Sunku apsakyti, kas vyksta mano širdyje nuo tos akimirkos, kai sūnus gavo laišką iš universiteto, kad yra priimtas. Neužmiegu naktimis: sapnuoju slegiančius sapnus, negaliu dirbti. Galvoje visąlaik sukasi mintys: kas dabar bus?..
Nerimas, liūdesys, baimė - šie jausmai nė sekundei nepaleido manęs. Jie tirpdyte tirpdė troškimą, kad sūnus realizuotų save, taptų studentu, vyru... Puikiai suvokiau, kad turiu ką nors daryti. Nenoriu sugadinti vaikui gyvenimo, pakenkti mūsų santykiams. Noriu nuraminti emocijų audrą, likti savimi - sugebančia dirbti, gyventi, mylėti...
Ieškodama pagalbos aplankiau keturis skirtingų psichoterapijos krypčių specialistus.
1. Sukurk savyje tuštumą
"Pasistenkite susikoncentruoti į tai, kas su jumis vyksta čia ir dabar. Tai padės atgauti dvasios pusiausvyrą ir liautis be galo be krašto analizuoti praeitį bei piešti miglotą ateitį", - patarė geštaltinės psichologijos specialistas.
Jo patarimu namuose imuosi tokio pratimo, kuris turėtų padėti suvaldyti minčių srautą. Gal mano smegenys pagaliau galės pailsėti...
Imu akmenėlį iš kolekcijos, surinktos ant jūros kranto, einu į savo kambarį ir tvirtai uždarau paskui save duris.
Bandau atsipalaiduoti: ramiai kvėpuoju pro nosį, ištiesinu nugarą, nuleidžiu pečius, rankas, stengiuosi neįtempti sprando. Kad atpalaiduočiau veido raumenis, darau grimasas. Į galvą lenda jau įprastos mintys, bet stengiuosi į jas nesikoncentruoti.
Dabar man reikia susikaupti ties trimis lygiais: kūno (atpalaiduoti raumenis - regis, man pavyksta), proto (sunkių minčių neturiu) ir emociniu (nerimas nesitraukia, bet slegia ne taip stipriai). Įtampa pamažėl slopsta...
Atidžiai žiūriu į akmenuką. Bandau visiškai susikoncentruoti į jį - į spalvą, formą, įvertinti jo svorį, dydį. Man svarbūs ne tik regimieji įspūdžiai, bet ir taktiliniai pojūčiai: čiuopiu visus jo nelygumus, kraštus, kontūrus. Jaučiu, kaip švelniai jis šyla mano rankose, koks lygus, vandens nušlifuotas paviršius... Jaučiu lengvumą, neturiu jokių minčių nei emocijų.
Ką gi, ir toliau mokysiuosi "atsidurti savo pojūčių viduje..."
2. Pažvelk baimei į akis
"Baimė kyla, kai mes nenorime ko nors pamatyti, - sako egzistencinės psichologijos krypties atstovas, psichoterapeutas. - Baimė tarsi kompasas rodo, į ką turiu atkreipti dėmesį, kad gyvenimas taptų geresnis. Būtent todėl reikia stebėti savo baimę, žiūrėti jai tiesiai į akis, nors tai ir nelengva. Baimė neišlaiko tiesaus žvilgsnio."
Ko aš bijau? Su kuo susijusi mano pati didžiausia baimė?Kas nutiks, jeigu įvyks tai, ko aš bijau? Ar dar galėsiu ką nors padaryti? Jeigu taip, tai ką?
Šis tiriamasis darbas pasirodė esąs dar sudėtingesnis nei tikėjausi. Pasinėrusi visa galva į savo kančias (nes vaikščioti aplink baimę saugiu atstumu - o paprastai mes tą ir darome bijodami pažvelgti į jos pusę) jau nepavyksta.
Regis, aš leidžiuosi laiptais į gilų urvą, kurio dugne slepiasi mano esminė baimė. Turiu ją pasiekti... Sykiu suprantu, kad man negniaužia kvapo kaip anksčiau, o darosi labai labai liūdna... Kad šalia nebus to, kurį taip myliu, kuris toks svarbus ir vertingas man. Ir vis dėlto man tampa šilčiau, stuporas palengva praeina.
3. Sužinok, ko nori
"Net tada, kai emocijos mus skandina, galima atsiriboti nuo situacijos, - sako neurolingvistinio programavimo (NLP) specialistas. - Tai leidžia atsakyti į klausimą: "Ko aš iš tikro noriu?"
Jo žodžiai man sukelia liūdną šypseną. Žinoma, aš, kaip ir visos mamos, noriu paties geriausio savo sūnui. Vis dėlto paklusniai laikausi instrukcijų...
Pastatau svetainėje tris kėdes: vieną - motinai, antrą - sūnui, trečią - pašaliniam stebėtojui.
