Alkoholikui viltį įžiebia globėjas

Al­ko­ho­liz­mo liū­nas pa­sii­ma vis nau­jas au­kas, ta­čiau Sei­mas įsta­ty­mais ne­pa­de­da su­grieb­ti už ran­kos bū­si­mam ne­lai­mė­liui. Pa­gal­bos ran­ką al­ko­ho­li­kai tie­sia vie­ni ki­tiems – Ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pės tu­ri glo­bė­jus. Glo­ba – tai bū­das pa­dė­ti, sklei­džiant ži­nią apie tai, ką pa­ts esi pa­ty­ręs, – sa­ko 58-erių Pau­lius, 35–erių Edas ir 43–ejų Ne­ri­jus.

Li­ga įstu­mia į vie­nat­vę

(Šių vy­rų var­dai pa­keis­ti, ta­čiau is­to­ri­jos tik­ros).

– Ar tik­rai al­ko­ho­li­ko pro­ble­ma – tik al­ko­ho­lis?

Pau­lius: Al­ko­ho­li­kas daž­niau­siai yra vie­ni­šas ir už­da­ras žmo­gus, gė­di­ja­si sa­vo ne­ga­lios. Jis yra pri­klau­so­mas ne tik nuo al­ko­ho­lio, bet ir nuo ki­tų žmo­nių po­žiū­rio į jį, nuo ki­to­kios nuo­mo­nės.

Ne vie­nas ėjo­me pas gy­dy­to­jus, psi­chiat­rus, bet jiems ne­sa­kė­me tie­sos. O jei­gu sa­kė­me, tai mums tei­gė: ne­gerk ir vis­kas bus ge­rai.

Bet kaip ne­ger­ti? Išei­ties ne­ran­di. Kas pa­ta­ri­nė­ja, ne­sup­ran­ta, kaip ga­li­ma ger­ti pa­ro­mis, ne­grįž­ti na­mo, ne­šti iš na­mų daik­tus par­duo­ti.

– Ar al­ko­ho­li­kui tik­rai nė­ra išei­ties, gal ga­li bū­ti ir ki­taip?

Pau­lius: Rei­kia su­vok­ti, jog al­ko­ho­liz­mas yra mir­ti­na, pro­gre­suo­jan­ti li­ga. Bet ne­bū­ti­nai al­ko­ho­li­kas mirs ger­da­mas. Jis ga­li ne­gė­ręs nu­šok­ti nuo til­to, nu­skriaus­ti ki­tą žmo­gų, sės­ti į ka­lė­ji­mą.

Žmo­gus ne­be­su­ge­ba gy­ven­ti neiš­gė­ręs, nes vyks­ta es­mi­niai psi­chi­kos pa­ki­ti­mai. Al­ko­ho­li­kas ser­ga, kai yra neiš­gė­ręs. Kai ne­gau­na rei­kia­mos do­zės, ei­na iš pro­to.

Jė­gų ne­bė­ra, o vis gal­vo­ji, kad vie­ną die­ną nu­sto­si ger­ti. Bet ta die­na ga­li ir nea­tei­ti, nes li­ga pro­gre­suo­ja. Nie­kas nei­na ge­ryn, o tik blo­gyn. Kai pa­ga­liau žmo­gus su­si­mąs­to, jog rei­kia nu­sto­ti ger­ti, to pa­da­ry­ti sa­vo jė­go­mis ne­be­ga­li.

Ta­len­tin­gas pro­tin­gas al­ko­ho­li­kas – juo la­biau. Nes jam sa­ko: „Tu pro­tin­gas, ta­len­tin­gas, blū­das praeis – tu žvaigž­dė, vis­ką ga­li.“

Al­ko­ho­li­kas yra ma­ni­pu­lia­to­rius ir pri­si­tai­kė­lis. Jis ne­ga­li pa­sa­ky­ti tie­sos apie tai, kas jam da­ro­si. Jam ge­ra tik iš­gė­rus – ta­čiau tai tik iliu­zi­ja, nes al­ko­ho­lis pa­kei­čia pa­čią žmo­gaus pri­gim­tį.

