingas pasiskolinimas užstatant būstą, bankrotas, kolegų išdavystė.

"Civilizuočiausias atvejis, kai žmogus atsiduria gatvėje - susipyksta su žmona, ši pasiūlo jai ir vaikams palikti butą, tuomet nereikalaus alimentų. Vyras nori išlikti vyru, tad išeina pas draugą, o po mėnesio kito nebėra kur eiti", - sakė Plungės trumpalaikės globos centro vadovas G. Armalis.

---

"Mano bičiulis Sankt Peterburge jau daug metų dirba su benamiais vaikais. Tai baisi didžiųjų Rusijos miestų problema - vien Sankt Peterburge yra 10 tūkstančių beglobių vaikų. Draugas sako, kad jeigu vaikas dėl vienokių ar kitokių aplinkybių patenka į gatvę, tai dar per pirmąjį mėnesį jam galima padėti, patalpinus jį į laikiną prieglaudą, teikiant socialinę pagalbą. Vėliau - neįmanoma, jie nebesugeba adaptuotis, pripranta prie to nenormalaus gyvenimo, įgyja įgūdžių, kurie leidžia gyventi ir išgyventi. Jeigu kalbėsim apie suaugusius žmones, kurie nėra psichiškai nesveiki, įvyksta kažkokia socialinė dezadaptacija, kai jie iškrenta iš gyvenimo, ir, kad sugrįžtų atgal, yra pakankamai sudėtinga", - sakė A. Slatvickis.

Pokalbininkas, kaip ir G. Armalis, pritarė skandinaviškajam modeliui. Tose šalyse turintieji vargo dėl proto, socializacijos ir būsto apgyvendinami nedideliuose namukuose po nedidelę grupę, kuri prižiūrima socialinių darbuotojų. Šie padeda tvarkytis su pinigais, darbais, buityje.

"Kad žmonės pradėtų kabintis į gyvenimą, turi būti visa pagalbos sistema, pradedant maisto daviniu, tęsiant nakvynės namais, kurie turi būti tokie, kaip mačiau Plungėje. Šis tarpinis variantas, kuris kažkam gali būti ir paskutinis, geriau nei rūsys ar šulinys. Darbą radęs žmogus vargu ar uždirbs savo būstui, bet mokės už nuomojamą", - sakė psichiatras.

"Negalima bandyti padėti visiems ir iš karto"

Vytautas VALEVIČIUS, humanitarinių mokslų daktaras

Skurdas kaip socialinė problema egzistuoja tiek, kiek egzistuoja turtas. Jo problemas sprendžia visos bendruomenės. Tai priklauso nuo ekonominio išsivystymo lygio bei dvasinės kultūros. Afrikoje rasime šalių, kuriose didesnė dalis gyventojų yra, mūsų supratimu, skurdžiai. Tačiau Europoje suvokimas yra kiek kitoks. Čia valstybė ėmėsi mažinti socialinę atskirtį. Tai netgi tapo kai kurių politinių partijų programomis. Tiesa, dar niekam nepavyko jos išspręsti sėkmingai. Greičiau priešingai. Neidealizuokime JAV ar Anglijos. Ten irgi yra skurdžių, ne mažesnių nei pas mus. Manyti, kad mes galim tiesiog perimti problemos sprendimą iš ten - kvailas idealizmas. Mūsų turimi resursai yra kitokie, jų tiesiog mažiau. Mūsų visuomenė kitokia - mes vis dar brendam iš socializmo balos, ir dar neišbridom.
Negalima bandyti padėti visiems ir iš karto. Skurdūs žmonės yra labai nevienodi. Vieni tapo tokiais dėl savo asmeninių savybių, pavyzdžiui, pragėrė butą, kiti dėl, sakykim, ekonominių dalykų. Pirmiesiems padėti reikia didesnių bendruomenės pastangų, kai antriesiems gali pakakti bendruomenės paramos.

