A.a. poeto M. Martinaičio žmona G. Martinaitienė: Valstybei visuomenė tapo sukčiais

Lietuvių literatūros klasiko, vieno iškiliausių lietuvių poeto Marcelijaus Martinaičio našlę Gražiną Martinaitienę paskambinti „Respublikai“ paskatino velioniui poetui skirtas laiškas, gautas keturi mėnesiai po vyro mirties. Laiške mobiliojo ryšio bendrovė dėl nesumokėtų 55 litų grasina griežtai jį nubausti ir tarp verslovių paviešinti jo kaip nepatikimo kliento pavardę. Apmokėjusi šią nei žinotą, nei tyčia vilkintą skolą, giliai įskaudinta poeto našlė bendrovės klerkams pasiūlė peradresuoti nuožmiuosius grasinimus į Antakalnio kapines.

- Gerbiama Gražina, turbūt ne dėl skolos įsižeidėte, ne dėl to, kad reikės 55 litus sumokėti?

- Žinoma, ne. Po Marcelijaus laidotuvių pirmiausia užsiėmiau visų jo sąskaitų apmokėjimu, dokumentų tvarkymu... Apie skolą mobiliojo ryšio operatoriui neradau jokio popierėlio. Man apskritai keista, kaip ta skola atsirado, nes Marcelijus buvo taip susitvarkęs, kad pinigai kas mėnesį tiesiog būdavo nuskaičiuojami nuo jo banko sąskaitos... Bet neginčiju tos skolos - juk pati siekiau sutvarkyti visus likusius Marcelijaus žemiškus reikalus, tačiau dėl tokios sumos - tokia formuluotė, toks laiško tonas?..

Cituoju: „Nutrauksime paslaugų teikimą; jūsų duomenis paviešinsime tarp verslo įmonių, paskelbdami, kad esate nepatikimas klientas; informuojame, kad išieškant skolą teisminiu keliu turėsite sumokėti ne tik skolą, bet ir teismo išlaidas“... Kitaip tariant, visas puslapis grasinimų, ką jie ketina mirusiam žmogui padaryti...

Mane labiausiai skaudina, kad net ir tokiose situacijose neegzistuoja žmogiškasis faktorius - kodėl įmonės darbuotojas negalėjo man paskambinti, o jeigu Marcelijus Martinaitis jam nežinomas asmuo ir tai, kad jis numirė, - staigmena, paprastai žmogiškai paklausti, kodėl juos dominantis asmuo nustojo mokėjęs, nors iki šiol mokėdavo pareigingai ir be įsiskolinimų? Skolą juk būtų atgavę ir neįskaudindami žmogaus.

Tačiau čia, manau, pasireiškia absurdiškas profesinis dualizmas, apėmęs visą Lietuvą. Žmonės kaži kaip nustojo save-žmogų ir save-įmonės darbuotoją suvokti kaip vieną ir tą patį asmenį, tarsi profesinėje plotmėje jiems ne tik etika ar bendražmogiški dalykai, bet net ir Dešimt Dievo įsakymų nustoja galioti.

Kai Marcelijus numirė, atrodo šį liūdną įvykį žinojo ir poeto gedėjo visa Lietuva - apie tai bylojo laikraščiai, televizija, iš įvairiausių šalies kampelių žmonės plūdo atiduoti poetui paskutinės pagarbos... Įtariu, kad toji, su manimi bendravusi moteris, kaip visuomenės atstovė Marcelijų Martinaitį puikiai žino, o kaip verslovės atstovė - ne. Bet argi tai - normalu?

- Tokie bendravimai su skolininkais ir apskritai verslovių klientais šiais laikais yra automatizuoti - visus tuos procesus reguliuoja robotai.

- Tai labai negerai. Negalima robotams atiduoti tų procesų, kuriems būtinas žmogiškumas, galimybė pasikalbėti, paaiškinti konkrečią situaciją. Be to, minėtojo laiško tekstą juk ne robotas kūrė. Šis laiškas nėra pavienis atvejis ar analogų neturintis nesusipratimas - lygiai tuo pačiu tonu, it su potencialiais sukčiais, su visuomene bendrauja valstybė, visos jos institucijos, verslovės ir - vis dažniau - patys žmonės tarpusavyje.

Apskritai, jei kas paklaustų, kaip pavadinti Lietuvoje veikiantį valstybės funkcionavimo modelį, sakyčiau: visuotinis žmogaus žeminimas. Kad ir paprasčiausi dalykai - viešojo transporto reformos sostinėje. Meras spindinčiomis akimis ir kilnia šypsena nepaliauja kartoti, kad tai daro dėl žmonių patogumo, o aš esu vienas tų žmonių ir noriu pasakyti: ne, mano gyvenimą šios reformos tik smarkiai apsunkino. Tačiau pasakyti kaip ir nėra kam.

Dabar dažnai tenka važinėti iš Vanaginės į Vilnių ir atgal. Todėl matau realų vaizdą - absoliuti didžiuma viešuoju transportu besinaudojančių žmonių reformomis yra nepatenkinti, gausybė pasimetusių, nustebusių, kad autobusas veža visai ne ten, kur važiuojantysis tikėjosi...

Anądien prie Šv.Rapolo bažnyčios įlipau į 43-iąjį autobusą. Jo švieslentėje užrašyta „Stotis“. O keleivius nuvežė į Lukiškių aikštę. Pasirodo, maršrutai pasikeitė, autobusų švieslentės - dar ne. O įsivaizduokite mano vietoje žmogų, nepažįstantį Vilniaus, atvažiavusį iš provincijos... Kaip jam tame chaose susiorientuoti?

