Apmąstymai ir samprotavimai perskaičius straipsnį

Netoleruotina, kai rūko dalis mokytojų, medikų ir kiti aptarnavimo sferos darbuotojai. Smerktina ir labai nemalonu, kai medikai, atliekantys gydymo procedūras, dvokia tabako dūmais, o toks mokytojas kalba mokiniams apie rūkymo žalą. Tai - parodija. Tokia išvada peršasi skaitant Mindaugo Milinio straipsnį "Mažėja tolerancija rūkaliams" ("Vakarų ekspresas"; 2013-02-11).

Šiandien jau nieko nestebina, kai prie kiekvienos mokyklos, gimnazijos, daugiabučių namų, laiptinių paaaugliai, moksleiviai, 12-13 metų moksleivės įžūliai rūko, pralenkdamos net rūkalius vyrus. O juk tai būsimos motinos. Rūkymas - tai pirmoji pakopa į kvaišalų, narkotikų vartojimą. Apie tai vaizdžiai byloja kriminalinių įvykių suvestinės, kontrabandos mastas.

Spaudos draudimo metais knygnešiai ir jų talkininkai kontrabandos būdu, slaptais keliais gabeno dvasinį peną - lietuviškas knygas, laikraščius, o dabar gabenami rūkalai, svaigalai, narkotikai, nes yra paklausa. Tai - auklėjimo klaidos, netolerancijos rūkaliams stoka. Kokį pavyzdį, be mokytojų, rodo moksleiviams tėvai rūkaliai, valdžios vyrai, medikai?

Įžengiau į savo gyvenimo 86-uosius metus. Savarankišką gyvenimą pradėjau eidamas 14-uosius, kai tapau našlaičiu, tad daug ką pergyvenau. 40 metų dirbau pedagoginį darbą. Niekados rūkalų ir svaigalų nevartojau. Tam, matyt, įtakos turėjo griežtas tėvas, kuris nerūkė. Kai savo auklėtiniams sakydavau, kad niekada nerūkiau, jie negalėdavo patikėti. Kai vėliau juos sutikdavau, auklėtiniai papasakodavo, kaip sekdavo mane norėdami užklupti rūkantį ar neblaivų.

Mokytis man teko anų laikų Lietuvoje. Mokė mane mokytojai, perėję sunkius gyvenimo universitetus. Tai buvo spaudos draudimo metų daraktorių, 1831, 1863 metų sukilimų, knygnešių, pirmųjų Lietuvos savanorių palikuonys. Pokario metais vakarinėje vidurinėje mokykloje mane mokė mokytojai, tarp kurių buvo ir stalininio teroro aukų. Tai buvo moksleivių, jaunimo auklėjimo kelrodės žvaigždės. Neteko pastebėti nė vieno jų rūkančio. Mano tolimos vaikystės metais net minties nebuvo, kad galėtų rūkyti ir moksleiviai. Kokia būtų buvusi sensacija, jei kas būtų pamatęs rūkančią moterį!

O dabar jau nieko nestebina net rūkančios ir kūdikio besilaukiančios moterys.

Vaikai juk yra tėvų fotokopija, ir ne bet kokia, o rentgeno. Tad ar reikia stebėtis, kad rūko nepilnamečiai, 12-13 metų mergaitės, būsimos motinos? O kai jie įklimpsta į rūkymą, svaigalų vartojimą, pradeda daryti nusikaltimus, imama ieškoti kaltų, skambinama visais varpais. Kaltinami visi, bet tik ne pačių abejingumas.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį sveikintiną ir pagirtiną iniciatyvą parodė Klaipėdos rajono Dovilų mokyklos moksleiviai ir mokytojai, pasirašę kolektyvinę sutartį, kurioje pasižadėjo atsisakyti rūkymo ir kitų žalingų įpročių, svaigalų. Jie kvietė šiai iniciatyvai pritarti ir kitų mokyklų moksleivius. Tačiau tai kažkodėl netapo labai reikalingu visuomeniniu judėjimu. O gaila.

Reikėtų tai atgaivinti, reikia iniciatorių ir organizatorių. Yra apie ką pagalvoti Švietimo ministerijai, seimūnams, dvasininkams, visuomeninių organizacijų ir partijų vadovams. Tai būtų labai veiksminga aukėjimo priemonė, kuriai neprilygtų rugsėjo 1-ąją galiojantis draudimas prekiauti svaigalais ar Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjos Kristinos Vintilaitės rengiami reguliarūs patikrinimai. Tačiau kontrolė irgi reikalinga, be jos lieka tik tuščios kalbos.

Teko skaityti, kad Japonijoje priimant į darbą rūkaliai įspėjami, kad jiems bus mokamas mažesnis atlyginimas. Ir niekas nekalba, kad tai diskriminacija ar žmogaus teisių pažeidimas. Man atrodo, kad Seimui reikėtų priimti įstatymą, numatantį, jog rūkaliams visur būtų mokamas mažesnis atlyginimas. Tokia priemonė būtų tikrai veiksminga.

Vytautas Jonas RIMGAILA