Pirmieji žingsniai

...Jai reikia žengti pirmuosius žingsnius. Jos ranka mano delne atrodo tokia mažytė ir trapi. Aš bandau išlaisvinti savo pirštus, bet ji atkakliai kabinasi į mane. Jai baisu pajudėti pačiai: kambarys regisi didžiulis, kelias nuo lovos iki lango - nepaprastai tolimas. Kojos dreba, bet tenka jomis pasiremti - štai taip, iš pradžių dešine, po to kaire... Svarbiausia - išlaikyti pusiausvyrą. Pirmieji žingsniai - svarbi akimirka; stovėdama šalia lango kitoje svetainės pusėje, mano žmona tiesia į ją rankas. Ji žvelgia tai į vieną, tai į kitą, tačiau mudu neperkalbami.

Gydytojas pasakė, ir masažuotojas patvirtino jo žodžius, kad reabilitacija buvo sėkminga, ir nuo šiol ji gali vaikščioti be ramentų. Žiūriu į jos profilį ir matau, kaip virpa pasmakrė. Jai baisu, jos veide - mažos mergaitės, kuria buvo kadaise, veide - staiga pasirodo man nepažįstama išraiška. Ši bekūnė figūrėlė, nesiryžtanti paleisti savo suaugusio sūnaus rankos, ši senučiukė mergaitė - mano motina savo gyvenimo saulėlydyje.

Matydamas, kaip sensta tėvai, aš, kaip ir daugelis, išgyvenau keistą, nerimastingą jausmą: tarsi pats virsčiau jų tėvu. Mačiau, kaip gūžiasi jų kūnai, kokie trapūs darosi jų pečiai, kai juos apglėbiu, kaip plonėja veido oda... Jų akys, kadaise iš viršaus priekaištingai žvelgusios į mano prasižengimus, dabar nukreiptos iš apačios į viršų, tarsi klaustų: nejau atėjo laikas atsisveikinti?

Mano gyvenimo istorija - tai mūsų išsiskyrimų istorija: galbūt būtent iš jų pirmiausiai ir susideda gyvenimas. Iš pradžių atsisveikini su saugiomis motinos įsčiomis, vėliau atsiplėši nuo jos krūtinės, nuo jos rankų. Dar po keleto metų tampi savarankiškas, susikuri atskirus namus, karjerą, savo šeimą... Kiekvienas iš šių etapų paliko mano sieloje žymę, su niekuo nepalyginamą randą.

Vienus barjerus aš peršokau lengvai ir daug nemąstydamas, kiti buvo skausmingi ir sunkūs. Tačiau nenumaldomai artėjantis paskutinis išsiskyrimas nelyg vėjas pūstelėjo į sūniškų jausmų žarijas, kurias buvo užkloję kasdienės rutinos pelenai. Prisiminiau visus švelnius žodžius, kuriuos norėjau pasakyti, bet taip ir neprisiruošiau; švelnumo kupinus gestus, sustingusius pakeliui; visas neatskleistas paslaptis, kurios galėjo pakeisti mūsų gyvenimą. Tarsi negailestingos šmėklos prisiminimai būriuojasi priešais mane atsisveikinant su tais, kurie kadaise man davė gyvenimą.

... Ji vis dėlto paleido mano ranką - mano mama, tapusi maža mergaite. Vieną po kito atgniaužusi pirštus, ji išdrįso žengti kelis žingsnius. Rytoj žengs daugiau, taps šiek tiek savarankiškesnė - iš dalies todėl, kad žino: aš šalia, aš padėsiu. Aš ją lankysiu, atvešiu jai anūkus ir krūpčiosiu nuo vėlyvų skambučių. Dabar ji mano širdyje užima ypatingą vietą - ten, kur ji, nuolat žybsi raudona pavojaus lemputė.

Vieną dieną mama mane paliks, kaip tai jau padarė tėvas. Ji, kaip įprasta sakyti, išeis ten, kur jie vėl bus kartu. Jie susitiks mano prisiminimuose. Su manimi liks visa tai, ką jie man davė. Aš atrasiu jėgų atsisveikinti su mamos meile. Galbūt gyvenime iš tikro neįmanoma atsisveikinti tik su tuo, ko niekada nebuvo.

Filipas Grimbergas (Philippe Grimbert), prancūzų rašytojas, psichoanalitikas. 2004 m. apdovanotas Gonkūrų premija už romaną "Paslaptis" ("Un secret").

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