Bet pa­dė­ti ga­li­ma tik tam, ku­ris tik­rai no­ri ne­be­ger­ti.

Pa­ma­tai ra­du­sius išei­tį

– Kas kei­čia­si atė­jus į AA gru­pę?

Pau­lius: Al­ko­ho­li­kas, atė­jęs pas mus, pir­miau­sia pa­ma­to, kad jis yra ne vie­nas. Kad yra daug žmo­nių, ra­du­sių išei­tį ir ga­lin­čių pa­siū­ly­ti: da­ryk kaip mes. Ir jei­gu to no­ri, su­ži­no­si, ką rei­kia da­ry­ti. Ta­da ir at­si­ran­da glo­bė­jas.

Edas: Aš vis­ką mai­šiau: nar­ko­ti­kus ir al­ko­ho­lį. Pa­lau­kiu, kol drau­gė nueis mie­go­ti, ta­da pra­si­de­da „gy­ve­ni­mas“. Po to iki pu­siau­die­nio mie­gi, kaž­ką ap­si­tvar­kai, o va­ka­re vėl vis­kas iš nau­jo.

Bu­vau 22 me­tų, kai po ban­dy­mo žu­dy­tis krei­piau­si į psi­cho­te­ra­peu­tus. Bet tik an­ti­dep­re­san­tais pa­pil­džiau tab­le­čių ar­se­na­lą. Ban­džiau ko­duo­tis – mė­ne­sį ki­tą gel­bė­jo, o vė­liau – dar blo­giau. Sa­vi­žu­dy­bės ban­dy­mai kar­to­jo­si.

Man pa­dė­jo AA gru­pė. Kai iš­gir­dau mer­gi­ną, ku­ri pa­sa­ko­jo ly­giai to­kią pat is­to­ri­ją kaip ma­no, su­pra­tau, kad čia yra to­kių pat kaip aš žmo­nių.

Auk­lė­ja­mas bu­vau pa­gal nuo­sta­tą: esi vy­ras – vis­ką ga­li, o jei­gu ne­ga­li, tai toks tu ir vy­ras... To­dėl pa­sa­ko­ji apie sa­ve tik ge­rus da­ly­kus ir dar pa­gra­žin­da­mas.

Psi­chiat­rams ne­sa­kiau, nei kad vo­giau, nei kad su po­li­ci­ja tu­rė­jau rei­ka­lų. Esą nė­ra pro­ble­mos, aš tik tru­pu­tį ge­riu, tik tru­pu­tį var­to­ju nar­ko­ti­kus.

– O nė­ra pro­ble­mos bū­ti at­vi­ram AA su­si­rin­ki­muo­se?

Pau­lius: Mes tik tą ir da­ro­me: at­vi­rai kal­ba­me apie sa­ve. Mes ne­dis­kuo­tuo­ja­me, kas yra gy­ve­ni­mas, o kal­ba­me, kaip mes gy­ve­na­me.

Ne­ri­jus: Aš AA gru­pės ad­re­so grie­biau­si tik ta­da, kai jau bu­vo vi­siš­kai tas pa­ts, ar iš ma­nęs ty­čio­sis, smerks ar pa­moks­laus. Ne­be­ga­lė­jau gy­ven­ti nei ger­da­mas, nei ne­ger­da­mas.

Pir­mą žings­nį žen­gi, kai su­vo­ki, jog pa­siek­tas vi­siš­kas dug­nas, jog yra vi­siš­ka be­jė­gys­tė prieš al­ko­ho­lį.

To­kią bė­jė­gys­tę vie­šam žmo­gui, la­bai sun­ku pri­pa­žin­ti, nes tai to­ly­gu kar­je­ros pa­bai­gai ir vie­šam pa­smer­ki­mui. Plius daug pa­gun­dų ir dar dau­giau „pro­tin­gų pa­ta­rė­jų“.

Atė­jus į AA gru­pę kei­čia­si mąs­ty­mas ir kei­čia­si ver­ty­bės. Aš ne­be­no­riu elg­tis ne­do­rai, nes taip elg­da­ma­sis pra­de­du blo­gai jaus­tis ir už­ge­riu.