---

Mums į akis dažniausiai krenta žmonės, kurie yra priklausomi nuo tam tikrų cheminių medžiagų. Jų išgydyti be jų pačių noro ir valios negali niekas. Gydytojas gali tik padėti, garantuoti išgijimo negali niekas. O ir išgijus reikalingas gana ilgas prisitaikymo laikas - tokiems žmonėms tenka viską pradėti nuo pradžių, o amžius jau nebe tas.
Lietuvoje tokios bendruomenės egzistuoja, tiesa jų mažai, bet pradžia yra. Aišku, galima kreiptis į valstybę, į Vyriausybę, bet resursai visuomet yra riboti. Tenka skaičiuoti - statyti nereikalingą atominę elektrinę ar kurti reabilitacijos centrus.
Visai kita yra grupė, kurios atsiradimo priežastys yra geografinės ar ekonominės. Žmogus, gimęs ir gyvenantis tolėliau nuo didžiųjų centrų, turi gerokai mažesnes galimybes nei didmiesčių gyventojai. Čia jau reikia politinės valios geografiniams, socialiniams, ekonominiams nelygumams šalinti. Tai irgi daroma, bet visuomet susidaro įspūdis, kad nepakankamai.

"Būtina kompleksinė pagalba"

Lina BURBAITĖ, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja

Valstybė pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus remia ir teikia piniginę socialinę paramą nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos gaunamos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos. Piniginės socialinės paramos tikslas - paremti mažas pajamas gaunančias šeimas ar asmenis, kad kiekvienam šalies gyventojui būtų garantuojamos pajamos būtiniausiems poreikiams tenkinti. Tačiau jei žmogus girtauja, valkatauja, niekur nedirba ir nesiregistruoja darbo biržoje, dažniausiai jis neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų piniginei socialinei paramai gauti. Visgi už socialinės paramos teikimą atsakingos savivaldybių administracijos turi teisę savivaldybių tarybų nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų skirti piniginę socialinę paramą esant sunkiai žmogaus finansinei padėčiai, nors jis ir neatitiktų visų įstatyme nustatytų kriterijų. Be to, būsto neturintys asmenys turi teisę kreiptis į savivaldybę dėl įrašymo į eilę socialiniam būstui gauti.

Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programos vykdomos nuo 1997 metų. Pradžią davė Pasaulio banko ir savivaldybių bendras Socialinės politikos ir bendruomenių socialinių paslaugų vystymo projektas, kurio dėka buvo įkurta 14 bendruomenines paslaugas teikiančių dienos centrų. 1998-2009 metais buvo įgyvendinta Valstybinė socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa. Per visus jos įgyvendinimo metus socialinių paslaugų infrastruktūra buvo pagerinta ar išplėtota 57 savivaldybėse, buvo paremti 288 projektai, jų įgyvendinimui skirta beveik 60 milijonų litų.

Įgyvendinant 2007-2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programą skirtingose savivaldybėse remiami dienos socialinės globos centrai, socialinės priežiūros centrai, savarankiško gyvenimo namai ir kitos įstaigos. Atsirado ir dar viena nauja veikla - psichosocialinės pagalbos centrų įkūrimas arba modernizavimas. Įgyvendinant šią priemonę finansavimas skirtas iš viso 104 infrastruktūros plėtros projektams, kurių bendra vertė siekia beveik 169 milijonus litų. 10 projektų yra skirti būtent socialinės rizikos suaugusiems asmenims, 38 - mišrias socialines paslaugas teikiančių įstaigų modernizavimui ar plėtrai.

Ministerijos specialistų nuomone, trumpalaikę socialinę globą teikiantys nakvynės namai turėtų skirti didesnį dėmesį kompleksinės pagalbos asmeniui teikimui - siekiant atstatyti socialinius įgūdžius asmenys kartu turėtų būti motyvuojami atsikratyti priklausomybių, kartu su socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba ieškoti efektyvesnių integravimosi į darbo rinką bei visuomenės gyvenimą būdų.