Atsisėdu ant motinos (t. y. savo) kėdės ir garsiai sakau, ką jaučiu: "Mane gąsdina ir liūdina mintys apie išsiskyrimą, kuris greitai įvyks. Aš bijau, kad mano sūnus dar nepakankamai suaugęs, kad galėtų gyventi savarankiškai. Aš noriu matyti jį dažniau, kvėpuoti su juo vienu oru... Tūkstančių kilometrų atstumas - man per didelis...
Bet aš taip pat noriu, kad mano sūnus atrastų save, savo vietą pasaulyje, būtų įdomus, išsilavinęs žmogus..."
Išsikalbėjusi vaikštau po kambarį. Įsivaizduodama, kad įveikiu didelę jūros bangą - ji nuplauna viską, ką tik ką pajutau. Tai padeda man nurimti.
Tada atsisėdu į sūnaus kėdę ir "apsivelku" viską, ką apie jį žinau. Ir kalbu tai, ką tikriausiai pasakytų jis: "Aš suprantu, kad mano artimiesiems manęs trūks, kad jie ilgėsis ir nerimaus... Bet man norisi pažinti save, gyventi savaip. Aš noriu daug išmokti. Jaučiu, kad galiu gyventi nepriklausomas nuo tėvų. Na, o jeigu kils bėdų, visada galiu sugrįžti!"
Pakalbėjusi už sūnų, aš vėl pavaikštau po kambarį. Vėl įsivaizduojama banga nuplauna nuo manęs visas mintis ir pojūčius.
Ir štai ant kėdės, kuri skirta įsivaizduojamam stebėtojui, sėdi išmintinga moteris.
Ji sako: "Aš matau jaunuolį, kuris myli savo artimuosius, yra prisirišęs prie šeimos, tačiau sykiu jam reikia savarankiškumo. Jo motina gerai supranta, kad sūnui reikalinga nauja patirtis. Ji nepaleistų jo, jeigu manytų, kad jis nepasirengęs savarankiškam gyvenimui. Ir vis dėlto ją labai liūdina mintis apie išsiskyrimą."
Grįžusi ant motinos kėdės, aš perpasakoju tai, ką girdėjau: "Sūnaus ateitis priklauso nuo jo išsilavinimo, gyvenimiškosios patirties. Argi man nesinorėtų, kad jis subręstų? Vadinasi, man reikia labiau juo pasitikėti. Netgi jeigu tarp mūsų bus tūkstančiai kilometrų, aš nesiliausiu buvus jo motina."
Ši frazė man atrodo tokia teisinga ir tokia karti, kad balsas lūžta ją tariant.
Po šio pratimo jaučiuosi pavargusi, bet nurimusi. Man reikia labiau pasitikėti sūnumi.
4. Nusiteik pozityviai
"Reikia mokytis matyti daugiau gero nei blogo", - siūlo pozityviosios psichologijos specialitsas. - Jeigu liausimės eikvoti jėgas negatyvui sutramdyti, - išsaugosime jas tam, kad veiktume. Ir galėsime nugalėti pagrindinę kliūtį į vidinę gerovę - baimės jausmą, pasireiškiantį įvairiomis formomis: kitų žmonių, savęs, ateities, nesėkmės atžvilgiu."
Aš žengiu ryžtingą žingsnį ir imuosi vizualizacijos - stengiuosi įsivaizduoti patį geriausią rezultatą, prie kurio būtinai atves būsimos permainos. Aš suprantu: kuo pozityviau nusiteiksiu, tuo lengviau mano sūnus pakels išvykimą ir naujo gyvenimo pradžią. O dėl to esu pasirengusi daug kam...
Sėduosi į savo mėgstamą krėslą, ištiesiu kojas ir prisimenu relaksacijos būdus, kuriuos jau naudojau stengdamasi pajausti savyje tuštumą. Užmerkiu akis ir matau savo sūnų ir jo naująjį gyvenimą...
Štai jis eina į paskaitas su savo naujaisiais draugais. Matau, koks jis patenkintas, šypsosi, juokauja... Aš irgi imu šypsotis - šis vaizdas mane ramina ir džiugina.
Man rodosi, nuo manęs link jo driekiasi saulės spindulys - plati auksinė juosta, kuri riša mus nepriklausomai nuo to, kur mudu esame. Iš akių pabyra ašaros, bet aš sakau: "Šviesa ir šiluma, kuri sklinda nuo manęs, apsaugos jį visur ir visada."
Kartoju šią frazę keletą kartų - tarsi mantrą, kuri - žinau - dar ne sykį pravers...
Net tada, kai emocijos mus skandina, galima atsiriboti nuo situacijos. Tai leidžia atsakyti į klausimą: "Ko aš iš tikro noriu?" Alain LOSIER, psichoterapeutas, NLP specialistas
Rašyti komentarą