Suk­rė­ti­mas pa­de­da

– Ne vie­na­me ko­lek­ty­ve yra ge­rian­čių. Kaip elg­tis: už­si­merk­ti ar tie­siai švie­siai į akis pa­sa­ky­ti: esi al­ko­ho­li­kas?

Pau­lius: Pa­sa­ky­ti. Kad su­vok­tų, jog tai ki­tiems ži­no­ma. To­le­ran­ci­ja al­ko­ho­li­kams eg­zis­tuo­ja, o pa­dė­ti ga­li tik su­krė­ti­mas. Darb­da­viams ne­rei­kia taiks­ty­tis – jei dar­buo­to­jas vis dar ma­no ka­da nors ga­lė­siąs ger­ti, bent alaus, jis tu­rė­tų bū­ti at­leis­tas iš kar­to po ki­to už­gė­ri­mo, ku­ris, jei tas žmo­gus al­ko­ho­li­kas, jį be jo­kios abe­jo­nės iš­tiks. Ga­li pa­si­ro­dy­ti žiau­ro­ka, bet pa­pras­tai taip elg­tis ge­riau­sia. Po to­kio su­krė­ti­mo gal su­si­mąs­tys.

– Ar esa­te ra­dę at­sa­ky­mą, ko­dėl su­ser­ga­ma al­ko­ho­liz­mu?

Ne­ri­jus: AA kny­go­je ra­šo­ma, jog gal nie­kuo­met ir ne­bus at­sa­ky­mo į tą klau­si­mą.

Ko­dėl pa­ke­lia­me tau­re­lę, ku­ri su­ke­lia vi­są pliūps­nį al­ko­ho­lio var­to­ji­mo su vi­so­mis jį ly­din­čio­mis kan­čio­mis ir pa­že­mi­ni­mais? Ko­dėl ne­ga­li­me be to ap­sei­ti? Kas nu­tin­ka svei­kam pro­tui, ku­rio ne­sto­ko­ja­me ki­tais at­ve­jais? Nie­kas ne­ži­no, ko­dėl da­lis žmo­nių taip rea­guo­ja į al­ko­ho­lį.

O al­ko­ho­li­kas ge­ria dėl to, kad jo blo­gas san­ty­kis su ap­lin­ka. Bent jau su ma­nim bu­vo bū­tent ši­taip. Bu­vau sa­va­nau­dis, no­rė­jau vis­ko sau, o lai­min­gas vis tiek ne­si­jau­čiau, nes toks žmo­gus ir ne­ga­li bū­ti lai­min­gas.

Dar al­ko­ho­li­kui bū­din­gos ver­ti­ni­mo „žirk­lės": sa­vęs ir ki­tų ver­ti­ni­mas nea­ti­tin­ka tik­ro­vės. Al­ko­ho­lis ar nar­ko­ti­kai už­mu­ša san­ty­kį su rea­ly­be. Tik­ro­vę ma­tai to­kią, ko­kią no­ri ma­ty­ti.

Dug­nas kiek­vie­no skir­tin­gas. Aš jau bu­vau ta­pęs val­ka­ta. Bet atei­na pas mus dar ir su kos­tiu­mais, at­va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liais, ir ne­tgi tu­rė­da­mi pi­ni­gų, nuo­sa­vą vers­lą, ta­čiau jau su­vo­kę, kad deg­ra­duo­ja, kad po kiek­vie­no iš­gė­ri­mo da­ro­si tik blo­giau.

Sa­vo smu­ki­mą su­vo­kiau pa­ly­gin­da­mas iš­gė­ri­mų truk­mę ir „ko­ky­bę“, bet ly­gin­ti rei­kia ne su tuo iš­gė­ri­mu, ku­ris bu­vo prieš sa­vai­tę, o su tuo, ku­ris bu­vo prieš me­tus. Pa­si­kei­tęs drau­gų (su­gė­ro­vų) ra­tas, išau­gu­sios pro­ble­mos na­mie, dar­be, ap­lin­koj, o svar­biau­sia – ka­tast­ro­fiš­kai ma­žė­jan­tis pa­si­ten­ki­ni­mas var­to­jant al­ko­ho­lį, stip­riai pail­gė­jęs „svei­ka­tos tai­sy­mo“ pe­rio­das.

