Anekdotams negalioja nei sienos, nei laikas

Beje, anekdotus tiriančių Lietuvos mokslininkų yra vos keletas, tad šios srities tyrimai Lietuvoje gana fragmentiški.

Dauguma anekdotų - iš kaimynų

Anekdotas - vienas iš labiausiai paplitusių komiškos tautosakos žanrų, Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose fiksuojamas tik XIX amžiuje. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje nuo 1835 m. iki XX a. pabaigos užrašyta apie šešis tūkstančius anekdotų variantų.

Lietuvos tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Bronislava Kerbelytė skyrė bene daugiausiai dėmesio šiam unikaliam smulkiosios pasakojamosios tautosakos žanrui, tačiau paprašyta papasakoti kokį nors labiausiai patinkantį, sutriko.

"Neprisimenu. Anekdotamas reikia tam tikros aplinkos ir situacijos", - pasiteisino.

Lietuviški anekdotai, anot mokslininkės, pradėti užrašyti tuo pat metu kaip ir pasakos, tačiau identifikuoti jų kilmę labai sudėtinga.

"Pirmieji anekdotai - labai paprasti, apie ponus, kvailį, dažnai pašiepiantys kitos tarmės atstovus, stereotipiškai linkniuojantys suvalkiečių šykštumą ir žemaičių lėtumą. Pagal tai galime nustatyti, jog jie lietuviški, tačiau dauguma anekdotų yra tarptautiniai. Tad peršasi išvada, jog lietuviai nuo seno yra nerangūs ir nešmaikštūs", - sakė B. Kerbelytė.

Apibendrindama užrašytų anekdotų visumą, tautosakininkė teigia, jog dauguma mūsų šalyje pasakojamų anekdotų išversti iš rusų kalbos.

"Tai anekdotų serijos apie Petką ir Čepajevą, įvairius politinius veikėjus, net animacinių filmukų herojus", - sakė mokslininkė.

Tačiau ji prisiminė ir keletą lietuviškų tarybinio laikmečio anekdotų, kuriuose šypseną kelia žodžių žaismas: "Nuvažiavo žmogus į rimtą renginį Maskvoje. Grįžta. Visi jo klausinėja, ką naujo, ką gero sužinojęs. "Nieko gero. Visi ten sakė, kad Velykos rudenį" (rusiškai "velikaja rodina" - "didžioji tėvynė". - Autor. past.) arba "Grįžta žmogelis Savickas Juozas iš komunistų partijos suvažiavimo Maskvoje ir sako: "Žinojau, kad aš čia esu populiarus, bet kad taip, nesitikėjau... Visi mano vardą tik kartojo, tik kartojo "Sovetskij Sojuz" (rus. "Sovetskij Sojuz" - "Tarybų sąjunga". - Autor. past.).

Dr. B. Kerbelytė daro prielaidą, jog lietuvių liaudies tautosaka nuo seno buvo labiau moterų kūrybinė raiška.

"Paklausykite lietuvių liaudies dainų. Jos liūdnos ir graudžios, nes jas kūrė moterys, kurios išlydi savo vyrus ir brolius į karą, jų laukia. Mūsų vyrai yra ambicingi, bet nelabai kūrybingi, todėl ir moterims intelektualinį darbą šalia vyrų dirbti nelengva. Todėl juokų mūsų tautosakoje nėra daug. Anekdotus tikriausiai kuria ir moterys, ir vyrai. Moterys apie kvailus vyrus, vyrai - apie blondines", - samprotavo tautosakininkė.

B. Kerbelytė žavisi žydų kuriamais anekdotais.

"Žydai kuria ir pasakoja labai šmaikščius anekdotus apie save. Manau, kad gebėjimas ironizuoti save yra aukščiausia humoro ir laisvės forma. Tai rodo, jog žmogus nėra sukaustytas kompleksų", - sakė tautosakininkė.

Anekdotas "transformavosi"

B. Kerbelytės kolega, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas Povilas Krikščiūnas mano, jog anekdotams negalioja nei tautybės, nei laiko kategorijos.

