100 metų mylimiausiųjų apsuptyje

Respublika.lt

2015-10-10 14:42

Kaip sulaukti 100 metų? Tokio recepto dar neužrašė nė vienas išminčius. Bet visi žino, kad ilgas amžius savaime nieko vertas, jeigu nėra kam nugyventais metais kartu džiaugtis.

Šią savaitę marijampolietei Kazimierai Dabrilienei sukako 100 metų. Tiesi, pasitempusi, pasipuošusi pačios modeliuota gėlėta suknele, perlų karoliais iš anūkės papuošalų skrynelės senutė švytėte švyti. Vertinamai apžiūri svečių dovanotas puokštes, kuriose daugiausia jos mėgstamos mėlynos spalvos, pakviečia visus susidaužti taurėmis putojančio vyno. Vertinti grožį, tvarką, šeimininkauti ūkininkaitė Kazimiera išmoko dvimetėje Barzdų (Šakių r. sav.) mergaičių namų ūkio mokykloje, o daugiausia bus atsinešusi iš tėvų namų. Pavyzdiniame Vilkaviškio ūkininkų Kalakauskų ūkyje veikė pieninė, kurioje Kazimiera dirbo, namuose buvo įsikūrusi pradinė kaimo mokykla. Sulaukusi 25 metų ji atitekėjo į ne mažiau šviesių ūkininkų Dabrilų šeimą, iš kurios kilo kunigas, teologijos mokslų daktaras, kankinys Justinas Dabrila. Visa tai nepraėjo be pasekmių, 1947 metais Kazimiera, jos vyras Antanas su sūnumis buvo ištremti į Vorkutą. Lageriai, akmens anglių kasyklos, Sajanų speigai pakirto Antano sveikatą, o Kazimiera atsilaikė. Vyrą ji jau pragyveno 27 metais.

Šimtametei dukra tapusi jaunesniojo sūnaus (vyresnėlis Antanas jau miręs) Justino žmona Nijolė mano, kad anytai sulaukti ilgo amžiaus padėjo tvarkingas maitinimasis, vidinė harmonija. Ji niekada neputojusi nervais, buvo kantri, net užsispyrusi. Atėjo laikas pietauti - pietauna. Nepersivalgo mėsos, mėgsta paprastas kaimietiškas kruopienes, daržovienes, lietuviško sodo vaisius. Neturi aukšto kraujospūdžio, nereikia kraujagysles plečiančių vaistų.

Kazimiera jau metai gyvena sūnaus Justino namuose, bet vis nerimsta, ar gerai prižiūrimas jos namelis ir daržiukas mieste. „Kad visi dar tokią gerą atmintį turėtų kaip ji, daugybos lentelę gerai prisimena, žiūrėdama televiziją atpažįsta visus politikus, aktorius, dainininkus. Labai išgyveno Stasio Povilaičio, kurį ji labai mėgo, netektį“, - sako Nijolė. Pasak N. Dabrilienės, anytos šeimoje 100-mečių nebuvo, bet visos trys seserys perkopė 80 metų.

Sostinėje veikiančiame Gerontologijos ir reabilitacijos centre gyvena ne vienas ilgaamžis, o du vyrai jau perkopė šimtmečio slenkstį. Čia gyvenančiam Amerikos lietuviui Jonui Georgui Kučinskui šią vasarą per 107-ąjį gimtadienį įteiktas Lietuvos pasas. Jis taip pat gimęs Marijampolės apskrityje. Pasak Gerontologijos ir reabilitacijos centro direktoriaus Vytauto Griciaus, ilgaamžiškumo paslapties dar niekas nėra atskleidęs. „Iš to, ką stebiu per daugelį metų, manau, kad daugiausia tai nulemta genų. Turi reikšmės gyvenimo būdas, artimųjų ryšiai. Žmogus laimingas, kai jis yra mylimas, reikalingas, kai artimieji vienas kitu rūpinasi“, - įsitikinęs senjorų slaugos namų vadovas. Anot V.Griciaus, mūsų bendruomenė sensta. Žmonių gyvenimo trukmė šiek tiek ilgėja, bet daugėja ir senų bei nelaimingų žmonių. Tai gresia didele problema valstybei, kurios niekas kol kas neįvertina, o jos priežastis - visuotinė migracija. „Gimtinėje likusių senų tėvų svetur gyvenantys vaikai nebegali aplankyti, o svetur gimę ir užaugę anūkai net senelių kalbos nebemoka. Štai kur didžiausia bėda“, - mano V.Gricius.