Jei­gu sme­ge­nys dar nė­ra at­ro­fa­vę­si, su­vo­ki, jog so­cia­liai ri­tie­si vis že­myn.

Keis­ti san­ty­kį su ap­lin­ka

– Bet gal ne vie­nam at­ro­do, jog ta­da nie­ko ne­be­lie­ka – tik pra­ra­ja?

Ne­ri­jus: AA gru­pė­je iš­gy­ve­nau ke­le­tą mū­sų žmo­nių sa­vi­žu­dy­bių. Jos pri­ver­tė ma­ne su­si­mąs­ty­ti, kad ne­su vi­siš­kai ap­sau­go­tas nuo pa­na­šaus li­ki­mo, ėmiau la­biau gi­lin­tis į sa­vo blai­vė­ji­mo bū­dą. Iš­ki­lo klau­si­mų: koks gi ma­no san­ty­kis su ap­lin­ka, kaip iš tik­rų­jų jau­čiuo­si, o ne dek­la­ruo­ju.

AA pro­gra­ma yra taip su­dė­lio­ta, jog šis san­ty­kis tu­ri keis­tis. Aš tu­riu pra­dė­ti gy­ven­ti ir mąs­ty­ti ki­taip. Bet tai nė­ra taip pa­pras­ta.

Kai pir­mą kar­tą at­si­ver­čiau AA kny­gą, ku­rią 100 vy­rų ir mo­te­rų prieš 80 me­tų pa­ra­šė pa­sa­ko­da­mi, kaip pa­svei­ko, ma­niau, jog čia vis­kas stip­riai pa­se­nę.

Kly­dau.

Štai, prieš ge­rą pu­sę am­žiaus, vie­na­me Ame­ri­kos mies­te­ly­je, at­si­sto­jo žmo­gus baž­ny­čio­je ir vi­sai bend­ruo­me­nei pri­si­pa­ži­no: „Aš ap­šmei­žiau ir ap­vo­giau sa­vo par­tne­rį, jis bank­ru­ta­vo, at­leis­ki­te man, jei­gu ga­li­te.“ Ir jam bu­vo at­leis­ta!

Ar šian­dien tai bū­tų įma­no­ma? Do­ro­vės sam­pra­ta, ma­no gal­va, nū­nai yra stip­riai pa­si­kei­tu­si. Ta­čiau są­ži­nė juk iš­li­ko, ir ji prie­kaiš­tau­ja neat­siž­velg­da­ma į ap­lin­ky­bes. Ma­ne ne­la­bai guo­dė tai, kad ir ki­ti ge­ria, va­gia, me­luo­ja.

Al­ko­ho­li­kas ži­no tik vie­ną bū­dą są­ži­nei nu­ra­min­ti – pri­si­ger­ti.

Pau­lius: Be to, al­ko­ho­li­kas ne­tu­ri sai­ko. Jis iš tie­sų yra be­jė­gis prieš pir­mos tau­re­lės be­pro­ty­bę, ku­riai prie­žas­čių nė­ra.

Man iš anks­tes­nio sa­vo su­pra­ti­mo, kad bus „ge­rai“ iš­gė­rus, juo­kas da­bar ima. Žmo­na už­pyk­dė, ei­nu ger­ti. O vė­liau, kai ma­no ran­kos bu­vo ant­ran­kiais su­ra­kin­tos, aš ne­ga­lė­jau nė paaiš­kin­ti, kaip tai at­si­ti­ko.

AA pro­gra­ma uni­ka­li tuo, kad ji yra išei­ties taš­kas ras­ti aukš­tes­nę jė­gą už sa­ve, nes pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ne­be­ga­li.

Sa­ko­ma: my­lėk sa­ve. Al­ko­ho­li­kui sa­ve my­lė­ti ne­sun­ku: jis ir taip gy­ve­na tik sau.

