"Mama man nepritaria"

VE.lt

2011-09-29 10:15

"Turiu problemą ir nežinau, ką daryti. Gyvenu Londone su mama. Tėvai išsiskyrę, su tėvu nebendraujame. Man ką tik suėjo aštuoniolika. Šiais metais baigiau mokyklą, nors ir ne geriausiais pažymiais, bet visus egzaminus išlaikiau. Mano mama ištisai reikalauja, kad eičiau dirbti bent jau po 12 valandų 7 dienas per savaite. Apie aukstąjį išsilavinimą nenori girdėti, sako, kad nieko vis tiek nepasieksiu. Mamai nieko nesakiusi įstojau į universitetą čia, Londone, studijuoti biologijos, chemijos ir fizikos. Paskaitos prasidės po poros savaičių ir vyks rytais, namų darbai užims daug laiko. Mano kiti slapti planai yra gauti darbą vakarais ir nuomotis kambarį kur nors kitur (trumpai sakant, bėgti iš namų), kad būčiau kuo toliau nuo mamos ir negirdėčiau jos priekaištų. Ką patartumėte man daryti? Kaip tai išspręsti kuo taikiau? Rasa"

Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė

Sveiki. Pirmiausiai norėtųsi pasidžiaugti Jūsų drąsa ir užsispyrimu. Ne kiekvienas jaunas žmogus sugeba taip atkakliai siekti savo užsibrėžtų tikslų, tuo labiau kai nepritaria artimas žmogus. Jums būtinai pasiseks. Nepameskit savo svajonių dėl kitų nepalankaus požiūrio ir niekam neleiskit jų sutrypti. Jūs esate jau tokio amžiaus, kai už savo norus ir jų įgyvendinimą atsakote pati.

Skaitant Jūsų aprašytą situaciją, atmintyje iškilo sena alegorinė istorija apie tėvą, sūnų ir asmeninę nuomonę. Ja ir norėtųsi su Jumis pasidalinti.

Pleškinant karštai vidurdienio saulei dulkėta didmiesčio gatve keliavo vyriškis, mažas berniukas ir asilas. Vyriškis, berniuko tėvas, sėdėjo ant asilo. Mažylis, laikydamas vadeles, ėjo šalia.

Kažkoks praeivis, lenkdamas keliauninkus, ėmė piktai burbėti: "Vargšas berniukas. Savo mažomis kojomis jis vos spėja paskui asilą. Kaip tu gali joti ant asilo matydamas, kad berniukas jau visiškai netekęs jėgų ir vos pavelka kojas?"

Praeivio ištarti žodžiai skaudžiai užgavo tėvui širdį. Jis susigėdo. Ir kai tik jie pasuko už kampo, tuojau pat nulipo nuo asilo ir liepė sūnui užimti jo vietą ant gyvūno nugaros.

Taip keliaudami jie sutiko kitą žmogų. Tasai garsiai prabilo: "Kaip ne gėda! Mažius joja ant asilo kaip koks sultonas, o vargšas senas jo tėvas turi kulniuoti šalia!"

Berniukas labai nusiminė, išgirdęs tokius žodžius, ir paprašė tėvo, kad tasai įsitaisytų ant asilo nugaros kartu su juo.

"Žmonės gerieji, ar matėte, dar kur nors ką nors panašaus? - pratrūko moteris su čadra. - Kaip galima taip kankinti gyvulėlį? Jau vargšo stuburas tuoj luš pusiau, o senis ir jauniklis, du tinginiai, sėdi ant jo, tarsi jis būtų kokia sofa. Nei sąžinės, nei gėdos!"

Sugėdinti tėvas ir sūnus netardami nė žodžio nulipo nuo asiliuko. Tačiau spėjo jie žengti vos keletą žingsnių, kai sutiktas žmogus pradėjo iš jų šaipytis: "O kodėl jūsų asilas nieko neveikia? Jis juk visai jums jokios naudos neatneša. Bent jau vieną iš judviejų galėtų panešti..."

Tėvas kyštelėjo asilui gniūžtę šieno, padėjo ranką sūnui ant peties ir tarė: "Kad ir ką darytume, vis tiek kam nors mūsų elgesys pasirodys nepriimtinas. Todėl manau, kad mes patys turime apsispręsti, kaip elgtis geriausia."

Grįžkime prie Jūsų laiško. Taip jau yra, kad žmogus, kuris nepasitiki ir nepriima Jūsų pasirinkimo, yra Jūsų mama. Tai ypač skaudina. Tačiau rankų nuleisti neverta. Galbūt reikia tik laiko - Jums ir Jūsų mamai. Jums - kad įrodytumėte, jog pasirinkimas tvirtas ir nevienadienis, o mamai - kad patikėtų, jog eidama šiuo keliu jūs patirsite sėkmę ir pasitenkinimą tuo, ką darote.

Nė viena mama nenori blogo savo vaikui. Tik kartais tėvai, patys patyrę daug skaudžių išgyvenimų, vėliau bando įvairiais būdais apsaugoti savo vaikus. Tikiu, kad ne išimtis yra Jūsų mama. Pasistenkite ją suprasti, bet žygiuoti savo pasirinktu keliu.

Linkiu Jums sėkmės ir dvasinės stiprybės.