"Perskaičius daugybę anekdotų nesunku pastebėti, jog jie kuriami pagal klišes. Tos pačios situacijos kartojasi anekdotuose kelis šimtmečius, keičiasi tik jų veikėjai", - teigia P. Krikščiūnas.

Mokslininko manymu, vienas šiuolaikinių anekdotų skiriamųjų bruožų yra tas, kad jie persikėlė iš žmonių lūpų į internetą ir transformavosi į sinkretinį žanrą, kuriam mes lietuvių kalboje net neturime termino.

"Manau, kad anekdoto žanras šiuolaikinėje liaudies kūryboje yra ištirpęs. Žodinę kūrybą - tai gali būti anekdotas, autorinis tekstas, frazė ar tiesiog įvykis - dabar papildo kompiuteriu perdarytos juokingos fotografijos, videofilmukai. Tai yra šių dienų liaudies humoras", - sakė pokalbininkas.

Mėgsta "iš gyvenimo"

"Nėra nieko sunkiau komikui, kaip papasakoti anekdotą", - pokalbį pradėjo Lietuvos komikas, aktorius, režisierius, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas Artūras Orlauskas (Zakarauskas).

Aktorius, kuriantis komiškus monologus, dialogus ir spektaklius lietuvių, rusų bei lenkų kalbomis, labiausiai mėgsta anekdotus iš gyvenimo.

"Nesenstančios buitinės situacijos, atspindinčios vyro ir moters santykius, plėtojančios uošvės temą, anekdotai, gimstantys iš dviprasmybių, man patinka labiausiai. "Vyras dirba namuose. Skambutis į duris. Atidaro. Stovi bomžė ir sako: "Gerbiamasis, aš nuo jūsų nėščia..." "Negali būti, mes net nemiegojome", - pasipiktina vyras. "Aš taip pat apakus", - pratrūksta komikas.

A. Orlauskas įsitikinęs, kad anekdotai tautybės neturi, o dabartinėmis globalizmo sąlygomis plinta ir transformuojasi itin greitai ir plačiai.

"Vakar tas anekdotas buvo rusų, šiandien - mūsų, rytoj - jau lenkų. Keičiasi tik personažai ir rekvizitas. Dabar jau niekas nepasakoja anekdotų apie "volgą" ar "zaparožietį", iš mados išėjo ir "naujieji rusai", Pagrandukas, Raudonkepuraitė, dar laikinesnė - politinė satyra. Pamiršti anekdotai apie Brežnevą, nes jau niekas nežino, kas jis toks. Dabar pagrindinis politinių anekdotų herojus - Putinas, yra anekdotų ir apie Grybauskaitę", - sakė pokalbininkas.

A. Orlauskas anekdotus ir komiškas situacijas savo pasirodymams semia daugiausiai iš interneto ir pats kuria.

"Su Ramūnu Šimukausku iš komiškų miniatiūrų sukūrėme komediją "Abstinento pagirios". Jau spektaklio pavadinimas yra komiškas absurdas. Taip ir anekdotai gimsta iš kasdienybės nesąmonių, kurių mūsų gyvenime netrūksta", - sakė A. Orlauskas.

Paklaustas, ar nepavargo tiek metų būti juokdariu, komikas atsakė, jog komiko specialybė yra labai garbinga ir visame pasaulyje labai gerbiama, tik Lietuvoje komikai, klounai, mimai yra menkinami ir niekinami.

"Pasaulyje tūkstančiai virkdančių aktorių, o gebančių prajuokinti - vienetai. Todėl tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje šis talentas yra labai gerbiamas ir vertinamas. Lietuvoje komedijos žanras ir jo kūrėjai niekinami. Tai - gilios provincijos bruožas", - įsitikinęs A. Orlauskas.

Sveikindamas "Vakarų ekspreso" skaitytojus su Balandžio 1-ąja A. Orlauskas palinkėjo, kad juoktumės kiekvieną dieną, o meluotume tik vieną kartą per metus ir meluotume linksmai, nes pasaulis nėra juodas - jame labai daug gražių spalvų.