Bet tik­ro­ji mei­lė atei­na tik per mei­lę ki­tam žmo­gui, per rū­pes­tį juo. Pra­de­di su­pras­ti, kad ir ta­vo žmo­na, ir vai­kai ken­tė­jo. Bet to dar neuž­ten­ka.

Su­vo­ki, jog esi be­jė­gis, ta­vo gy­ve­ni­me ne­tvar­ka. Bet ar ki­tas man ga­li pa­dė­ti, jei­gu ir jo gy­ve­ni­me ne­tvar­ka? To­dėl tu­ri at­ras­ti Aukš­tes­nę Jė­gą.

Mes ne­sa­me re­li­gi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ne­si­gin­či­ja­me ti­kė­ji­mo klau­si­mais, bet mes taip pat esa­me su­vo­kę, jog tik tas, ku­ris yra aukš­čiau už mus, mums da­vė šan­są.

Glo­bė­jo vaid­muo

– Koks tuo­met glo­bė­jo vaid­muo?

Edas: Glo­bė­jas da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi, kad pa­dė­tų at­si­ties­ti ken­čian­čiam.

Pau­lius: Ma­no glo­bė­jas yra sa­kęs: „Vis­kas, ką aš ga­liu pa­da­ry­ti, tai tik pa­sa­ky­ti, kaip pa­ts ėjau tuo ke­liu, ma­no tiks­las – pa­siek­ti, kad at­leis­tum ma­ne nuo ši­to dar­bo – kad glo­bė­jo tau ne­be­rei­kė­tų.“

Aš pa­ts da­bar esu glo­bė­jas. Man ga­li­ma pa­skam­bin­ti bet ka­da. Kal­bu, ei­nu, nes ki­tam žmo­gui rei­kia ma­no pa­gal­bos.

– Esa­te su­vo­kę žmo­gaus ry­šio su žmo­gu­mi pra­smę, bend­ra­vi­mo reikš­mę. O ką ma­to­te at­si­grę­žę į sa­vo skau­džią pa­tir­tį?

Pau­lius: Gy­ve­na­me, kad TU­RĖ­TU­ME, bet ne­tu­ri­me lai­ko PA­BŪ­TI – su ki­tu žmo­gu­mi, net su sa­vo vai­kais.

Aš no­rė­jau bū­ti šei­mos gal­va, už­dirb­ti pi­ni­gus – aš no­rė­jau TU­RĖ­TI. Bet ar ma­no žmo­nai ir vai­kams ma­nęs to­kio rei­kia?

Edas: Sai­kas vi­sur tu­ri bū­ti. O ne­re­tai ma­tai, kaip yra ne­svar­bu nie­kas, iš­sky­rus vie­ną – pra­si­muš­ti, tiks­lą pa­siek­ti. Karšt­li­giš­kai ir bet ko­kia kai­na.

AA pro­gra­ma mus su­stab­do. Kiek­vie­ną die­ną tu­ri su­si­mąs­ty­ti: ar tu nie­ko ne­ža­lo­ji taip be­lėk­da­mas, ar tau ir ki­tiems tai nau­din­ga?

Ga­lų ga­le pa­skam­bi­ni glo­bė­jui ir iš­girs­ti: „Bep­ro­ti, su­stok.“ Le­kia­me, kai ne­tu­ri­me dva­si­nės at­ra­mos.

Ne­ri­jus: AA kny­gą ga­li­ma pri­tai­ky­ti ne vie­nai pri­klau­so­my­bei. Ne tik al­ko­ho­li­kams ar nar­ko­ma­nams, bet ir rū­ko­riams, lo­šė­jams ir net be­sai­kio dar­bo ap­sės­tie­siems.

Na­ši dir­va bet ku­riai pri­klau­so­my­bei – ki­tų žmo­nių ne­pai­sy­mas, ne­są­ži­ni­ngu­mas, sa­va­nau­diš­ku­mas ir iš vi­so to išei­nan­čios bai­mės. Ki­taip sa­kant, mes esa­me sa­va­nau­džiai ir ego­cent­ri­kai.