- Gal mes tiesiog nesame iš tų žmonių, dėl kurių patogumo reformos kuriamos?

- Transporto reforma - tik pavyzdys. Kalbu apie visuotinybę. Kažkas pakeitė maršrutus, kažkas nepakeitė švieslenčių, kažkas pusiau pašnabždomis paskelbė apie naujus įstatymus, mokesčius ar procesų pakeitimus, o visos šios dirbtinai kuriamos sumaišties motyvas - tas pats: kad iš laiku nesužinojusių ar apsižioplinusių visuomenės narių kišenės nubyrėtų pinigų.

Štai aš nuo 1980-ųjų dirbau moksliniame institute moksline bendradarbe. Kai mano profesinė karjera pasiekė pensiją, tik tada man buvo pasakyta, kad mokslininko pensijos negausiu, mat mokslininko pensija priklauso tik tuomet, kai mokslininkas į pensiją išeina ne anksčiau kaip dešimt metų po disertacijos apsigynimo. O aš, matote, išėjau, kai buvo praėję tik devyni su puse metų. Kažkur „Vyriausybės žiniose“ tai buvo paskelbta, bet jei paskelbiama taip, kad patys moksliniai darbuotojai to nesužino, akivaizdu, kad tai - ne atsitiktinumas, o bandymas manipuliuoti žmonių nežinojimu.

O ką kalbėti apie tyčines kebeknes siekiant mokslinių laipsnių, apie nesuskaičiuojamo dažnumo ir detalumo darbų ataskaitas, privalomas mokslininkams?.. Tarsi mokslininkai būtų pats nesąžiningiausias, labiausiai sukčiauti linkęs visuomenės segmentas, reikalingas nuolatinio bauginimo ir kontrolės. Vyresnio amžiaus įvairių sričių mokslininkai net buvo visuotinai išgrūsti iš savo darbo vietų - neva jie neužleidžia vietos jauniems specialistams. Bet tik senjorus išguję pastebėjo, kad kai kurios mokslinės sritys neturi pakankamai kvalifikuotų specialistų, dėl to smunka visos srities veiklos lygis, todėl tuos išguituosius ėmė maloniai prašyti grįžti atgal, dalyvauti projektuose, akademinėje veikloje... Kas tai? Nesusipratimas? Akibrokštas? Ar begalinis noras, net ir nemotyvuotas, pagyvenusius mokslo žmones tiesiog paniekinti, pažeminti?

- Vis dėlto šios Lietuvoje visuotina virstančios bendravimo manieros autore ir populiarintoja derėtų laikyti šalies vadovybę?

- Nežinia, kas šios mados pradininkas, bet šiandien tai jau nėra svarbu - emocinis priešiškumas vienas kitam, ciniškas, agresyvus santykis su pasauliu vaikams diegiamas jau mokykloje, taip pat - per masinio informavimo priemones... Antai eidamas pas mane per kiemą matėte geležinius vartus, kuriuos pastatėme mes - namo gyventojai. Jie skirti apsaugoti kiemą ir save nuo šalia esančios vidurinės mokyklos moksleivių.

Televizijos jau įskiepijusios jiems begalinę drąsą, nepagarbą silpnesniam, taigi ir vyresniam, bei norą publikos dėmesį pelnyti šokiruojančiais veiksmais. Žinot, koks mėgstamiausias moksleiviukų žaidimas, pro šalį einant pagyvenusiam, sunkiai einančiam žmogui? Einant petimi stumti savo draugą, kad atsitrenktų į senolį, o šis, visuotiniam vaikų džiaugsmui ir juokui, susvirduliuotų arba - dar smagiau - pargriūtų.

Tačiau viskas prasideda nuo dar ankstesnio vaikystės etapo - nuo tada, kai motina troleibuse pirmiausiai sėdimoje vietoje įkurdina savo vaiką, negana, kad jam jaunam ir sveikam besimaivant kėdėje pati stovi, bet stovėti palieka ir nėščią moterį, ir neįgalų senuką. Taip augdamas vaikas mano, kad taip ir turi būti - visur ir visada svarbiausias yra jis.

Jūs juk pažinojote Marcelijų. Atsimenate jo vidinės kultūros principus. Marcelijus svetimam žmogui niekada nėra ištaręs „tu“. O moterims, net ir artimiau pažįstamoms, - apskritai niekada. O štai paskutiniais gyvenimo metais aplinkinių kiemų vaikai jį kalbindavo taip: „Ei, Marciau, kur tu eini?“ Žinoma, jų santykis - nuoširdžiai draugiškas, Marcelijų jie labai mėgo, bet kaipgi auklėjimas? Ar tikrai tas pabrėžtinis, nepagarbus familiarumas, nepaisant nei amžiaus, nei socialinio statuso, yra sveikintinas? O gal kaip tik nuo čia prasideda mokymas gerbti ne žmogų, o tik jėgą, įtaką ir pinigus?

Visi šie mūsų apkalbėti dalykai kuria gyvenančiųjų Lietuvoje nuotaiką, jie lygiai kaip cheminiai garai užteršia atmosferą, nuodija orą, kuriuo kvėpuojame. Todėl siūlyčiau į šiuos žodžius įsiklausyti ypač tiems, kurie skelbia, kad išgyvena dėl emigruojančiųjų iš Lietuvos gausos. Atvirai pasakysiu, jei būčiau bent perpus jaunesnė - taip pat pagalvočiau apie galimybę iš čia sprukti. Žinoma, kad nevažiuočiau, bet pagundą nugalėti reikėtų. O juk jau vien tai nėra normalu.